Neįtikėtini dalykai dažniausiai vyksta keisčiausiose vietose. Pavyzdžiui, Silikono slėnyje, kur milijardieriai į darbą gali važinėti riedlentėmis, o investuotojai – angelai, galintys suteikti reikiamą...
Neįtikėtini dalykai dažniausiai vyksta keisčiausiose vietose. Pavyzdžiui, Silikono slėnyje, kur milijardieriai į darbą gali važinėti riedlentėmis, o investuotojai – angelai, galintys suteikti reikiamą pinigų sumą vien tik už puikią idėją. Būtent čia ekscentriškų programuotojų grupė, tarptautinių vandenų teritorijoje, nusprendė sukurti laisvą valstybę. Ir kaip bebūtų keista, tai nėra vien tik naivi svajonė.
„Vandens pasaulio“ projektas pavadintas „Jūrų gyvenviečių institutu“ („The Seasteading Institute“ – TSI), trumpai tariant – „Jūrine gyvenviete“. Jo tikslas – „eksperimentinių sociumų, su išvystyta socialine, politine bei teisine sistemomis, Ramiajame vandenyne sukūrimas“.
Viskas apgalvota ganėtinai dalykiškai ir be pašalinių sentimentų: sukūrė projektą, užregistravo korporaciją, sukūrė interneto svetainę, išleido spaudos pranešimą ir pradėjo ieškoti investuotojų. Pastarųjų neteko ilgai laukti: šių metų balandį milijonierius, finansininkas bei „eBay“ dukterinės įmonės „PayPal“ įkūrėjas Peteris Thielas paskelbė esąs pasiruošęs finansuoti šį grandiozinį projektą ir net pradžiai paaukojo 500 tūkst. JAV dolerių.
Šią „ateities visuomenės“ koncepciją sukūrė du žmonės Patri Friedmanas bei Wayne Gramlichas. TSI projekto vykdomasis direktorius P. Friedmanas – tiesiog įprastų įsivaizdavimų apie IT industrijos laisvą menininką kvintesencija. Jo paties prisipažinimu, po to, kai jis pabaigė Stenfordo universitetą ir jam buvo suteiktas MBA laipsnis P. Friedmanas kurį laiką dirbo „Google“. O vėliau keletą metų paprasčiausiai savo malonumui vertėsi „įtartinais dalykais“ – žaidė pokerį bei užsiėmė aktyvia visuomenine veikla internete, kur įkūrė dvi bendrijas ir kartu su kitais dalyviais svarstė filosofines bei socialines idėjas.
W. Gramlichas visiškai priešinga asmenybė – gerokai rimtesnis, jis – vienas gerbiamų specialistų Silikono slėnyje. Baigė Masačiusetso technologijos institutą ir ilgai dirbo kompanijoje „Sun Microsystems“. Šiuo metu jis yra vyriausias TSI inžinierius ir atsako už projekto techninę dalį.
Tikriausiai tik toks jaunatviško nerūpestingumo bei didžiulės patirties derinys galėjo beprotišką idėją paversti kažkuo apčiuopiamu.
Pradžioje projektą žadama tik išbandyti. Už jau paaukotus pinigus planuojama sukurti būsimos vandenyno gyvenvietės prototipą, kuris bus sumontuotas San Francisko įlankoje per du artimiausius metus.
Iš esmės, konstrukciją sudarys gigantiškas sutvirtinto gelžbetonio vamzdis, prie kurio iš apačios bus pritvirtintas valdomas balastinis skyrius, kurį galima pripildyti vandens ar oro, priklausomai nuo platformos padėties virš jūros lygio.
TSI projekte vienam žmogui numatyta skirti net 28 m² – bendroje „komunistinėje“ patalpoje, kuri bus įrengta centrinio „vamzdžio“ viduje. Viršutinėje platformos dalyje, planuojama įrengti biurą, sodus – daržus, saulės baterijas, vėjo turbinas ir palydovines antenas internetui.
„Ateities bendruomenės“ prototipas ruošiamas SPAR tipo plaukiojančios naftos platformos bazėje. Projekto autorių teigimu, platformoje būsiančių įrenginių „rinkinys“ vis tik priklausys nuo galutinio projekto verslo modelio: numatoma, jog čia turėtų būti sukurta „nesusiteršusi“ visuomenė bei skirta vietos ir įprastam turistiniam centrui. „Mes nenorime rinktis kažkokios vienos strategijos, nes manome, skirtingi žmonės norės aplankyti mus dėl skirtingų priežasčių“, – teigė W. Gramlichas.
