Konferencijoje Lietuvos žiniasklaidos atstovams suteikta neeilinė galimybė vienoje vietoje užduoti klausimus šiuolaikinės architektūros grandams bei kultūros pasaulio įžymybėms.
Guggenheimo fondas ne vienerius metus domisi galimybėmis šio muziejaus filialą įkurdinti Vilniuje. Šiandien Guggenheimo muziejus turi penkis filialus: Niujorke, Las Vegase, Bilbao, Berlyne bei Venecijoje. Tačiau šiuo metu kuriamas dar vienas Guggenheimo muziejaus filialas JAE sostinėje Abu Dabyje.
Konferencijoje pasaulinės architektūros bei kultūros įžymybės
Valstybinio Ermitažo muziejaus direktoriaus M. Piotrovskio teigimu, įgyvendinus tokio lygio projektą Vilniui suteikiama neeilinė galimybė tapti vienu klasikinio bei šiuolaikinio meno diskusijų centrų.
Paklaustas, kaip dažnai Vilniuje bus eksponuojami šedevrai, atkeliaujantys iš Valstybinio Ermitažo muziejaus, M. Piotrovskis visų pirma pabrėžė, kad nemėgsta žodžio šedevras. „Mano manymu toks požiūris klaidingas, menas yra menas. Čia bus eksponuojami tiek modernaus, tiek klasikinio meno pavyzdžiai“ − įsitikinęs muziejaus vadovas.
Guggenheimo fondo direktorius T. Krenso įsitikinimu, muziejus turi turėti glaudų ryšį su vieta, kurioje bus statomas.
D. Libeskindas „natūralu, juk visuomet norisi varžytis su pačiais geriausiais. Nesinori būti nustumtam į antraeiles pozicijas, norisi būti viršūnėje, taigi, būtent todėl tai viena tokių puikių galimybių“.
Z. Hadid taip pat džiaugėsi galimybe dalyvauti šiame projekte. „Tai tikrai neeilinė galimybė, noriu pasakyti, kad man teko dirbti daugelyje pasaulio vietų, ir kiekviena jų moko kažko naujo, suteikia naujų galimybių bei leidžia tobulėti, verčia suvokti erdvės specifiką. Žinoma kiekvienas iš mūsų pristato kiek skirtingus projektus bei skirtingai suvokia šią idėją, vien jau dėl to, kad čia yra kolegų šaknys, o mano santykis su šia erdve kiek kitoks. Tačiau tai ir yra įdomu“, − mano architektė.
Z. Hadid: „kiekvienas iš mūsų pristato kiek skirtingus projektus bei skirtingai suvokia šią idėją, vien jau dėl to, kad čia yra kolegų šaknys, o mano santykis su šia erdve kiek kitoks. Tačiau tai ir yra įdomiausia“.
Trys Vilniaus Guggenheimo vizijos
Pagal architekto D. Libeskindo studiją, Vilnius įsivaizduojamas kaip milžiniškos istorinės svarbos miestas. Prieš nusiaubimą XX a. pradžioje jis buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale – miestu, kurio kultūrinis gyvenimas įkvėpė tokius skirtingus žmones kaip Vilniaus Gaonas, Marcas Chagallas, Romainas Gary ir Jonas Mekas.
Dramatiški XX a. pabaigos pokyčiai sugrąžino Vilnių į gyvybingą pasaulio ir įvairių menų tėkmę. Todėl naujasis muziejus pavadintas „Nexus“ – „Ryšiu“, jungiančiu Vilnių su jo tradicija, ateities institucija, keičiančia viešąją erdvę ir iškylančią išraiškingo visuomeninio pastato pavidalu. Šį „Ryšį“ išreiškia struktūra, kurios plačios ir veržlios arkos apgaubia istoriją ir naujoves, senąsias panoramas ir naujuosius dangoraižius, miestą ir Neries upę.
Šis dvigubas dinamiškas judesys harmonizuoja visą eilę erdvių, kurios išskleidžia kraštovaizdį ir veržiasi į dangų. Įtampa tarp kraštovaizdžio, tampančio pastatu, ir pastato, virstančio kraštovaizdžiu, suteikia iki šiol neregėtą galimybę sukurti skulptūrinę formą, kuri atsivertų lankytojui. Pastatas tampa atminties simboliu, besiremiančiu į pagrindą, bet krypstančiu į daugialypius netikėtus horizontus. Topografiškai su kraštovaizdžiu susiliejęs pastatas atspindi vidinį funkcinį erdvių – salių, kino teatrų, Edukacinio centro, Litvakų meno centro su simboliniais stoglangiais, parduotuvės, kavinės ir restorano – išsidėstymą. Pastatas išnaudoja palankią vietą Baltojo tilto papėdėje ir pasiūlo naujus susisiekimo būdus viešų aikštelių ir kiemų tinklu.
