Los Andželo Kalifornijos universiteto miestelyje atidarytas naujas Nanosistemų instituto pastatas, suprojektuotas amerikiečių architekto Rafaelis Vinoly. Iš pirmo žvilgsnio pastatas atkartoja įprastus...
Los Andželo Kalifornijos universiteto miestelyje atidarytas naujas Nanosistemų instituto pastatas, suprojektuotas amerikiečių architekto Rafaelis Vinoly. Iš pirmo žvilgsnio pastatas atkartoja įprastus šio universiteto miestelio komplekso „kanonus“: stačiakampį formuojančios korpuso laboratorijos supa vidinį kiemą. Tačiau Nanosistemų instituto atveju iškilęs sunkumas buvo tas, jog šio pastato statyboms buvo suteiktas palyginti mažas plotas. Los Andželo Kalifornijos universiteto miestelis – tankiausiai užstatytas iš devynių skirtinguose valstijos miestuose esančių universiteto padalinių, o trečdalis bendro jo pastatų ploto skirta automobilių stovėjimo aikštelėms. Be to šis instituto pastatas dar ir šliejasi prie didžiulio daugiaaukščio garažo.
Nežiūrint į tai, universitetui reikėjo ne mažesnio nei 11 aukštų laboratorijų bei biurų pasato, kad čia galėtų tilpti ši mokslinė organizacija. Logiška buvo statyti bokšto tipo pastatą, tačiau tokiu atveju, architekto nuomone, „improvizuoto“ darbuotojų bendradarbiavimo, dirbančių skirtingose laboratorijose bei skyriuose, galimybės būtų minimalios. Tyrinėtojams nebūtų kur susitikti ir, anot R. Vinoly, jų darbo produktyvumas gerokai sumažėtų.
Todėl architektas nusprendė būtinai sukurti horizontaliai orientuotą naujojo instituto statinį su didžiule visuomenine erdve – koridoriais ir kiemais, kur mokslininkai galėtų bendrauti ir keistis nuomonėmis.
R. Vinoly pastatą teko padalinti į dvi dalis – aštuonių aukštų (pusiau paslėptą po žeme) ir trijų aukštų, pakeltą virš automobilių stovėjimo aikštelės ant lygiašonių plytų „bokštų“ ir pažymintį abiejų korpusų kampus. Ryšį tarp dviejų statinių sukuria koridoriai, nusidriekę per visą pastato perimetrą, bei „tiltelių“, skirtingomis kryptimis kertančių vidinį komplekso kiemą, tinklas. Lyginant su nuosaikiomis, plastikinėmis plokštėmis dengtais korpusų fasadais, šis kiemas atrodo lyg futuristinio megapolio fragmentas, ir būtent ant šių „oro koridorių“ pandusų, architekto teigimu, turi susikurti moksliniai ryšiai tarp skirtingų įstaigos skyrių.
Tokiu būdu iš viso pastato tik aštuonių aukštų korpusas „tvirtai stovi ant žemės“, o trys likusios instituto pastato kvartalo dalys pakeltos virš jos. Architektas tokiame sprendime mato puikią galimybę „neskausmingam“ komplekso praplėtimui ateityje: virš automobilių stovėjimo aikštelės galima pastatyti dar tris tokius pat laboratorinius sparnus, kaip jau egzistuojantis triaukštis.
Kita vertus, vienintelis projekto elementas, kuris išorinėje pusėje užsimena apie jo paslėptus privalumus bei netikėtus posūkius yra išeinantis į vadinamąjį miestelio „Mokslo kiemą“, keraminėmis plytomis padengtas instituto auditorijos „diskas“. Jis griauna pastato fasadų simetriją ir tarnauja kaip nuoroda į pagrindinį pastato įėjimą.