Šimtametės materialinės Lietuvos kūryba

Pagrindinė Lietuvos ekonomikos sąlyga
 

Jau XVIII a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo formuotis pagrindinė ekonomikos sąlyga – samdomoji jėga, bet, kraštui patekus į Rusijos imperijos sudėtį, šis procesas sulėtėjo. Didelių Rusijos pramonės centrų konkurencija stabdė lengvosios pramonės Lietuvoje plėtrą, o sunkiosios pramonės kūrimo Lietuvoje rusų valdžia neskatino strateginiais sumetimais. Todėl XIX a. pabaigoje Lietuvoje, neskaitant malūnų, veikė tik 1426 įmonės, o vyraujančias pozicijas Lietuvos miestų amatuose jau nuo viduramžių buvo užėmę vokiečių amatininkai. Carinės Rusijos valdymo metais, užbėgdami Rusijai už akių, vokiečių pramonininkai toliau kūrėsi Lietuvoje. Atsiveždami kapitalą ir specialistus, vokiečiai vystė alaus, vėliau – metalo perdirbimo, odų pramonę. Tačiau pramonės įmonės šalies mastu buvo išsidėstytos netolygiai, ir didžioji jų dalis telkėsi tradiciniuose Lietuvos centruose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Ženkliai iš visų išsiskyrė Vilnius, kuriame prekių apyvarta buvo šešis kartus didesnė negu visuose kituose Lietuvos miestuose kartu paėmus. Vilnius garsėjo odų ir kailių dirbtuvėmis bei siuvyklomis, kojinių ir trikotažo gaminių mezgyklomis, auksakalių gaminiais. Kitas stambesnis ekonomikos centras buvo Kaunas, į kurį Nemunu ir Nerimi buvo atplukdoma daug miško medžiagos. Mieste atsirado mašinų gamybos, metalo, baldų ir medžio apdirbimo, chemijos, poligrafijos, tabako įmonės, o nuo 1878 m. veikė didžiausias Rusijoje Tilmanso metalo apdirbimo fabrikas ir keli mažesni fabrikai.

Lietuvos pramonė buvo silpna 

Vis dėlto Lietuvos pramonė buvo silpna, o iš tuo laiku Lietuvoje dirbusių 319 tūkst. Samdomų darbininkų pramonėje tebuvo užimti tik 27 tūkst., didžioji jų dalis dirbo žemės ūkyje. Todėl šalyje vyravo bedarbystė ir vyko masinė emigracija – 1914 m. JAV gyveno daugiau nei 600 tūkst. lietuvių. Be to, per Pirmąjį pasaulinį karą daugelis Lietuvoje veikusių pramonės įrengimų buvo išvežta į Rusiją, ir atsikuriančios Lietuvos valstybėje veikė tik labai primityvi pramonė. Taigi, atsikūrusi Lietuvos valstybė gavo nekokį ekonominį palikimą, ir karo nuskurdinta valstybė turėjo kuo skubiau atstatinėti ūkį, pereiti iš ekstensyvaus į intensyvų ūkininkavimą, kurti ir plėtoti pramonę. Modernios, tautinės Lietuvos valstybės atgimimas buvo neįsivaizduojamas be ryžtingos žemės reformos, be sėkmingos pramonės, prekybos ir amatų raidos, todėl, pirmiausia, reikėjo atsiriboti nuo Lietuvoje vyravusios Rusijos ekonominės santvarkos. Šalies ekonomikos plėtros kryptis reikėjo derinti su ekonominėmis tendencijomis, kurios reiškėsi Vakarų Europoje. Toks persiorientavimas negalėjo būti paprastas ir greitas, nes Vakarų pramonė tuo metu buvo toli pralenkusi Lietuvą pagal visus rodiklius. Padėtį apsunkino ir ta aplinkybė, kad Vilnius, kuriame prieš karą buvo sukoncentruota daugiausia Lietuvos pramonės, atsidūrė už atkurtos valstybės teritorijos ribų.

