Vos išgirdę žodžius „supamoji kėdė“ iškart įsivaizduojame kažką archaiško, atitinkantį mūsų prosenelių amžių ir temperamentą. Tuo tarpu istorija akivaizdžiai kartojasi: naujų dizaino idėjų ir technolo...
Vos išgirdę žodžius „supamoji kėdė“ iškart įsivaizduojame kažką archaiško, atitinkantį mūsų prosenelių amžių ir temperamentą. Tuo tarpu istorija akivaizdžiai kartojasi: naujų dizaino idėjų ir technologijų dėka mes iš naujo atrandame nuostabią galimybę šiek tiek pajudėti, nesikeliant iš patogios darbo ar poilsio vietos.
Supamoji kėdė, kadaise gimusi Britų imperijos užjūrio kolonijose, ilgą laiką buvo nežinoma europiečiams. Senajame žemyne ją išpopuliarino legendinis Michael Thonet, 1862 m. sukūręs modelį, kukliai pavadintą „Nr. 1“. Lengva lenkto medžio konstrukcija užtikrino grakščią išvaizdą ir puikias eksploatacines savybes, o pigi gamybos technologija nulėmė visuotinį paplitimą. Supamoji kėdė tapo neatsiejama sodybų, vasarnamių ir net užmiesčio rezidencijų detale. Ne nuostabu, kad užvirė intensyvios naujų formų ir konstrukcijų paieškos, tebesitęsiančios ir šiandien. Nedrįsčiau teigti, kad supamosios kėdės tapo dizainerių ypatingo dėmesio objektu, tačiau karts nuo karto pasirodo tikrai įdomių sprendimų.
Gimstančias kėdes galima būtų sąlyginai suskirstyti į dvi grupes: masyvias ir ažūrines. Pirmosios grupės baldai dažniausiai gaminami iš lengvųjų plastmasių liejimo būdu, ir dėl to vienodai tinkami naudoti tiek namų viduje, tiek ir lauke. Italų firma Magis neseniai pasiūlė rinkai net keletą šio tipo modelių. Apibendrintą pop stiliaus fotelio Voido siluetą sukūrė įžymusis britų dizainerių Ron Arad. Trijų sėdėjimo padėčių vaikišką kėdutę, ant kurios galima ir pasisupti, sukūrė ne mažiau garsus suomis Eero Aarnio. Itin tvirto polietileno naudojimas leidžia šį baldą sėkmingai naudoti lauko žaidimų aikštelėse. Netrūksta ir namams skirtų įdomių sprendimų: italų firmos „Giovannetti“ supamas fotelis Gongolo (diz. Atelier Associati) turi medinį karkasą ir kiek lengvabūdišką dekorą, o dizainerio G. Rosati sukurtas fotelis Roly Poly – žaismingą pagranduką primenančią formą. Tos pačios firmos fotelio Gabbiano (diz. C.Silva Gil) atvira metalinė konstrukcija ir solidžios aptraukimo medžiagos leidžia jį naudoti net ir aukščiausio lygio interjeruose.
Atviros konstrukcijos, aišku, nepasižymi ypatingu tvirtumu, užtat yra grakštesnės ir lengvesnės. Kadaise itin grakščią formą, paremtą plastikinio „kaušo“ ir metalinio rėmo kontrastu sukūrė amerikiečiai Ch.and R.Eames. Jų meistriškumo dėka garbaus 56 metų amžiaus baldas ir šiandien atrodo labai moderniai. Kur kas jaunesnis dizaino klasikas norvegas Peter Opsvik, įžvelgdamas žmonių virtimo į nepaslankią biologinę rūšį Homo sedens pavojų, 2002 m. sukūrė neįprastą „sėdėjimo prietaisą“ Reflex 1. Net menko raumenų įtempimo užtenka, kad įsiūbuoti šios kėdės sėdimąją dalį ir priversti ją judėti, anot autoriaus, „žmogaus kūnui patogiu ritmu“.
Jau keletą metų supamuosius baldus kuria danų dizainerių grupė Nonproduction. Nepaisant kategoriško pavadinimo, daugelis jų idėjų mikliai tampa serijiniais gaminiais. Galbūt, foteliui Conversation Rocker (diz. Anne Henriksen Linde) tai negresia – pernelyg jau didelius reikalavimus jis kelia sėdinčiųjų kojinių švarumui. Užtat kitas grupės prototipas - supamoji kėdė MP (diz. Michael Poulsen) – formos paprastumo dėka yra tiesiog technologų ir pardavėjų svajonė. Nesudėtingas formas sugeba kurti ir lietuviai – pernai Respublikinės baldų parodos dizaino šou apdovanojimą laimėjo Pauliaus Vitkausko kėdė Ku-dir-ka. Vėliau ši kėdė buvo nekart eksponuojama užsienyje ir jau tapo lietuviškojo dizaino vizitine kortele. Neįprastas kojų kiekis praplečia vartojimo galimybes – ant kėdės galima ne tik sėdėti keliomis pozomis, bet ir suptis.
Pasikrutinti neatkeliant užpakalio nuo sėdynės, galima ir sukantis. Tokią galimybę šiandien suteikia kone kiekviena darbo kėdė, tačiau sukinėtis namuose lemta toli gražu ne kiekvienam. Labai grakštų pasiūlymą šiemet pademonstravo firma Tonon (fotelis Exception, diz. Martin Ballendat). Grakštūs rėmo išlenkimai primena senąsias M. Thoneto formas, o metalinė konstrukcija leidžia ne tik sukinėtis, bet ir suptis – vamzdžių lenkimosi sąskaita. Panašios paskirties firmos „Swedese“ produktas – pasisukanti kėdė Open (diz. Eva&Peter Moritz) yra kur kas monumentalesnis; apie supimąsi čia jau negali būti kalbos, užtat visi madingieji elementai – savo vietose. Firmos BRF fotelis savotišku pavadinimu Curva (diz. J. Pringiers), atrodo, taip pat turėtų smagiai suptis, tačiau jo išlinkimas – tik grakštus formos žaidimas.
Visuotinės elektrifikacijos ir absoliutaus komforto paieškų fone greitu laiku reikėtų laukti pasirodant supamosios kėdės su mechanine pavara ir elektroniniu svyravimo amplitudės bei tempo reguliatoriumi. Deja, kol kas tokio produkto, bent jau Lietuvoje, niekas nesiūlo, tad jauniesiems dizaineriams dar yra kur pasireikšti...
Jonas Malinauskas
