Tiek modernių biurų pastatų, tiek individualių gyvenamųjų būstų statyba verčia naujai pažvelgti į darbo bei gyvenamąją aplinką, teikti prioritetus ne tik aplinkos estetikai, bet deramą dėmesį skirti ir komfortui, sveikatai, socialiniam bei ekologiniam gyvenimo kontekstui. Pastato mikroklimato kūrimas tiek pat svarbus, kiek ir estetiniai pastato interjero bei eksterjero ar erdvės funkcionalumo sprendimai. Patalpų mikroklimatas neturėtų atitrūkti nuo bendros pastato koncepcijos.

Kai visgi nusprendžiama įsirengti vėdinimo sistemą, tačiau vadovaujamasi vieninteliu kriterijumi – kaina, netrukus tenka pastebėti, kad tokia sistema funkcionuoja minimaliai ir ilgainiui atsiranda gedimų, be abejo, lemiančių bendrą patalpų mikroklimatą. O paprastai pigiausių sprendimų eksploatacijos ir energetinės išlaidos brangios, tačiau ne paslaptis, kad statybų metu dažnas to neskaičiuoja.

Kvėpavimas – nenutrūkstantis biologinis procesas, kurio metu kvėpavimo organai dalyvauja įsisavinant deguonį ir pašalinant anglies dioksidą. Vidutiniškai žmogus įkvepia 16–20 kartų per minutę. Sveikatos apsaugos specialistų atlikti tyrimai rodo, kad dauguma žmonių 80−90 proc. paroslaiko praleidžia patalpose, todėl tinkama gyvenamųjų bei darbo patalpų aplinka turi labai didelę reikšmę žmogaus sveikatai. Žmogus iškvepia CO2 bei vandens garus, prakaituoja, ruošia maistą, rūko, cheminės medžiagos garuoja iš plastikų, dažų, klijų ir lako. Šios medžiagos – neišvengiamos, tačiau patalpų ore jų neturi būti per daug. Gerą patalpų mikroklimatą lemia tai, ar tinkamai šildoma, vėdinama, ar kondicionuojamas oras.

Neretai tenka nugirsti teiginį, kad pats žmogus bei jo jutimai yra geriausias komfortiško mikroklimato indikatorius. Taip dažniausiai teigia vadinamojo natūralaus vėdinimo šalininkai, tačiau tai anaiptol nėra absoliuti tiesa. Specialistų teigimu, žmogus neturi pakankamai jautrių receptorių, galinčių įvertinti oro kokybę, CO2 koncentracijos kiekį bei santykinę oro drėgmę. Vienintelis pojūtis, kurį ganėtinai jautriai fiksuoja žmogaus receptoriai − kvapai. Deja, prie jų priprantama. Vos pusvalandį pabuvus patalpoje, receptoriai tampa nebe tokie jautrūs ir, tik išėję į lauką bei vėl sugrįžę, įsitikiname, kad oro kokybė pastato viduje netinkama. Todėl priežastys, lemiančios blogą savijautą, galvos skausmus bei daugybę kitų negalavimų, dažnai lieka neįvardytos.

Netinkamos gyvenimo bei darbo sąlygos gali tapti nuovargio priežastimi ir daryti nei-giamą įtaką žmogaus savijautai bei sveikatai. Prastas vėdinimas gali tapti alergijos ar kvėpavimo takų ligų priežastimi, kurios gali pasireikšti ne iškart, o po keleto metų ar net persiduoti kitoms kartoms.

Būtinumas vėdinti patalpas susijęs su žmogaus veikla (maisto ruošimas, skalbimas, žmonių kaita ir t. t.). Pamiršti maisto produktų likučiai po keleto dienų pasidengia grybienos „voratinkliu“, pašerpetojusiu baltais, pilkais, žaliais ar juodais plaukeliais, kurių viršūnėse gausu subrendusių sporų, nuo mažiausio skersvėjo sklandančių ore. Pelėsiai ne tik sugadina maisto produktus, bet į aplinką išskiria ir nuodingų, sveikatai pavojingų medžiagų, jie yra įvairių mikozių sukėlėjai.

Kita vėdinimo užduotis − iš oro pašalinti kenksmingas medžiagas, kurias išskiria statybinės konstrukcijos, apdailos medžiagos bei baldai. Viena tokių medžiagų −gamtinės kilmės radioaktyvios bespalvės ir bekvapės dujos − radonas, uždarose patalpose galintis kauptis ir pasiekti didelį tūrinį aktyvumą, tuo sukeldamas neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Ši medžiaga ir jos skilimo produktai į kvėpavimo takus patenka mums kvėpuojant. Skilimo proceso metu išspinduliuojamos radioaktyvios alfa dalelės gali pažeisti bronchų epitelio ir plaučių audinio ląsteles. Blogiausia tai, kad bespalvės ir bekvapės dujos mūsų jutimo organais nejuntamos. Po tam tikro laiko gali išsivystyti plaučių vėžys, kurio latentinis periodas gali siekti net 15–40 metų.

Vienas pavojingiausių medienos gadintojų – žalingasis trobagrybis, kurio „auka“ –spygliuočių ar lapuočių mediena (net ir lakuota ar dažyta). Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35 proc. drėgmės, trobagrybis prisitaiko prie esamų sąlygų ir per trumpą laiką medinius statinius paverčia šipuliais. Esant 20–26 °C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šie „namų raupsai“ medinį namą per pusmetį gali paversti griuvėsių krūva. Jie taip pat žaloja popierių, audinius, odą bei tinką. Be to, trobagrybis išskiria dujas, pavojingas žmogaus sveikatai.

Kita pavojinga medžiaga – formaldehidas, atmosferoje susiformuojantis saulės šviesai ir deguoniui sąveikaujant su metanu ir kitais anglies junginiais. Formadehidas naudojamas ir gaminant baldus, plastikines apdailos medžiagas, presuotą medieną, izoliacines medžiagas, nedidelis jo keikis yra ir kosmetikos priemonėse bei dezinfekcinėse medžiagose. Nauji baldai, izoliacinės medžiagos arba gumos gaminiai gali skleisti formaldehido garus bei specifinį nemalonų kvapą net keletą metų. Ypač kenksmingos sąlygos susidaro butuose bei namuose, kuriuose nepakankama ventiliacija, aukšta aplinkos temperatūra ir drėgnas oras. Labai jautriems žmonėms tai gali sukelti akių gleivinės, nosies ir viršutinių kvėpavimo takų dirginimą. Patalpų mikroklimatas − pagrindinis veiksnys, lemiantis formaldehido koncentraciją aplinkoje.

Siekiant, kad sumontuota vėdinimo sistema atsipirktų, ji privalo veikti ir tiekti reikiamą kiekį šviežio oro, pašalindama iš patalpų orą su jame susikaupusiais teršalais. Tačiau šiandien vis dar neretai pasitaiko, kad net ir įsirengusieji tinkamą pastato vėdinimo sistemą, vėliau bando taupyti kuo rečiau ir mažiau ją naudodami. Vėdinimo įrangos gamintojai tai vadina paradoksu, nes tinkamai pasirinkta vėdinimo įranga užtikrina komfortą, taip pat − minimalias energijos sąnaudas. Apskaičiuota, kad vėdinimo įranga, naudojanti šalinamo oro šilumą tiekiamam orui perduoti, gyvenamuosiuose namuose paprastai atsiperka per 3–4 metus.