„Nepastebimos“ Lietuvos statybų sektoriuje vyraujančios problemos

Kokias pagrindines statybų sektoriaus problemas galėtumėte įvardyti?

Problemų yra daugybė. Jų tikriausiai daugiau nei siūlomų sprendimų. Kaip prioritetines problemas, kurias būtina spręsti artimiausiu metu, galėčiau įvardyti poreikį rengti ir atestuoti teritorijų planavimo darbų specialistus, taisyti reglamentus, išaiškinti ir konkrečiai apibrėžti europinių normų taikymą Lietuvoje, standartizuoti kompiuterinio projektavimo grafinędalį,suvienodintiprojektavimo, statybos ir pastatų pripažinimo tinkamais naudoti norminę bazę, sukonkretinti gaisro saugos normas, suvienodinti ir detalizuoti leidimų statyti gavimo procedūrą, keliais aspektais peržiūrėti teritorijų planavimą reglamentuojančius dokumentus, skirti daugiau dėmesio statyboms, vykdomoms be dokumentų, stabdyti, taip pat techninei statybų priežiūrai.

Kas lėmė, kad susidarė tokia situacija?

Tai lėmė atmestinis Vyriausybės požiūris. Šiuo metu populiaru laikytis pozicijos, kad geriau nieko nedaryti ar priimti tik minimalias pataisas, kurios nepadeda nieko išspręsti, net atvirkščiai – tik dar labiau supainioja taikomus reglamentus. Šiandien statybų sektorius išsiskiria kaip labiausiai korumpuotas. Taip yra dėl to, kad nėra iki galo sukurta konkrečių dokumentų, o senieji pasenę morališkai.

Tačiau ar Lietuvos Respublikos įstatymai neužtikrina sklandžios ir aiškios statybų rinkoje veikiančių įmonių veiklos?

Mūsų šalyje galiojantis Statybų įstatymas priimtas dar 1996 metais. Akivaizdu, kad per dvylika metų aktyviai plėtojantis tiek pačiam sektoriui, tiek modernioms technologijoms, šis teisės aktas prarado savo svarumą ir jį būtina keisti. Daugelis Lietuvoje galiojančių statybų sektorių reglamentuojančių įstatymų nėra pakankamai konkretūs ir dažnai atlieka tik rekomenduojamąjį, o ne nurodomąjį vaidmenį. Europos Sąjungos (ES) aktai, turintys padėti sukonkretinti statybų tvarką, lig šiol nėra išversti iš anglų kalbos, nenustatyti jų naudojimo prioritetai. Kiekvieną dieną įsitikinama, kad Aplinkos ministerija neturi pakankamos kompetencijos spręsti sudėtingus klausimus, siūlyti įstatymų korekcijas ir rengti naujus dokumentus. Šiam darbui reikia ne biurokratų, o būtent statybų rinkoje dirbančių specialistų, kiekvieną dieną susiduriančių ir matančių, ko būtent reikia imtis, norint efektyviai spręsti problemas.

Ar įstojus į ES nebuvo imtasi priemonių siekiant taisyti minėtąją situaciją?

Ironiška, tačiau verčiant aprašus iš užsienio kalbų, prioritetas teikiamas nurodymams, tarkime, kaip naudotis muilu, o itin aktualūs klausimai, tokie kaip namo statyba ar projektavimas, traktuojami kaip antraeiliai ir neverti dėmesio. Įsivaizduojama, kad to konkretinti nereikia, nes ir taip aišku, kaip reikia statyti namą. Būtent dėl tokio požiūrio dažniausiai nukenčia užsakovai, projektuotojai, rangovai, nors valdininkų kaltės čia tarytum nepastebima. Lietuvoje išversta tik labai nedaug europinių standartų, o kitiems parengti tik viršeliai. Nenustatyta, kas turėtų tai padaryti, kas turėtų supažindinti ir išaiškinti statybų sektoriaus atstovams bei valdininkams šių standartų taikymą ir naudojimą. Jau 2009 m. turėtų būti reikalaujama statybos sektoriuje dirbančių specialistų savo darbe griežtai laikyti ES normų, tačiau kaip galima jų laikytis, kai nėra aiškinimų ar bent vertimo į lietuvių kalbą.

Kas labiausiai kenčia dėl šių problemų ir neaiškumų?

Kenčia būtent statybų kokybė, nes niekas pirkėjui negali užtikrinti įsigyjamo būsto ar kitokios paskirties statinio kokybės. Statybininkams suteikiama kompetencija būti ir užsakovais, ir darbų vykdytojais, ir jų kontrolieriais. Blogiausia tai, kad objektai statomi orientuojantis ne į jų ilgaamžiškumą, o siekiant mažiausiomis išlaidomis sukurti vien tik iš pirmo žvilgsnio patikimą projektą. Pirkėjas juk mato tik išorinį vaizdą, jis negali žinoti apie konstrukcijai ir apdailai naudojamų medžiagų kokybę, ar pastatas tinkamai suprojektuotas ir panašių techninių dalykų.

Kokią įtaką tai turi statybų proceso dalyviams?

Be abejo, neigiamą. Konkrečių nuostatų nebuvimas lemia aukštą korupcijos lygį. Statybų rinkoje dirbanti bendrovė, nepaisant to, ar ji užsiima projektavimu, ar statyba, ar medžiagų tiekimu, turi taikytis ne tiek prie įstatymų, kiek prie pačių valdininkų. Nesuprantama, kai tam tikroms statyboms leidimo neduodama vien dėl netinkamo įrišimo ar kitos smulkmenos. Dėl delsimo išduoti leidimus statyti kai kurie pastatai pradeda kilti ir be jų, tada projektai „pritaikomi“ prie jau pradėto statyti statinio. Dar didesnę nuostabą kelia tai, kad gavus leidimą statyti, kuris vėliau pasirodo neteisėtas, kaltinamas gavusysis, o ne jį nelegaliai išdavęs valdininkas. Susidaro įspūdis, tarsi šioje sistemoje kaltas arba neteisus gali būti bet kas, tik ne valdžia, kuri iš tiesų turėtų prisiimti atsakomybę dėl susidariusios situacijos. Tokį valdininkų klestėjimą lemia tai, kad bet kurį įstatymą, poįstatyminį aktą ar kitą dokumentą galima traktuoti kaip nori, kiekviename jų surandant tam tikrą spragą.

Kokių priemonių būtina imtis artimiausiu metu siekiant taisyti esamą padėtį?

Kaip jau anksčiau minėjau, būtini radikalūs pakeitimai. Vyriausybė turi suvokti, kad statybų sektorius labai platus ir, norint jį tinkamai valdyti, būtina speciali tarnyba. Galbūt verta būtų atkurti anksčiau egzistavusią Statybos ministeriją ar prie Aplinkos ministerijos įkurti specializuotą padalinį, tačiau svarbiausia, kad būtų samdomi kompetentingi darbuotojai, gebantys priimti apsvarstytus ir patikimus sprendimus, dėl kurių nepasitaikytų panašių situacijų kaip Kaune, Romainių šiauriniame mikrorajone, kur, grąžinant žemę savininkams, valstybei nebuvo atiduota jai priklausanti dalis. Dėl to gatves ir inžinerinius tinklus tenka ir teks projektuoti bei tiesti per privačias teritorijas. O kiekvieno sklypo savininkus surasti ir su jais suderinti trunka gana ilgai ir kartais net neįmanoma, nes jie išvykę dirbti į užsienį.