Amerikiečių architekto Tomo Mayne San Franciske suprojektuotas Valstybinių įstaigų korpusas, pastatytas 2007 m. vasarą pasirodė esąs „per daug žalias“, kad jam galėtų būti suteiktas LEED sertifikatas....
Amerikiečių architekto Tomo Mayne San Franciske suprojektuotas Valstybinių įstaigų korpusas, pastatytas 2007 m. vasarą pasirodė esąs „per daug žalias“, kad jam galėtų būti suteiktas LEED sertifikatas.
LEED vertinimo sistema sukurta siekiant įvertinti pažangiausius energijos tapymo bei ekologiško dizaino sprendimus. Ji buvo sukurta Amerikiečių „žaliosios“ statybos tarybos 1998 m. ir šiandien remiantis šia sistema pastatai skirstomi į tam tikras grupes, vertinama keletas energijos taupymo lygių – priklausomai nuo statinio surinktų balų (maksimalus galimas balų skaičius 69, kuomet suteikiamas „platininis“ sertifikatas).
Tačiau neseniai susidurta su problema, mat tokie novatoriški pastatai, kaip T. Mayne statinys San Franciske, iškėlė vertinimo sistemos objektyvumo klausimą. Šiam pastatui sunaudojama tik pusė įprastai standartiniams tokio dydžio biurams reikalingos elektros energijos, tačiau kol kas šis pastatas neturi jokių galimybių gauti net įprasto, pradinio lygio sertifikato, kuriam tereikia surinkti 26 balus.
Problema yra ta, kad LEED vertina pagal tai ar projektuotojas pritaikė griežtai apibrėžtus tam tikrus statinio „žaliuosius“ elementus. Todėl toks „triukas“ kaip suteikti pastatui minimalų „plotį“, kad saulės šviesa maksimaliai apšviestų jo vidaus patalpas ir dirbtinės šviesos poreikis būtų minimalus (ką ir panaudojo T. Mayne San Franciske), paprasčiausiai nėra įtrauktas į projektų vertinimo faktorių sąrašą. Maža to, natūrali oro vėdinimo sistema čia vertinama tik vienu balu – kaip ir pastato teritorijoje esančios dviračių stovėjimo aikštelės, nors, vargu, ar galima tokius sprendimus pavadinti tolygiais, kuomet kalbama apie ekologiškumo bei energetinio pastato aktyvumo vertinimus.
Tiesa, amerikiečių valdininkų naudai, reikia pasakyti, kad atsakydami į architektų biuro „Morphosis“ išsakytą kritiką jie pripažino, kad LEED vertinimo sistema dar vis tebėra kūrimo stadijoje ir T. Mayne pastatas būtinai bus vertinamas pakartotinai. Tokiu būdu, pastatas, sukėlęs begalę ginčų būtent dėl bekompromisiško architekto siekio paversti savo statinį ekologiškumo pavyzdžiu, nesugebėjusiu rasti vietos iš anksto sukurtoje valstybinėje „žaliosios“ architektūros vystymo schemoje, tapo objektu, paskatinusiu peržiūrėti bei papildyti LEED vertinimo sistemą.