J. Mekas, M. Piotrovskis ir D. Libeskindas (iš kairės į dešinę)
Z. Hadid pasiūlyto skulptūrinio muziejaus tūris įkūnija jos architektūrai būdingas takumo, greičio ir lengvumo idėjas. Pastatas iškyla lyg mistinis objektas, plevenantis virš ištįsusios dirbtinio kraštovaizdžio juostos, o įspūdingos apatinės angos į supančias įėjimo aikštes, atrodo, ignoruoja traukos dėsnį. Platus dinamiškas žalias laukas teka aplink skulptūrinę muziejaus masę, pabrėždamas jo paslaptį ir vingiuotomis linijomis atkartodamas išilgintus pastato kontūrus. Šis pastatas – kontrastas verslo rajono vertikalėms – tai naujos Vilniaus kultūrinės dominantės išraiška.
Blizgus metalinis pastato paviršius išryškina pagrindinius programinius tūrius, kurie lyg inkrustuojami į bendrą kompaktišką formą. Gilesni tūriai išryškėja fasade atsirandančiomis klostėmis ir iškilimais. Šie elementai atspindi įvairias muziejuje susitinkančias institucijas ir bendruomenes – Ermitažo sales, Filmų centrą ir galų gale – Vilniaus miestą. Tarpeklį primenanti interjero erdvė kuria naujas komunikacijos ir srautų judėjimo erdves.
Krantinėje, miesto centro pakraštyje, išdėstytas pastatas išsaugo stiprų ryšį su Vilniaus miestu. Išorinėse muziejaus erdvėse modeliuojami kraštovaizdžio elementai kuria įspaudus ir cokolius, ant kurių gali vykti įvairi veikla ir renginiai. Plati laiptuota promenada gali tapti lauko auditorija vasaros filmų peržiūroms ir kitiems renginiams atvirame ore. Išorinis reljefas – tai vidaus reljefo tęsinys, keliais sluoksniais jungiantis muziejaus vestibiulį su jo aplinka. Pagrindinis tikslas – suintensyvinti viešą kultūrinį gyvenimą muziejaus aikštėje ir pasivaikščiojimo takų tinkle.
M. Fuksaso manymu, muziejaus pastatas sumanytas kaip dominantė, kurios ypatingas formas lengva atpažinti: susikryžiavę tūriai čia atsiveria, čia užsiveria, sudarydami judėjimo įspūdį.
Didžiulės į dangų žiūrinčios „akys“ nukreipia ir filtruoja į vidų patenkančią šviesą. Patį pastato branduolį formuoja kupolai, dengiantys susibūrimo erdves – pavyzdžiui, dviaukštį atriumą, kuris jungia abu muziejaus lygmenis. Pastatą gaubia dvigubas fasadas, kuriame įmontuota šildymo ir vėdinimo sistema bei vandentiekis. Išorinis baltos keramikos sluoksnis aptraukia unikalią ir lanksčią muziejaus erdvę. Jos centre – šerdyje suprojektuotas tūris skiriamas nuolatinei Jono Meko ir Jurgio Mačiūno ekspozicijai.
Šio projekto tikslas – suformuoti kompleksą, kuriame lankytojas galėtų aiškiai atskirti parodų sales nuo kitų patalpų – restoranų ir parduotuvių ir galėtų patogiai nusileisti prie upės.
Z. Hadid ir M. Fuksasas
Projektų modeliai bus demonstruojami J. Meko centre
Kol konkursas nesibaigė ir nepaskelbtas nugalėtojas organizatoriai jų demonstruoti neturi teisės. Organizatorių teigimu, visų trijų architektų darbai labai skirtingi ir labiau primena ne pastatus, o skulptūras, į kuriuos pasižvelgus iškart galima pasakyti, jog tai Vilnius.
Visi trijų garsių architektų projektų modeliai meno gerbėjams ir plačiajai visuomenei bus pristatomi J. Meko centre specialioje Solomono R. Guggenheimo fondo ir Valstybinio Ermitažo muziejaus rengiamoje parodoje „Įsivaizduojant ateitį: naujojo muziejaus Vilniuje architektūriniai pasiūlymai“, kuri veiks nuo balandžio 10 d. iki šių metų birželio vidurio.