Kitiška Lietuvos pramonės padėtis 

Susidarė kritiška padėtis: nei plačiųjų rinkų Rusijoje, nei kapitalo ir specialistų. Dėl rinkos stokos ypač sumenko prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusi stambioji metalo apdirbimo ir odų pramonė. Tiesa, pirmaisiais pokario metais kai kurie JAV lietuviai mėgino ieškoti galimybių sugrįžti į Lietuvą. Dalis jų patys vyko į tėvynę, norėdami investuoti kapitalą, kiti siuntė santaupas artimiesiems ir giminėms. Tačiau vietos verslininkai išsigando finansinio Amerikos lietuvių įsigalėjimo ūkiniame gyvenime ir sugrįžtančius priėmė nenoriai, o 1919 m. sausio 16 d. buvo priimtas įstatymas, uždraudęs svetimšaliams, tarp jų ir JAV pilietybę turintiems lietuviams, pirkti ar kitokiu būdu įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje. Todėl nemaža dalis lietuvių, praradę savo turtą ir nesugebėję pritapti Lietuvoje, vėl sugrįžo į JAV. Atsikūrusioje Lietuvoje steigėsi smulkios įmonės, daugiausiai gaminančios prekes nedidelei vietos rinkai ar perdirbančios vietinę žemės ir miškų ūkio produkciją. Rinktis šį ekonomikos modelį diktavo pokario realybė, nes Lietuvos ekonomikos ašis buvo žemės ūkis, o kaimo gyventojai sudarė net 77 proc. visų šalies gyventojų. Kitos šakos tik papildė žemės ūkį, tiksliau – jam tarnavo. Esant tokiai padėčiai, buvo smarkiai jaučiamas darbo vietų trūkumas, ir dėl to tęsėsi gyventojų emigracija – vien 1920 m. iš Lietuvos išvyko apie 100 tūkst. gyventojų. Daugiausia į JAV, Braziliją, Argentiną.

Tačiau emigracija tuomet taip nepaveikė Lietuvos demografinės padėties, kaip ji veikia mūsų laikais, todėl ūkis po truputį atsitiesė. Lietuvos ekonomikoje tarpukariu įsiviešpatavo įstatymais sureguliuoti kapitalistiniai santykiai, o besaikį liberalizmą tvirtai ribojo valstybė. Šalies ūkį sustiprino ir 1920 m. Kaune įsikūrę šeši bankai – tarp jų brolių Jono ir Juozo Vailokaičių „Ūkio“ bankas bei Martyno Yčo „Prekybos ir pramonės bankas“. Be šešių akciniu kapitalu paremtų bankų tarpukario Lietuvoje taip pat veikė du kooperatiniai ir du valstybiniai – „Lietuvos bankas“ ir Žemės bankas. Po karo sunkiai atsigaunančiam ūkiui labai reikėjo kreditų. Išleista 1922 m. į apyvartą nacionalinė valiuta – litas – paskatino kredito draugijų gausėjimą, ir tai iš dalies lėmė gana aukštus pramonės augimo tempus: vien per 1921–1924 m. Lietuvoje įsikūrė 379 pramonės įmonės. Laikoma, kad veikiančios rinkos ekonomikos atkūrimas Lietuvoje baigėsi 1922–1923 m., įvedus nacionalinę valiutą ir stabilizavus ekonomiką. Tradiciniu Lietuvos ekonomikos pagrindu išliko žemės ūkis. Šią kryptį, pirmiausia, padiktavo po Pirmojo pasaulinio karo industrinėse Europos šalyse juntamas žemės ūkio produktų trūkumas, o tų produktų kainos buvo aukštos. Kita vertus, Lietuvos žemės ūkio produktai užsienyje buvo vertinami, o jiems rinkų ieškojo pati valstybė, ir tai padėjo Lietuvai prasimušti į pasaulines rinkas. Gana ženkliai ekonomiką pakylėjo sėkminga ir gana radikali 1922 m. žemės reforma, dar vadinama Mykolo Krupavičiaus reforma, kurią vykdant į žemės fondą buvo paimta dalis dvarininkų žemės, po kurios pasėlių plotai padidėjo trečdaliu. 

