Vladimiro Tatlino darbai eksponuojami Londono Karališkoje menų akademijoje

Šiuo metu Londono Karališkoje menų akademijoje vyksta paroda „From Russia”, kurioje kartu su žymių, Prancūzijoje kūrusių, menininkų šedevrais (tokių kaip Pjeras Ogiustas Renuaras, Polis Sezanas, Vincentas van Gogas, Polis Gogenas bei Anri Matisas) eksponuojami Vasilijaus Kandinskio, Vladimiro Tatlino bei Kazimiero Malevičiaus darbai. Ekspozicija „From Russia“ jau spėjo susilaukti itin prieštaringų atsiliepimų bei karštų diskusijų. Didžiosios Britanijos vyriausybei teko peržengti tam tikras įstatymų ribas, siekiant saugiai Londone eksponuoti darbus, dalį kurių Rusija laiko pavogtais, baiminantis, kad jie nebūtų pareikalauti tariamų teisėtų savininkų.

Vienoje salių, skirtoje rusų menininkui Valdimui Talinui (1885−1953), dominuoja žymiojo „III Internacionalo bokšto“ (kitaip vadinamo „Tatlino bokštu“) modelio kopija. Nepaisant to, kad ši struktūra suprojektuota daugiau nei prieš šimtą metų, ji drąsiai galėtų būti palaikyta XXI a. architektūros darbu. Tačiau salėje esantis foto tapetas, kuriame bokštas vaizduojamas 1917 m. įvykių fone, primena apie jo amžių.

Idėja projektuoti pastatą-paminklą V. Tatlinui kilo kaip loginė jo meninių ieškojimų raida ir kaip reakcija į anuomet susiformavusias organizacines bei menines paminklų kūrimo formas. Užduotį suprojektuoti tokio pobūdžio statinį 1919 m. V. Talinui skyrė „ИЗО“ Maskvos skyrius, pirmos praktinių monumentalių darbų bangos vertinimo metu. V. Tatlinas pasiūlė išbaigtą didžiosios rusų revoliucijos paminklo projektą, kuris rėmėsi jo laikmečio techninių pasiekimų sinteze, suteikė galimybę plačiai panaudoti naujas menines formas technikoje. Radijas, ekranas, laidai tapo paminklo bei jo formų elementais. Paminklas turėjo būti visiškai monolitiškas, o pagrindine menininko užduotimi tapo siekis surasti architektūros, plastikos bei tapybos prasme vientisą formą, kuri suteiktų galimybę harmoningai suvienyti atskiras vienų ar kitų techninių įrengimų formas.

Pagrindinė projekto versija buvo baigta bei palaiminta 1919 m. pabaigoje, tačiau vėliau buvo sukurta ir daugiau piešinių bei eskizų. Pradžioje iškelta idėja ilgainiui virto sprendimų ir plastinių projekto apiforminimų visuma. Pirminė idėja sukonkretėjo ir kiek pasikeitė. Iš pradžių buvo sumanytas „Rusijos didžiosios revoliucijos paminklas”, „Spalio revoliucijos paminklas”, o galutinis projektas tapo „III Internacionalo bokštu”. Paminklo idėją papildė tarptautiniai motyvai, pastatui turėjo būti suteiktas globalinis pobūdis. Fasade planuota padaryti įrašą „Žemės rutulio darbininkų ir valstiečių deputatų taryba”.

Planuota, kad pastatas-paminklas bus grandiozinio aukščio (400 m), „pastatytas iš visiškai naujų, iki šiol dar nenaudotų, architektūrinių formų”.

Anuomet V. Tatlino projektas buvo neįprastas visais atžvilgiais. Pirmiausia, tai buvo pirmojo Europos dangoraižio projektas. „III Internacionalo bokštą” pagal autoriaus sumanymą turėjo sudaryti atviros erdvinės metalo konstrukcijos, kurių viduje, vienas ant kito, tvirtintųsi keturi dideli stikliniai tūriai: kubas, piramidė, cilindras, pussferė. Faktiškai tai keturi savarankiški stambūs statiniai (pagal projektą kubo briauna – 110 m). Nešantysis bokšto karkasas susidėjo iš dviejų, panašių į spyruokles, spiralių, sutvirtintų kiekviena vija su pasvirusiu stiebu. Konstruktyviniai pinučiai (grotos) tarp spiralės vijų apjungė šios erdvinės konstrukcijos elementus.