Nugalėtojai paaiškės netrukus
Nugalėtoją rinks tarptautinės komisijos nariai: Valstybinio Ermitažo muziejaus direktorius M. Piotrovskis, Solomono R. Guggenheimo fondo direktorius T. Krensas, Vokietijos Architektūros muziejaus Frankfurte direktorius Peteris Schmalas, Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas ir Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas Gintaras Čaikauskas. Architektūrinio konkurso nugalėtojas bus paskelbtas ir pristatytas visuomenei balandžio 9 d. Vilniaus Rotušėje. Konkurso organizatorių teigimu, komisija vertins ne tik pastatų estetinę išvaizdą, bet ir funkcionalumą, muziejaus turinio atitikimą.
Po trumpo nugalėtojo pristatymo, Valstybinio Ermitažo muziejaus direktorius M. Piotrovskis ir Solomono R. Guggenheimo fondo direktorius T. Krensas kvies Lietuvos kultūros ir visuomenės atstovus, studentus dalyvauti diskusijoje „Kultūra globaliame pasaulyje“.
Trys architektūros pasaulio žvaigždės
M. Fuksasas gimė Romoje 1944 m., o 1969 m. baigė La Sapienzos universiteto Architektūros ir urbanistikos mokyklą. 1967 m. Romoje jis įsteigė savo architektūros studiją, šiuo metu besivadinančią „Fuksas Associati“. Nuo pat savo įkūrimo studija dalyvavo daugiau nei 350 projektų, jai buvo suteikta daugiau nei 100 apdovanojimų ir specialių paminėjimų, laimėjo ne vieną nacionalinį ir tarptautinį architektūros konkursą.
M. Fuksasas dirbo vizituojančiu profesoriumi tokiuose viso pasaulio universitetuose kaip Specialioji architektūros mokykla Paryžiuje, Kolumbijos universitetas Niujorke ir Vienos vaizduojamųjų menų akademija. Jis dalyvavo įvairiuose miesto planavimo projektuose, o nuo 1994 iki 1997 m. dirbo architektu konsultantu Berlyno ir Zalcburgo miestų planavimo komitetuose. M. Fuksasas buvo pagerbtas daugybe prestižinių apdovanojimų, tokių kaip Didysis Prancūzijos architektūros prizas ir Amerikos architektų instituto garbės narystė, o 2000 m. buvo išrinktas 7-osios Venecijos architektūros bienalės direktoriumi.
Z. Hadid gimė 1950 m. Bagdade, studijavo Londono Architektūros asociacijos mokykloje. 1977 m., baigusi studijas, ji pradėjo bendradarbiauti su Londone įsikūrusiu avangardiniu „Office for Metropolitan Architecture“, o po dvejų metų įkūrė savo studiją „Zaha Hadid Architects“. Ši Londone veikianti įmonė menines Z. Hadid vizijas padeda paversti architektūriniais šedevrais visame pasaulyje. 2004 m. Hadid buvo apdovanota Pritzkerio architektūros premija ir tapo pirmąja (ir kol kas vienintele) moterimi, pagerbta šiuo prestižiniu apdovanojimu. Jai taip pat suteikta garbinga Amerikos architektų instituto narystė ir Britanijos imperijos 3-iojo laipsnio ordinas. Ji dėstė ir vadovavo katedroms tokiose institucijose kaip Harvardo ir Jeilio universitetai bei Hamburgo vaizduojamųjų menų akademija. Z. Hadid dalyvavo ne viename tyrimais paremtame konkurse ir laimėjo apdovanojimus už urbanistinius miestų planus ir pastatų projektus pačiose įvairiausiose šalyse – Kinijoje, Malaizijoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
D. Libeskindas gimė Lenkijoje 1946 m., o 1965 m. tapo Amerikos piliečiu. Baigęs ankstyvą muzikanto virtuozo karjerą Izraelyje ir Niujorke, D. Libeskindas baigė architektūros studijas Niujorko Kuperio unijos mokykloje, o Esekso universitete Anglijoje – istoriją ir filosofiją. Jis vadovavo prestižinės Mičigano Kranbruko meno akademijos architektūros katedrai ir dirbo vizituojančiu profesoriumi Jeilio, Čikagos bei Londono universitetuose. Tai plataus pripažinimo sulaukęs architektas, teoretikas ir dėstytojas. D. Libeskindui suteikta daugybė apdovanojimų – Amerikos menų ir literatūros akademijos Architektūros premija, Berlyno kultūros prizas ir Goethes medalionas. 2003 m. jam atiteko vienas garsiausių pasaulio statinių projektų – detalusis „Ground Zero“ ir Pasaulio prekybos centro teritorijos Niujorke išplanavimas. Be to, jo studija projektuoja objektus visame pasaulyje – muziejus, gyvenamuosius namus ir komercines erdves.