Antri Europoje

Po šių žingsnių Lietuva pagal linų auginimą užėmė antrą po Lenkijos vietą Europoje, didėjo gyvulininkystės, ypač pienininkystės produkcijos kiekiai. Iki 1925 m. Buvo sudarytos prekybos sutartys su Anglija, Čekoslovakija, Vokietija, Norvegija, į kurias daugiausia buvo eksportuojamas sviestas ir bekonai. Taip buvo įrodyta, kad Lietuvos ūkis gali ne tik sėkmingai veikti, bet ir sparčiai kilti ir be valstybinių sąsajų su Rusijos rinka bei jos žaliavų šaltiniais. Pramonės laimėjimai buvo kuklesni, bet pažanga matėsi ir čia. Nors sovietinė ideologija tarpukario Lietuvą vadino atsilikusiu agrariniu kraštu, tačiau ekonominės politikos Lietuvoje 1918–1940 m. Analitikas Domas Cesevičius ir sociologas prof. Zenonas Norkus savo darbuose pateikia industrializacijos politikos Lietuvoje vaizdą ir argumentuotai paneigia sovietinės ideologijos prasimanymus. 1939 m. Lietuvoje jau veikė beveik 1,5 tūkst. pramonės įmonių, kur dirbo per 25 tūkst. darbininkų, o pagal ūkio rodiklius Lietuva prieš antrą pasaulinį karą buvo vienoje gretoje su Suomija ir Danija. Visą tarpukarį kilo ir modernėjo Lietuvos miestai, ypač Kaunas, taip pat stengėsi neatsilikti ir provincija. Sparčiai plėtota susisiekimo sistema: buvo baigtas tiesti Žemaičių plentas (Kaunas –Raseiniai – Rietavas – Gargždai), Aukštaičių plentas (nuo Babtų iki Biržų), atidaryta pirmoji oro susisiekimo linija Kaunas – Palanga, buvo nuolat plečiamas ir gilinamas Klaipėdos uostas, o pramonės įmonių skaičius per tą laikotarpį išaugo nuo 2470 įmonių 1920 m. Iki 5960 įmonių 1925 metais. Pradžioje daugiausia buvo steigiamos smulkios pramonės įmonės, tačiau apdairesni pramonininkai suprato, kad ekonomiškai efektyvios gali būti tik stambios pramonės įmonės ir pradėjo steigti akcines bendroves. Taip jau iki 1924 m. Lietuvoje buvo įkurtos 48 akcinės bendrovės, o jų pagrindinis kapitalas sudarė 30,6 mln. litų. Provincijoje tuo pat metu sparčiais tempais buvo steigiamos kooperatinės pieninės. Apie 1930 m. stipriau pradėjo reikštis pasaulinės ekonominės krizės reiškiniai. Dėl blogėjančių pramonės įmonių veiklos sąlygų 1926 m. pramonės įmonių skaičius, lyginant su 1925 m., sumažėjo aštuoniais šimtais. Tačiau greitai įmonių skaičius pamažu ėmė didėti, ir jau 1929 m. veikė per 6 tūkst. pramonės įmonių. Vis daugiau steigėsi smulkių ir vidutinių įmonių vietinei žaliavai perdirbti: vaisių, vyno, krakmolo, makaronų, aliejaus, kavos surogatų, muilo, tepalų ir kitų gamyklų. Nuosekliai stambėjo malūnų pramonė, Marijampolėje, Pavenčiuose, Panevėžyje buvo pastatyti cukraus fabrikai, Biržuose, Plungėje, Joniškyje – linų perdirbimo fabrikai. Kaune išaugo tekstilės fabrikai „Drobė”, „Kauno audiniai”, „Litex”, gumos perdirbimo fabrikai „Inkaras” ir „Guma”. Klaipėdoje buvo rekonstruotas ir išplėstas superfosfato fabrikas „Union”, buvo pastatyti celiuliozės ir faneros fabrikai. Vis didėjanti pramoninių gaminių paklausa vidinėje rinkoje ir statybos apimčių didėjimas skatino spartesnį statybinių medžiagų gamybos augimą, todėl steigėsi plytinės ir betono dirbinių gamyklos. 

