Geoterminis šildymas – procesas, kai grunto, paviršinio vandens ar vandens telkinio sukaupta šiluma naudojama patalpoms šildyti, Lietuvoje praktikuojamas jau maždaug penkiolika metų. Galima drąsiai teigti, kad visos įmanomos klaidos ir atradimai jau padaryti. Mažiausiai tūkstantis tautiečių naudoja geoterminį šildymą. Dauguma jų džiaugiasi mažomis šildymo sąskaitomis ir nelabai suka galvą dėl brangstančių dujų. Kita dalis investavusiųjų yra skaudžiai nusivylę – šilumos nepakanka arba tenka papildomai šildyti elektriniu šildytuvu ir mokama suma tada nedžiugina. Iš esmės vienintelė problema – per mažas šilumos siurblio galingumas. Problemos priežastys dvi: arba statinio šiluminiai duomenys neatitinka projektinių (statybos medžiagų ar darbų kokybė), arba šilumos siurblys parinktas per mažas, siekiant sumažinti jo kainą. Paplitusi parinkimo teorija − įrengti šilumos siurblį, kuris padengtų pastato šilumos nuostolius, sakykime, iki -5 ºC lauko temperatūros. Taip šilumos siurblys „sumažėja ir atpinga“. Efektas – likusius šilumos nuostolius „dengiame“ elektriniu šildytuvu ir visa taupymo idėja eina šuniui ant uodegos, mat šaltesnėmis dienomis mokame penkis kartus daugiau nei planavome.

 

Ekologiškai šis šildymo būdas pažangiausias: jokių degių ar sprogių medžiagų, jokių kaminų ir katilinių, jokios kenksmingų medžiagų emisijos, nepriklausymas nuo šilumos, dujų ir naftos kainų. Gera jaustis „žaliuoju“!

Techniškai tai patikrinta ir paprasta technologija, jau seniai naudojama šaldytuvuose. Dėžėje dūzgia kompresorius, šaldymo skystis garuoja viename šilumokaityje ir skystėja kompresoriaus spaudžiamas kitame. Visa tai tinkamai kontroliuoja valdymo blokas. Ir tai viskas.

Ekonomiškai – būtent įrenginio kaina ir yra didžiausia kliūtis šiam šildymo būdui išpopuliarėti. Šildymo išlaidos susideda iš dviejų dalių: vieną dalį išleidžiame įsigydami ir montuodami įrangą, kitą – mokėdami už šildymą. Panagrinėkime keturis variantus:

a) 15 kW šilumos siurblys už 18 000 Lt;

b) 15 kW šilumos siurblys už 12 000 Lt;

c) 10 kW šilumos siurblys su papildomu elektriniu šildytuvu už

15 000 Lt (dalį šilumos nuostolių dengsime šildydami elektra);

d) 15 kW dujinis katilas už 6 000 Lt.

 

Kitos skaičiuojant naudojamos prielaidos – dujų kaina per trejus metus pasieks europinę (1,20 Lt/m³) ir toliau brangs dėl 5 proc. infliacijos kasmet, elektra brangs 5 proc. per metus, visų minėtųjų įrenginių naudojimo laikas yra 10 metų, pinigai mums kainuoja 7 proc.metinių palūkanų. Namas naujas, dujų įvado nėra. Kitų rūšių kuro analizuoti nėra jokios prasmės, nes skystasis kuras ir suskystintos dujos yra kur kas brangesnė alternatyva, o malkos – visiškai kitoks gyvenimo būdas.

 

Ilgalaikėje perspektyvoje matome labai įdomius skaičius. Dabar jau aišku, kad rinkdamiesi šildymo būdą, jūs ne šiaip perkate įrangą − jūs investuojate į savo ateitį ir dalyvaujate taupymo versle, kurio apyvarta 50–70 tūkst. litų. Tai gali būti ir pelninga, ir nuostolinga.

Blogiausias sprendimas – variantas „C“. Jūs pasirenkate per mažo galingumo šilumos siurblį ir dalį šilumos gaunate papildomai iš elektrinio šildytuvo. Investicija sumažinama, tačiau šildymo išlaidos smogia skaudžiai – per dešimt metų išleidžiate beveik 76 tūkst. litų ir belieka guostis ekologiškumu, modernumu ir pan. Užjaučiame.

„A“ ir „D“ variantai išlaidų prasme lygūs. Taigi jei šiandien svarbu sumažinti investiciją – rinkitės dujas, o emocijas ir prestižą palikite geresniems laikams.

„B“ – logiškas pasirinkimas norintiems, kad šilumos siurblys dirbtų jums, o ne jūs tam, kad išlaikytumėte šilumos siurblį. Tam reikalingas 15 kW šilumos siurblys, kainuojantis 12 000 Lt, t. y. bent 40 proc. mažiau nei šiuo metu esantys rinkoje.