Abejonės dėl įstatymo, draudžiančio naudoti katilus „Turbo“

Šiandien šildymo įrenginių rinkoje siūlomų modernių kondensacinių įrenginių naudingumo koeficientaskur kas didesnis nei tradicinių šildymo įrenginių, nes juose gerokai tikslingiau naudojama šiluma, paprastai prarandama su iškeliaujančiomis dūmų dujomis. Naujų šildymo sistemų sprendimų poreikis itin ryškus dabar, kai išlaidos energijos nešikliams vis didėja. Naujieji reikalavimai verčia ieškoti ekonomiškesnių, aplinkai nekenksmingų sprendimų, naudojant kondensacinius katilus, šilumos siurblius ar saulės kolektorius. „Junkers“ prekybos atstovo Lietuvoje Lino Panavo teigimu, apie augantį modernių šildymo sistemų poreikį byloja ir gerokai padidėjęs tokių įrenginių pardavimas, tačiau, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, susidūrus su naujovėmis neretai neišvengiama problemų.

Kokia šiuo metu aktualiausia problema?

Šiuo metu opiausia problema − neseniai LR aplinkos ministerijos priimtas įstatymas, draudžiantis daugiabučiuose namuose arba namuose, turinčiuose keletą savininkų, naudoti katilus „Turbo“, kuriuose degimo produktai šalinami pro sienoje įmontuotą horizontalų vamzdį. Toks sprendimas priimtas neva dėl to, kad Aplinkos ministerija yra gavusi aibę nusiskundimų iš gyventojų, kad eksploatuojant tokį katilą išsiskiriantys dujų degimo produktai kenkia gyventojų sveikatai. Mano spėjimu, šito negalima paaiškinti niekaip kitaip, tik vadinamuoju „lietuvišku pavydu“, kai kaimynas, įsirengęs autonominio šildymo sistemą, moka gerokai mažiau nei butų, kuriuose įrengta centrinė šildymo sistema, savininkai. Kitas dažnai minimas šios sistemos trūkumas − neva įrengus keletą horizontalaus degimo produktų šalinimo įrenginių viename pastate, sudarkomas estetinis fasado vaizdas ir pastatas virsta savotišku „ežiuku“. Tačiau reikia gerokai paieškoti atvejų, kai ši sistema sumontuota minėtuoju būdu. Dažniausiai tai estetiškai sumontuota nedidelė ertmė virš pastato langų. Todėl kyla klausimas, kas gražiau: horizontalus kaminas, pristatomas kaminas ar skardinė katilinė, sumontuota ant namo stogo, su iškeltu kaminu, didesniu už patį namą? Reikia žinoti, ko mes siekiame – ar estetikos ir funkcionalumo, ar kokių nors kitų tikslų.

Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, Prancūzijoje bei kitose ES šalyse naudojamas horizontalus dujų išvadas, atitinkantis visus ES nustatytus išmetamo anglies dvideginio ir azoto monoksido kiekio reikalavimus. Todėl natūralu, kad kyla klausimas, kodėl mūsų šalyje nuspręsta uždrausti naudoti šią sistemą. Be to, prieš priimant šį įstatymą remtasi tik skundais, neatlikti jokie tyrimai, daugybė kitų būtinų procedūrų, nesikonsultuota su „Lietuvos dujomis“. Įstatymo priėmimas visiškai nepagrįstas ir neracionalus. Mano manymu, pasielgta visiškai atsainiai, tai tik įrodo, kad rengiant įstatymus visiškai nesigilinama į problemos esmę. Neatsižvelgta į daugybę atvejų, kai tokia sistema tampa vieninteliu racionaliausiu pasirinkimu. Pavyzdžiui, jei daugiabutis namas yra kaimo vietovėje, kur centralizuotai tiekti šilumą per brangu, atsisakoma teikti šią paslaugą. Tokiu atveju savivaldybė kiekvienam gyventojui skiria lėšų autonominio šildymo sistemai įsirengti, ir tuomet, laikantis naujo įstatymo, išeina taip, kad kiekvienam butui, pavyzdžiui, senuose dviaukščiuose pastatuose su bendromis laiptinėmis reikia montuoti po atskirą pristatomą kaminą.

Šią problemą galima būtų spręsti montuojant vertikalius kaminus, tačiau, jei pastatas dviaukštis, kyla klausimas, kaip įrengti vieną kaminą per du aukštus. Be to, tokiuose dviaukščiuose namuose, skirtinguose aukštuose, esantys butai priklauso skirtingiems savininkams. Kaip išspręsti tokią problemą? Jei uždraudus katilus „Turbo“ tokie gyventojai nori įsirengti autonominį šildymą, tenka statyti pristatomą kaminą ar išnaudoti tą kaminą, kuris yra sumūrytas pačiame name, tačiau jeigu jame trūksta šachtų − tokios sistemos išnaudoti nebegalima. Todėl vienaip ar kitaip vienas butas lieka be autonominio šildymo. O sprendimas atrodytų racionalus ir paprastas – nuvesti kelis horizontalius vamzdžius į skirtingas namo puses. Paradoksalu, bet šis racionalus sprendimas, atitinkantis visus ES reikalavimus, nuo šiol nebegali būti taikomas mūsų šalyje. Mano manymu, šį įstatymą reikėtų koreguoti.