Lietuvos miestai po karo

Tačiau po karo didieji Lietuvos miestai Kaunas ir Klaipėda, kuriuose daugiausia buvo susitelkusi pramonė, iš pradžių buvo mažai lietuviški. Valdantieji sluoksniai norėjo kuo daugiau lietuvių nukreipti į pramonę, valstybė padėjo įsisteigti Pramonės ir prekybos rūmams bei Ūkio bankui, kad jie daugiau kredituotų pramonininkus lietuvius. Valdžia kvietė praturtėjusius Amerikoje lietuvius grįžti į savo kraštą ir prisidėti prie pramonės kūrimo, ir dalis lietuvių vėl grįžo bei kūrė Lietuvoje pramonės įmones. Siekiant, kad agrarinė pramonė sparčiau vystytųsi ir neatsirastų greito pasipelnymo spekuliacinių tendencijų, reikėjo, kad ji išliktų lietuviškų organizacijų rankose. Todėl, kai ne agrarinėje pramonėje pradėjo kurtis karteliai ir sindikatai, valstybė padėjo agrarinei pramonei organizuotis į pusiau valstybines arba kooperatyvų sąjungas. Lietuvos užsienio prekyba ilgus metus buvo siaurai agrarinė ir žemės ūkio produkcija sudarė net tris ketvirtadalius bendrojo šalies produkto, o pajamos už gyvulininkystės produktus 1938 m. siekė 55,9 proc. viso eksporto pajamų. Todėl svarbiausia Lietuvos ūkiui kryptis buvo pramonės, kuri naudoja vietines žaliavas, kūrimas ir plėtra, valstybė apskritai palaikė su žemės ūkiu susijusias pramonės šakas. Vieni pirmųjų cukrinių runkelių auginimu ir cukraus gamyba šalyje susidomėjo broliai Vailokaičiai, kurie organizavo šios augalinės kultūros tinkamumo auginti Lietuvoje tyrimus, netgi įsteigė tam specialią laboratoriją, taip pat buvo pastatyti trys dideli cukraus fabrikai, pradėjo kurtis kooperatyvų sąjungos. 1923 m. pavasarį atsirado pirmoji garsioji Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga – „Lietūkis“, 1925 m. buvo įkurta kooperatyvų sąjunga, pavadinta „Maistu“. Kaip tik tada dėl užsienyje patirtų nemažų nuostolių brolių Juozo ir Jono Vailokaičių mėsos perdirbimo įmonėms kilo bankroto grėsmė, todėl jas už 7 mln. Lt pasiūlyta parduoti kooperatyvų sąjungai, kurios žymią akcijų dalį valdė valstybė. Šis stambus ir rizikingas sandoris daug kam kėlė abejonių, nes ir tada (kaip ir mūsų laikais) netrūko laisvosios rinkos žinovų, kurie reikalavo: tegul žlunga tos įmonės, jei jos blogai dirba. Vis dėlto didelis kooperacijos šalininkas, atskirais laikotarpiais vadovavęs šalies žemės ūkiui, vėliau ilgametis Lietuvos valstybės Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis įtikino Vyriausybę, kad minėtos įmonės modernios, kad jos reikalingos ūkininkams ir valstybės ekonomikai, nes gamina produkciją, kuri eksportuojama. Laikas parodė, kad Juozas Tūbelis buvo teisus. Pirmoji Lietuvoje moderni mėsos perdirbimo įmonė – AB „Maistas“ buvo įsteigta 1923 m., o jau 1926 m. veikė 209 dešrų ir konservų gamyklos. Brolių Vailokaičių įkurtos „Maisto“ skerdyklos, mėsos fabrikas, šaldytuvai įsikūrė tuometinio Kauno pašonėje, Aleksoto prieigose, kur ir sovietmečiu veikė Kauno mėsos kombinatas. Broliai