Ar išgelbės rusai Lietuvą?

2018 M12 29 | Kita

Ar išgelbės rusai Lietuvą?

Kas uždirbs pensijas ateinančioms kartoms?


Šalies pramoninkai, stambusis verslas yra aiškiai sunerimęs, o pastaruoju metu jau ir įnirtingai pavojaus būgnus pradėjo talžyti – kaipgi kitaip, Lietuvos darbo rinka išseko, suvyto, ir visas kraštas, kaip koks atitrūkęs ledkalnis nuo uolos, šliaužia į demografinę bedugnę. O kad ir visi krašto žmonės pajustų būsimos katastrofos pasekmes, su trenksmu numetamas klausimas – kas uždirbs pensijas ateinančioms kartoms? Aiškiai ne be pramonininkų įtakos, teisės aktų projektų, kuriuos Vyriausybė siūlo įtraukti į Seimo Pavasario sesijos darbų programą, sąraše neseniai atsidūrė įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties atskirų straipsnių pakeitimo ir papildymo projektas, kuris numatytas svarstyti birželyje, ir kurio tikslas nustatyti palankesnes sąlygas atvykti užsieniečiams, kad jie esą galėtų prisidėti prie socialinės ir ekonominės valstybės gerovės kūrimo bei šalies konkurencingumo didinimo.

Kalba, pirmiausia eina apie vadinamųjų Trečiųjų šalių piliečius. Taip, kol kas Lietuvos įstatymai šiuo atžvilgiu pakankamai reiklūs, ir, sakysim, į Lietuvą užpernai atvyko tik 4766 imigrantai, nors pernai vien iš Ukrainos dėl teisės apsigyventi Lietuvoje buvo paduota pusšešto tūkstančio prašymų. Ne ką mažiau ir iš Baltarusijos, Rusijos. Tačiau absoliuti dauguma Europos šalių taip pat imigrantų iš trečiųjų šalių politikos atžvilgiu turi labai griežtus kriterijus ir visai neketina traukyti kuolų iš savo užkardų. Kartais būsimiems svečiams, panorusiems ilgiau užsibūti, reikia ne vienas geležines kurpes sunešioti. Vis dėlto, didžiosios valstybės gali sau leisti ir nusileisti savo pramoninkams, kaip tai padarė Angela Merkel, pasinaudojant karo ir ekonominiais pabėgėliais iš Artimųjų Rytų. Kita vertus, rinkimai į vietinių žemių parlamentus parodė, jog ir vokiečių (ne) savanaudiškas vaišingumas turi savo ribas. Tuo tarpu Lietuvai bent kiek didesnis imigrantų srautas būtent ir grėstų demografiniu nuopuoliu, kultūrinio ir tautinio identiteto praradimu. Tiesa, Europos Sąjungos vyraujančių ideologų akimis vertinant - anokia čia ir nelaimė – tiesiog šioje erdvėje iškeliant individualumo primatą nebeturi būti ryškesnių tapatumo linijų nei tarp tautų, nei lyčių, nei tikėjimo. Žinoma, tokia itin liberali laikysena labai patogi disponuoti darbo jėga, žmonių gabumais. Bet mūsų skirtybės visada buvo siejamos su pažanga, atradimais, pozityviais socialiniais ir moksliniais posūkiais. Socialiniame gyvenime, kaip gamtoje, turi būti išlaikyta pusiausvyra. Ją praradus, galima prarasti ir tą unikalų, neįkainuojamos vertės tarptautinį kūrinį – bendrus Europos namus, kuriuos visų juose gyvenančių pareiga saugoti.

Bet tuo pačiu saugoti turim ir savo Lietuvą. Ar mums būtinai jau reikalingi slavai (o būtent iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos jų atvyksta dirbti į Lietuvą daugiausia)? Žinoma, imigrantams iš šių šalių, kaip asmenybėms, mes nieko prikišti negalime; paprastai tai tvarkingi, puikūs žmonės, kai kuriomis dvasinėmis vertybėmis ne mažiau turtingi, negu mūsų tėvynainiai (dar nuo sovietinių laikų atsimename baltarusių nuoširdumą, geranoriškumą, ir jis dar nėra, regis, labai išblėsęs net šiais pragmatizmo laikais).

Kodėl nebesugebam įvertinti savo žmonių ?