Kokie, jūsų manymu, svarbiausi kriterijai keliami šiuolaikinei šildymo sistemai?

Šiandien, kai, palyginti su praėjusiais metais, dujos pabrango beveik 50 proc., svarbiausiu kriterijumi tampa šildymo prietaiso ekonomiškumas. Ten, kur tai įmanoma, racionaliausias pasirinkimas − dujiniai kondensaciniai katilai, kurių efektyvumas gerokai didesnis nei tradicinių dujinių katilų. Juose susidaranti papildoma šiluma, sumažėjus dūmų dujų temperatūrai ir kondensuojantis jose esantiems vandens garams, nukreipiama į šildymo sistemą. Katilų, kuriuose pagal šią technologiją deginamos gamtinės dujos, naudingumo koeficientaspadidėja net iki 110 proc. Toks sprendimas efektyvus, ergonomiškas bei ekologiškas, be to, tokie katilai užima labai nedidelę dalį būsto erdvės.

„Junkers“ šioje srityje sukaupta patirtis darė įtaką gerokai pagerintiems konstrukciniams sprendimams. Palyginti su pirmųjų katilų naudingumo koeficientu,siekusiu 98 proc., šiuolaikinių kondensacinių katilų naudingumo koeficientasyra net iki 109 proc., o pačių katilų svoris sumažėjo perpus – nuo 78 iki 39 kg. Be to, dabar į aplinką išskiriama daug mažiau kenksmingų medžiagų – jų kiekis atitinka griežčiausius aplinkosaugos reikalavimus.

Šiandien moderniais 7−360 kW galios, įvairių modelių kondensaciniais „Junkers“ katilais šildomi butai, privatūs namai ir pramonės objektai. Kiekvienam užsakovui „Junkers“ specialistai gali pasiūlyti tinkamiausią individualų sprendimą. Iki šiol Baltijos šalių rinkoje buvo žinomi įvairios galios (28, 42, 65 ir 90 kW) ir įvairiai komplektuojami (kombinuotieji, su karšto vandens jungimu, su pagrindine įranga) modelių „Cerapur“ ir „Cerapur Maxx“ katilai, o praėjusių metų rudenį jų gretas papildė šiuolaikinis kondensacinis įrenginys „Junkers Cerasmart Modul“. Tai šildymo katilas bei bakas vandeniui šildyti, uždengti vienu kompaktišku korpusu. Jo matmenis, šiuolaikinį dizainą ir neeilines technines galimybes žaibiškai įvertino ne tik architektai, projektuotojai bei montuotojai, bet ir paprasti vartotojai, kuriems įsigijus šį katilą nebereikia gilintis į techninius niuansus, lieka tik mėgautis „Cerasmart Modul“ sukuriamu komfortu.

Kol katilas veikė kondensaciniu režimu ir kaip šiluminis elementas naudota spiralė su cirkuliuojančiu šildymo vandeniu, vandens bake nebuvo įmanoma pašildyti iki reikiamos temperatūros (+60 °C). „Junkers“ specialistai sugalvojo naujovę − pašalinus šiluminį elementą iš bako, pakeista vandens cirkuliavimo schema ir vandeniui šildyti panaudotas galingas plokštelinis šilumokaitis, esantis katile. Bako termoso siurblys pumpuoja šaltą sanitarinį vandenį per plokštelinį šilumokaitį, ir prieš srovę tekantis šildymo vanduo pašildo jį iki nustatytos temperatūros.

Naudojant priešsrovės principą sanitariniam vandeniui šildyti, tiekiamo šildymo vandens temperatūra gali būti žemesnė ir šildymo katilas gali toliau veikti kondensaciniu režimu net tuomet, kai vanduo pašildomas. Plokštelinio šilumokaičio pašildytas vanduo patenka į baką iš viršaus, nesukeldamas sūkuriavimo ir nesusimaišydamas su šaltesniu vandeniu. Karštas vanduo teka iškart atsukus čiaupą, o jo temperatūra visuomet išlieka pastovi. Atsižvelgiant į karšto vandens sąnaudas, vanduo naudojamas arba iš viršutinės bako dalies, arba iš viso bako. Dėl trijų skirtingose vietose įmontuotų temperatūros daviklių visi procesai sinchronizuojami. Sumontuota automatika įjungia arba išjungia katilą, reguliuodama temperatūrą nustato bako šildymo siurblio darbo režimą.