Vailokaičiai pastatė penkias modernias skerdyklas su dideliais šaldytuvais, konservų ir dešrų skyriais, įsteigė parduotuvių tinklą. Vėliau buvo pastatyti stambūs „Maisto” bendrovės fabrikai Šiauliuose, Panevėžyje ir Tauragėje. Didelę dalį savo produkcijos „Maistas“ eksportuodavo į užsienio šalis, tuo jis ženkliai pagelbėjo Lietuvai 1929 m. Pasaulio ekonominės krizės metu, o 1935 m. „Maistas“ eksportavo net 90 proc. visos išvežamos mėsos. Tuo pat metu pradėjo kurtis ir 1927 m. buvo įsteigta itin svarbi Lietuvai centrinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pieno centras“. Per „Pieno centrą“ buvo eksportuojama į Angliją ir Vokietiją trečdalis Lietuvoje pagaminto sviesto, o bendras „Pieno centro“ eksportas 1939 m. sudarė 20,5 proc. viso Lietuvos eksporto. Didėjant vidaus ir užsienio investicijoms bendroji pramonės produkcija Lietuvoje nuo 1913 m. Iki 1940 m. padidėjo daugiau nei pusantro karto. 1913 m. Lietuvoje buvo tik 151 įmonė su 6,6 tūkst. darbininkų, o vien per 1921–1924 m. Lietuvoje įsikūrė 379 pramonės įmonės, 1939 m. jau veikė 1441 pramonės, bei 12461 amatų (1938 m.) įmonės, kuriose dirbo per 35 tūkst. Darbininkų. Lietuvos pramonės raidai didelę reikšmę turėjo valstybinis kapitalas bei valstybės ekonominė politika. Pirmaisiais nepriklausomybės metais valstybė daugiausia rėmė tik agrarinės pramonės augimą, vėliau ji aktyviai prisidėjo ir prie ne agrarinės pramonės vystymo. Tarp miestų didžiausia pramonės, prekybos ir kultūrinio gyvenimo plėtros sparta pasižymėjo Kaunas. Jau nuo seno jame buvo stipri kosmetikos ir parfumerijos pramonė, 1918–1940 m. Kaune veikė apie 30 įmonių, susijusių su kosmetika. Sparčiai mieste augo poligrafijos pramonė – vienu metu Kaune veikė 54 poligrafijos įmonės, ir buvo leidžiama daugiau kaip 100 periodinių leidinių. Su savo kapitalu iš Amerikos į Lietuvą sugrįžę lietuviai pastatė tekstilės fabriką „Drobė”, įsteigė Amerikos lietuvių akcinę bendrovę „Amlit” ir daug smulkesnių įmonių. Plačių investicijų Kaune ėmėsi broliai Vailokaičiai, kurie nusipirko bankrutuojantį brolių Šmitų metalo fabriką Šančiuose ir jį reorganizavo į AB „Metalas“. Ši bendrovė išaugo iki didžiausios Lietuvoje metalo apdirbimo įmonės, kurioje dirbo per 3 tūkst. darbininkų. Čia buvo gaminama daugybė vietiniam ūkiui skirtų gaminių: kibirų, vinių, vielos, žemės ūkio mašinų. Siekdami išplėsti mūrinę statybą Lietuvoje, broliai Vailokaičiai 1923 m. įkūrė AB „Palemono“ plytų ir čerpių fabriką bei ėmė steigti visoje Lietuvoje plytines. Netrukus, 1927 m., Kaune pradėjo veikti degtukų fabrikas, „Aleksoto“ stiklo fabrikas ir „Litekso“ audinių fabrikas, kuris netrukus tapo stambiausių vilnonių audinių gamintojų Baltijos regione. 1929 m. Petrašiūnuose pradėjo veikti viena seniausių Lietuvoje silikatinių dirbinių gamykla „Bitukas“, 1933 m. – Petrašiūnų popieriaus fabrikas, 1934 m. – brolių Šajos-Bero ir Mordhelio Gothelfų avalynės fabrikas „Lituanica“. 