Danas Donovanas ilgą laiką dirbęs dujų gavimo kompanijoje „Dominikon“, buvusioje kaip tik San Francisko rajone, sako, kad romantikų iš Silikono slėnio planai nėra visiškai nepagrįsti. Jo kompanijos plaukiojančios stotys buvo gerokai didesnės nei TSI prototipas. „Tai buvo mobilios gyvenvietės, – aiškina D. Donovanas. Faktiškai juos galima perkelti iš vienos vietos į kitą, ir jose ganėtinai ilgai gali gyventi daug žmonių.
Nežiūrint į tai, kad akivaizdžiai buvo atliktas pakankamai kruopštus darbas, TSI įkūrėjai pripažįsta – jie dar neturi detalaus „ateities miesto“ statybų techninio plano. Kai kurie inžinieriai, pasak W. Gramlicho, visgi skeptiškai žiūri į šį projektą, tame tarpe ir dėl mažo biudžeto.
Tačiau projekto idėja „užkabino“ net žymius investuotojus. „Po kelių dešimtmečių, atsigręžę į mūsų tūkstantmečio pradžią, žmonės pamatys, kad TSI buvo akivaizdus žingsnis, įkvėpęs pasaulį vystyti efektyvesnius bei praktiškesnius visuomenes organizacijos modelius“, – pranašauja P. Thielas savo pareiškime apie projekto finansavimo pradžią.
„Istorijoje pilna „bepročių“, kurie bandė sukurti idealią visuomenę, tačiau mes žadame pasiekti tikslo nepuldami į visišką beprotystę“, – pripažįsta „Clarium Capital Management fondo“ valdytojas Joe Lonsdale.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad utopinių visuomenių panteone sužibėjo dar viena eilinė garbėtroškiška nuobodžiaujančių intelektualų svajonė – mažiausiai penkiolika minučių šlovės jiems visgi užtikrinta. Tokia idėja, toli gražu nėra nauja: dar filmo „Žmogus amfibija“ išprotėjęs profesorius svajojo apie teisingą visuomenę, gyvenančią vandenyno dugne.
Beje, naujausioje istorijoje taip pat buvo analogiškų projektų. Pavyzdžiui, kad ir tikrų tikriausia piratų valstybė „Sealand“ Šiaurės jūroje ar laivas–miestas „Freedom Ship“, sukurtas ekscentriško Normano Nixono. Tiesa, paskutiniojo „laivelio“ kaina gerokai didesnė nei TSI – 10 mlrd. JAV dolerių.
Nei vienas iš utopinių projektų, pradedant Platono „Valstybe“, iki šiol taip ir neįgyvendintas. Tačiau entuziastų – programuotojų šis faktas neglumina. Jie net parašė 300 puslapių darbą „Gyvenviečių atviroje jūroje organizavimo praktinis vadovas“ („Seasteading: A Practical Guide to Homesteading the High Seas“). Beje, knygoje viskas aprašyta ganėtinai detaliai: nuo techninių iki socialinių – politinių aspektų.
Plaukiojančios platformos bazėje planuojama sukurti ne paprastą laisvės mėgėjų bei nuobodžiaujančių programuotojų miestą, o pačią tikriausią alternatyvą valstybiniam valdymui. „Valstybinis valdymas – tokia pati rinka, kaip visos kitos, tačiau slenkstis, kurį reikia peržengti, kad ten patekti yra labai aukštas. Norint pakeisti status quo būtina surengti rinkimus ir laimėti juose ar sukelti revoliuciją. Taigi valstybinių paslaugų pirkėjams nelieka pasirinkimo laisvės. Tradicinis pilietybės pakeitimas – labai sudėtingas procesas“, – teigia P. Friedmanas.
Pats didžiausias tokių būsimųjų „gyvenviečių“ gyventojų galvos skausmas – neišvengiami „tikrųjų“ valstybių bandymai paveikti jas vienu ar kitu savo jurisdikcijos būdu. Šiuo atveju planuojama pasinaudoti „patogios vėliavos“ koncepcija, pvz., Panamos, nusipirkus tai už priimtinus pinigus. Rezultate gyvenvietę gina tarptautinė teisė.
Bet jei idėjos nepavyks įgyvendinti, ši istorija liks interneto bendrijų narių širdyse, kaip atminimas apie tai, kad du vaikinai, apsiginklavę socialinio teisingumo jausmu, ryžtu bei objektyvine filosofija, sugebėjo bent jau pradėti įgyvendinti savo garbingą idėją. Be to darę tai su protu ir be nereikalingų emocijų, kaip ir, beje, be makiaveliško cinizmo.
Pasak projekto autorių, svarbiausia tai, kad reikalas pajudėjo iš mirties taško. Dabar galima šiam projektui atiduoti visą savo laiką. Beje, šiuo metu jau yra 40 žmonių, pareiškusių norą tapti tokios „valstybės“ gyventojais.