Ši technologija užtikrina efektyvų taupymą ir siūlo optimalias komforto sąlygas. Palyginti su tradiciniais bakais, analogiškos talpos ir galios termoso bako našumas net 17 proc. didesnis. Tai reiškia, kad termoso bako talpą galima sumažinti, o karšto vandens tiekimas dėl to nekinta. Pavyzdžiui, 120 l talpos termoso bake pašildomas toks pat vandens kiekis, kaip ir 160 l bake su spiraliniu gyvatuku, o 150 l talpos termoso bako našumas didesnis nei 200 l talpos tradicinio bako. Termoso bakas susieja bako bei tekančio vandens šildytuvo pranašumus. Tai ne tik kompaktiški, bet ir galingi įrenginiai, kuriuose kondensacija išnaudojama ne tik šildymui, bet ir karštam vandeniui ruošti.

Kas dar užtikrina tokios sistemos taupumą?

Dažniausiai seni šildymo katilai neturi jokios šildymo reguliavimo automatikos ir visą šildymo sezoną palaiko pastovią, rankiniu būdu nustatytą katilo temperatūrą, kuri visiškai nepriklauso nuo kambario ir lauko oro temperatūrų. Modernūs katilai dažniausiai komplektuojami su šildymo reguliatoriumi, kuris veikia pagal lauko oro temperatūrą arba esant prijungtam kambario temperatūros jutikliui seka vidaus temperatūrą. Dėl šios priežasties iš karto galima įžvelgti keletą pranašumų: sumažėja kuro sąnaudos (jei nėra šilumos poreikio, katilas nejungiamas), mažiau teršiama aplinka, būsto temperatūra reguliuojama pagal kiekvieno savininko gyvenimo ciklą. Šiemet savo užsakovams parduodami „Junkers Euroline“ tipo šildymo bei karšto vandens ruošimo įrenginį dovanojame ir vidaus temperatūros termoreguliatorių, kaip savotišką kompensaciją dėl augančių dujų kainų.

Kondensaciniai katilai Lietuvoje sparčiai populiarėja. „Junkers“ dujinių šildymo katilų Lietuvoje pernai parduota net 45 proc. daugiau. Prognozuojama, kad šiemet pardavimas dar augs – tiek dėl nuolat didėjančių statybų apimčių, tiek dėl poreikio keisti senas šildymo sistemas į kokybiškas modernias.

Kokią alternatyvą galima pasiūlyti dujiniams katilams?

Kur nėra galimybės kurui naudoti dujas, gali būti įrengiami šilumos siurbliai. Tai taip pat gana efektyvi ir visoje Europoje sparčiai populiarėjanti šildymo sistema. Tinkamai sumontavus šilumai skiriamos išlaidos neviršija šildymui dujomis skiriamos sumos. Tiesa, pati įranga nėra pigi ir iš pradžių reikalauja nemažų investicijų, tačiau ilgainiui atsiperka. Kai nėra galimybės naudoti dujų ar kietojo kuro, reikalaujančio nuolatinės priežiūros, tai racionaliausias sprendimas.

Dar viena naujovė − saulės kolektoriai, įrengiami ant pastato stogo ir daugiausia naudojami ruošti karštą vandenį. Saulės kolektoriuje saulės spindulinė energija šildo šilumnešį (vandenį, orą, neužšąlančius skysčius). Dažniausiai naudojamą plokščiąjį saulės kolektorių sudaro absorberis, skaidrioji danga, šilumos izoliacija ir korpusas. Absorberis − svarbiausia saulės kolektoriaus dalis. Saulės spinduliai per skaidriąją dangą patenka ant juodos absorberio plokštės ir ją įšildo. Šilumą nuo absorberio nuneša šilumnešis. Vandens šildymo saulės kolektorių absorberių plokštėse būna suformuoti kanalai skystam šilumnešiui tekėti.

Toks plokščiasis kolektorius per šilumokaitį ar tiesiogiai jungiamas prie nuo šilumos izoliuoto akumuliacinio vandens rezervuaro. Nedidelėms sistemoms naudojama natūrali šilumnešio cirkuliacija, kai kolektoriuje įšilęs vanduo kyla aukštyn ir patenka į viršutinę rezervuaro dalį, o šaltesnis vanduo iš apatinės rezervuaro dalies patenka į apatinę kolektoriaus dalį. Rezervuaro apačia paprastai turi būti aukščiau už viršutinę kolektoriaus dalį. Lyginamoji vandens rezervuaro talpa paprastai sudaro 40–70 l/m² (skaičiuojant 1 m² kolektoriaus skaidriosios dangos ploto). Šildant vandenį buitiniams reikalams kolektoriaus plotas vienam žmogui turėtų būti 0,8–1,5 m². Vasarą tokios sistemos kaupiamos šilumos visiškai užtenka, žiemą saulės kolektorių darbą galima kombinuoti su dujomis.

Tomas Lapinskas

„Junkers“ atstovybė Lietuvoje
Savanorių pr. 419, LT–49287 Kaunas
Tel. (8 37) 410 806
Faks. (8 37) 410 926
El. paštas [email protected]
Svetainė www.junkers.lt

2006 m. Ruduo