Lietuvos prekybos ir pramonės varikliai

Sugrąžintas Lietuvai kitas šalies ekonomikos centras – Klaipėda tapo vienu stambiausių Lietuvos prekybos centrų, bei pagrindiniu uostu – per Klaipėdos uostą buvo perkraunama apie 80 proc. Lietuvos eksporto ir importo. Besiplečiantis Klaipėdos uostas sudarė sąlygas plėtotis ir pramonei mieste augti. Miesto ekonomikos ašis buvo Pramonės ir prekybos rūmai įsteigti 1919 m., t. y. anksčiau nei Lietuvos pramonės ir prekybos rūmai Kaune. Klaipėdoje kūrėsi maisto, tekstilės, drabužių ir avalynės, medžio apdirbimo įmonės, steigėsi statybos ir metalo apdirbimo gamyklos, veikė nemažai chemijos ir poligrafijos įmonių, o 1933 m. pradėtas eksploatuoti muilo fabrikas. Taip Klaipėdoje jau iki 1933 m., kartu su senosiomis, veikė per 150 įmonių, jose dirbo apie 7 tūkst. Žmonių. Kitiems tarpukario Lietuvos miestams indėlis į šalies ūkio plėtrą teko mažesnis, tačiau ir juose vyko aktyvus gyvenimas. Dėl gero susisiekimo nemažu pramonės centru, dar caro valdžios metais, tapo Šiauliai. Čia buvo pastatytas didžiausias tuometinėje Rusijos imperijoje Ch. Frenkelio odų fabrikas, vėliau žinomas kaip avalynės fabrikas „Elnias“, „Gubernijos“ alaus darykla, o nuo 1913 m. čia veikia ir „Rūtos“ šokolado gamykla. Tarpukaryje Šiauliuose buvo pagaminama apie 85 proc. Visos Lietuvos odos, 60 proc. avalynės, 75 proc. linų pluošto, 35 proc. saldainių pramonės produkcijos. Suklestėjo ir amžiaus pradžioje „malūnų miesto“ vardą įgavęs Panevėžys, kuriame veikė nemažai smulkių maisto pramonės – kavos, duonos, saldainių gamybos įmonių. Tai buvo tiek smulkiosios maisto, tiek ir lengvosios pramonės įmonės – 1931 m. duomenimis, mieste buvo dešimt siuvyklų, dvi mezginių ir trikotažo dirbtuvės, dešimt avalynės fabrikų ir dirbtuvių, keturios karšyklos, trys odų ir kailių dirbtuvės. Stambiausios Panevėžio įmonės 1940 m. buvo „Maisto“ mėsos apdirbimo fabrikas ir linų apdirbimo fabrikas „L.B. Chazenas ir KO“. Iš didesnių įmonių dar veikė AB „Lietuvos muilas“, „Lietūkio“ centrinis malūnas, Veiso ir Berolskio lentpjūvė, E. Rochindienės virvių dirbtuvė, „Kalnapilio“ alaus darykla. Išaugo nepriklausomybės metais Alytus, Ukmergė, Telšiai ir kiti regioniniai miestai, o visoje šalyje 1939 m. veikė 420 maisto pramonės, 206 medžio apdirbimo, 168 drabužių ir avalynės įmonės, buvo eksploatuojama 22 kasyklos ir durpynai. 1939 m. įmonėse su penkiais ir daugiau darbuotojų dirbo per 39 tūkst. žmonių, iš kurių apie 32 tūkst. buvo samdomi darbininkai. Didžiausią lyginamąjį svorį pagal pagaminamą pramonės produkciją (per 40 proc.) sudarė maisto pramonė, kuri kaip eksportinė šaka buvo sukurta iš esmės tik po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau kitos šakos, ypač energetika, vystėsi lėtesniais tempais. Be stambesnių pramonės įmonių Lietuvoje buvo priskaičiuojama per 12 tūkst. smulkių, daugiausia siuvėjų, mėsininkų, batsiuvių ir kepėjų įmonių, kuriose dirbo ir patys savininkai. Iš stambesnių įmonių Lietuvoje tuo metu vyravo vietinio kapitalo fabrikai, tačiau steigėsi ir užsienio kapitalo pramonės įmonės. Didelę dalį visų investicijų į Lietuvos pramonę sudarė valstybės investicijos bei užsienio, daugiausia Belgijos, Švedijos, Vokietijos kapitalas. Siekiant atsverti užsienio kapitalo įtaką, Lietuvoje kūrėsi įvairūs susivienijimai. 1922 m. buvo įkurta Lietuvos spirito varyklos pramonininkų sąjunga, 1925 m. susiformavo tabako sindikatas, tuo pat metu susiformavo monopolijos metalo apdirbimo metalo apdirbimo, odos ir kitose pramonės šakose. Valstybinių įmonių steigimą ir tiesiogines kapitalo investicijas į konkrečias pusiau valstybines pramonės įmones valstybė reguliavo administraciniais svertais. Taip buvo siekiama ne tik didinti biudžeto pajamas, bet ir sukurti naujas pramonės šakas. Štai 1930 m. Įvestas degtukų gamybos monopolis. Išimtinė gamybos teisė buvo suteikta švedų degtukų akcinei bendrovei, tačiau švedai įsipareigojo suteikti Lietuvai 60 mln. Litų paskolą ir pastatyti Lietuvoje stambų popieriaus fabriką. Su danais 1938 m. buvo susitarta Lietuvoje įsteigti AB „Cementas” ir pastatyti Lietuvai cemento fabriką.

Šimtmečio Lietuva. Visuomenė. Ekonomika. Kultūra. 

Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius 

Rimantas Šlajus