Paryžiaus Pompidou kultūros ir meno centre vyksta žymaus italų dizainerio Ettore Sottsass (1917–2007) retrospektyva. Šio dizainerio darbai pažįstami net tiems, kas nežino jo vardo, ypač bendrovės „Oli...
Paryžiaus Pompidou kultūros ir meno centre vyksta žymaus italų dizainerio Ettore Sottsass (1917–2007) retrospektyva. Šio dizainerio darbai pažįstami net tiems, kas nežino jo vardo, ypač bendrovės „Olivetti“ užsakymu jo sukurta portatyvinė spausdinimo mašinėlė „Valentine“ (1969).
Ryškiai raudona spausdinimo mašinėlė šiandien laikoma vienu XX a. simbolių. Kaip ir mini sijonas arba lėktuvas „Concorde“, ji užfiksavo esminius to meto pokyčius ne tik dizaino srityje, bet ir pačioje žmonių gyvenimo kokybėje, jų santykį su erdve, laiku bei darbu. „Valentine“ prekyboje pasirodė 1969 m. Šv. Valentino dieną. Joje dizaineris pritaikė keletą sumanių techninių naujovių, tačiau pastaroji labiau išpopuliarėjo dėl patrauklios aptakios formos bei ryškios raudonos spalvos – „komunistų vėliavos spalvos, spalvos, kuri verčia chirurgą darbuotis greičiau, aistros spalvos“, − kaip sakė pats E. Sottsass.
Beje, dirbdamas šioje bendrovėje 1959 m., be kitų daiktų, dizaineris sukūrė pirmąjį itališką elektroninį skaičiuotuvą, o vėliau įvairias periferines skaičiavimo sistemas, taip pat tokius spausdinimo mašinėlių modelius, kaip „Praxis“, „Tekne“ bei „Editor“.
Tapusi intelektualiu fetišu „Valentine“ spausdinimo mašinėlė masinio pasisekimo visgi neturėjo: po poros mėnesių jos gamyba buvo nutraukta. Pats E. Sottsass ironizavo lygindamas ją su perdėm išsidažiusia mergele, apsirengusia gerokai per trumpą sijoną.
Apskritai E. Sottsass buvo itin šmaikštus. Pavyzdžiui, paklaustas apie jo požiūrį į laukinius gyvūnus jis atsakė: „Man nusispjauti ant žirafų ir zebrų. Aš nežinau, ką su jais daryti“. Besijuokdamas iš kitų jis pasišaipydavo ir iš savęs. Juk tai būtent jis suformulavo dizaino reikalavimus „būti jautriam ir sujaudintam“: „kai aš buvau jaunas, aš tik ir girdėdavau: funkcionalizmas, funkcionalizmas, funkcionalizmas. O to tikrai nepakanka“, – sakė dizaineris.
Atrodytų, kas gi gali būti labiau funkcionalu kaip, pavyzdžiui, pirmieji kompiuteriai, gigantiškos metalo dėžės, kurias paprasčiausia būtų paslėpti tolėliau nuo žmonių akių. Tačiau E. Sottsass suteikė spalvą pirmajam itališkam elektroniniam aritmetiniam skaičiuotuvui „Elea 9003“ (1959) ir pakeitė jo proporcijas, paversdamas žmoniškesniu. Kompiuteris užtarnavo jam pirmąjį iš keturių dizaino apdovanojimų „Auksinį kompasą“ ir tapo pirmuoju darbu, kurį italų dizaineris atliko pagal „Olivetti“ užsakymą. Šioje įmonėje neįprastose „nepriklausomo dizaino konsultanto“ pareigose E. Sottsass dirbo net 22 metus.
Apie funkcijos prioritetą prieš dizainą E. Sottsass pirmą kartą išgirdo dar iš savo tėvo, žymaus architekto. Jis taip pat buvo įgijęs architektūrinį išsilavinimą: prie pirmosios profesijos jis grįžo 1980 m., kuomet dalyvavo Milano oro uosto projektavimo darbuose, vėliau suprojektavo keletą privačių būstų. E. Sottsass talentas buvo įvairiapusis: iki 1965 m. jis užsiėmė tapyba bei skulptūra, rašė tekstus architektūros žurnalui „Domus“, tačiau pagrindinis jo hobis visgi buvo fotografija: per 12 dienų Pietų Amerikoje jis padarė net 1780 nuotraukų. Fotografavo sienas, kurioms paskyrė atskirą albumą, bažnyčias, „bilbordus“ (lauko reklamos skydus), viešbučių kambarius, kuriuose miegodavo su moterimis.
Būtent vienos tokios kelionės JAV metu, E. Sottsass ne tiek sukūrė, kiek pajautė vėliau jį išgarsinusią dizaino idėją. 1956 m. Niujorke, pasak paties dizainerio, jis pasijautė kaip tarp F. Lango filmo „Metropolis“ dekoracijų. Pirmą kartą susipažino su pramoniniu visuomeninių prekių gamybos būdu, kurio Italijoje tuo metu tiesiog nebuvo. Jo paties žodžiais, „atvėrė dirbtinį peizažą“, kuris persikūnijo į pop art. Šis stilius pakeitė dizainerio „aukšto“ ir „žemo“ suvokimą, „blogą“ ir „gerą“ skonį, darė įtaką visai jo kūrybai ir, galų gale, atsispindėjo tarptautinės dizainerių ir architektų grupės „Memphis Group“ , kurią E. Sottsass subūrė 1981 m., kūrybos koncepcijoje. Beje, šios grupės pavadinimas gimė po audringo steigiamojo vakarėlio, kurio metu nuolat skambėjo B. Dylano daina „Stuck Inside of Mobile With the Memphis Blues Again“.
Tapęs visos jaunų kolegų kartos mokytoju, 1985 m. E. Sottsass paliko „Memphis Group“, kaip jau buvo palikęs „Olivetti“, kad imtųsi vadovauti bendrovei „Sottsass Associati“, kuri vėliau bendradarbiavo su tokiais žymiais prekiniais ženklais kaip „Siemens“, „Apple“, „Philips“ ir kt. Šalia savo ironiškumo bei polinkio „žaisti“ E. Sottsass fundamentalių dalykų atžvilgiu buvo be galo rimtas ir niekuomet neperžengdavo ribos, už kurios daiktai pavirsta tik vizualiais efektais. Į prancūzų dizainerio Philippe Starck sukurtą šviestuvą su „Kalašnikovo“ automato formos kojele jis sureagavo šitaip: „kai bus barikados, aš lipsiu ant barikadų, tačiau tik ne su Starck automatu“.