V. Tatlinas sukūrė iki tol architektūroje neregėtos drąsos „sudėtingai išlenktą” formą, pagrindine figūra išsiskiriančia iš anksčiau žinomų vertikalių spiralinių statinių. V. Tatlino spiralės parėmė neįprastai erdvią formą ir tuo pačiu buvo ne vien estetinis sprendimas, bet ir galinga nešančioji konstrukcija. Vidiniai tūriai atskirai tvirtinosi prie nešančiojo karkaso. Kabančių konstrukcijų naudojimas suteikė galimybę palengvinti patį karkasą, ne užkrauti masyviomis atramomis vidines naudingas erdves, o kiekvieną iš pakabintų tūrių naudoti kaip apsaugines kabančių sienų konstrukcijas. V. Tatlino siūlymu, kiekvienas iš keturių tūrių turėjo suktis aplink savo ašį skirtingu greičiu, dėl to kiekvienam tūriui būtų prireikę poros horizontalių žiedų: pritvirtintos prie nešančiojo karkaso nepajudančiu žiedu, kurio viduje suktųsi kitas žiedas su pakabintu po juo kubu ar piramide. Tokiu atveju atskirų tūrių sukimąsi sunkintų vertikalios viso bokšto komunikacijos, tačiau V. Tatlinas teigė, kad ši problema taip pat nėra neišsprendžiama.

Metaforiškas projekto charakteris kelia asociacijas su Babelio bokštu ne tik dėl šių bokštų panašumo, bet ir dėl iš anksto sumanyto kontrastingo priešpastatymo. Babelio bokštas (turėjęs siekti dangų) liko nebaigtas statyti – šią drąsią svajonę pasiūlė įgyvendinti V. Tatlinas. Babelio bokštas tapo žmonijos išsiskyrimo į tarpusavyje kovojančias tautas priežastimi, savo ruožtu V. Tatlinas norėjo, kad statinys simbolizuotų tautų susivienijimą. Babelio bokšto istorija buvo žmonijos užmojų tuštumo simboliu – V. Tatlino projektas pritrenkia iššaukiančiu užmoju. Nepaisant kai kurių išorinių formų panašumo, abu bokštai visiškai skirtingi tiek konstruktyvine idėja, tiek erdviniais sprendimais: „Babelio zikuratas − inertinis sunkus statybinės medžiagos luitas, tuo tarpu ažūrinis V. Tatlino bokštas turėjo būti kinetinis statinys“, − teigia rusų tyrinėtojai.

Rusų tapytojas ir skulptorius laikomas vienu konstruktyvizmo krypties pradininkų. 1909 m V. Tatlinas pradėjo mokytis Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. Kaip liaudies šokių ansamblio dalyvis lankėsi Berlyne ir Paryžiuje, kur susipažino su P. Picasso, kubizmu ir fovizmu. 1913−14 m. sukūrė pirmuosius kontrreljefinius paveikslus, kuriuose siekė vaizduojamosios dailės dėsnius pritaikyti erdviniam menui. Nuo 1918 m. dėstė įvairiuose institutuose. Po 1923 m. dirbdamas pedagoginį darbą kūrė „modernius“ drabužius, baldus ir indus. 1933–52 m. sukūrė daugiau kaip 20 spektaklių scenografiją, o vėlyvosios kūrybos laikotarpiu grįžo prie daiktiškos tapybos. Paskutiniais gyvenimo metais V. Tatlinas buvo pradėjęs tyrinėti paukščių skrydžius, norėdamas įgyvendinti vieną didžiausių žmogaus svajonių − galimybę skraidyti − 1929-32 m. sukonstravo hidroplaną „Letatlin”.

Kategorija: Kita