Tačiau kodėl mes savo žmonių nebesugebam įvertinti? Turėdami vos ne pastoviai apie pusantro tūkstančio bedarbių? Taip, galima sutikti, kad ne visi iš jų nori dirbti, reikia pritarti ekonomistams, kad konkretus bedarbių procentas (priklausomai nuo šalies išsivystymo ir kultūrinių tradicijų) net naudingas šalies ekonomikai, bet pasirinkimas vis vien lieka didžiulis, tarp kurių ir apie ketvirtadalis su aukštuoju išsilavinimu, dar daugiau – su profesiniu. Štai, darbo rinkai lyg ir trūksta krovininio transporto vairuotojų. Ypač tarptautinio. Bet kiek šiuo metu be darbo vaikšto furgonų, lengvųjų automobilių vairuotojų. Ar taip jau sunku būtų tokį pakankamai kvalifikuotą žmogų išmokyti dirbti su didesne mašina? Arba vos ne ant viso pasaulio šaukiam, kad stinga restoranų virėjų, bet kitokių virėjų šiuo metu ieško nesuranda darbo. Dėl aukštos klasės suvirintojų ruošimo jau net Telšių rajono meras mina ministerijų slenksčius, nors tai, pirmiausia, turėtų rūpėti atitinkamų tarnybų valdininkams. Bet rūpi, matyt, nelabai.

Nelabai svarbu pasiruošti sau specialistų ir pačiam stambiajam verslui. Ypač kai plačiau prasiveria durys imigrantams. Jie pigesni. Baltarusijoje dėl rublio nuvertėjimo dar smuko atlyginimai, ukrainiečių už lietuvius jie mažesni keliskart. Tokie žmonės nėra reiklūs. O mums sakoma – nebegimdo mūsų tauta, užrišo tą reikalą, visai nebeliks tuoj kam dirbti, kas, beje, visiškai netiesa. Lietuvoje gimimų skaičius kasmet yra beveik pastovus - apie 30 tūkst., ir šiemet net padidėjo, o kada keletą metų veikė lengvatos tėvams – net pora tūkstančių pagausėjo. Gimimų sulauktume ir dar daugiau, bet reikia neužmiršti, kad būsimos gimdyvės būriais išvažiuoja į užsienius, ir jau ten ne viena susilaukia atžalų, kurie tampa užsienio valstybės piliečiais.

Demografija iš tiesų prastėja. Bet tik dėl emigracijos. O žmonės ne emigruotų, jei gautų bent kiek didesnius atlyginimus. Užtai kliedima apie talentų pritraukimą iš trečiųjų valstybių, kad mūsuose trūksta aukštos kvalifikacijos IT darbuotojų, inžinierių, programuotojų. Argi? Paklauskit kiek yra nusivylusių įmonių vadovų tais absolventais, kuriuos ruošia, sakysim, vien Vilniaus Gedimino Technikos universitetas – pasaulinio lygio aukštoji mokykla. Be abejo, kiekviena kompanija turi savo profilį, ir prie jo naujam specialistui reikia priprasti. Geležinkelio iešmus gaminančios kompanijos Voestalpine VAE Legetecha generalinis direktorius Antanas Kovas yra šių eilučių autoriui minėjęs, jog normalu, kad inžinierius konstruktorius visiškai įsisavina naują profesiją per pora metų.

Pagal apklausas ryški Lietuvos žmonių dauguma (apie 70 proc.) pasisako prieš trečiųjų šalių imigrantus, ir tik keliolika procentų nepritaria Europos sąjungos vidaus migracijai. Tai ir suprantama – iš Europos valstybių, ypač Vakarų ateina inovacijos, vadyba, modernios technologijos, nors per menkai – gamybos. Iš Rytų, deja, daugiausia atvyksta menkesnės kvalifikacijos specialistai. Vilniečiai nelabai noriai keliasi į butus, kuriuos statė ukrainiečiai. Dar turi praeiti laiko tarpsnis, kad mūsų tolimesni ir ne tokie tolimi kaimynai galutinai atsikratytų sovietinio darbo stilistikos. Be to, kiek reikia įsileisti imigrantų iš Rusijos ar Ukrainos, kad jie visiškai patenkintų pramonininkų poreikius ir pakeistų nenorinčius pusdykiai dirbti tėvynainius? Turime skaičiuoti dešimtimis tūkstančių. Kurie pasipildytų šeimomis. Tai pareikalaus didžiulės valstybės lėšų dalies jų socialiniams reikalams tvarkyti, vaikų mokslui, medicininiam ir kultūriniam aptarnavimui. Valstybiniu požiūriu vertinant, tokie kaštai turėtų būti panaudoti mūsų emigrantų grąžinimui, socialinei rūpybai. Stambių pramonininkų požiūriu – tai puikus verslo planas, padėsiantis sutaupyti lėšų, juoba pramonės įmonių kaštai pastaruoju metu pastebimai padidėjo.


(Vedamasis spausdintas žurnale „Ekonomika ir visuomenė. Business and Exhibitions“ . 2016 m. Nr. 160-161).


Rimantas Šlajus