Kuomet kalbama apie darbą šalyse, esančiose už „vakarų pasaulio“ ribų, neretai, be kitų sunkumų čia laukiančių architektų, tenka susidurti su „konkursais“, po kurių pabaigos laimėtojų projektai realiz...
Kuomet kalbama apie darbą šalyse, esančiose už „vakarų pasaulio“ ribų, neretai, be kitų sunkumų čia laukiančių architektų, tenka susidurti su „konkursais“, po kurių pabaigos laimėtojų projektai realizuojami be autorių dalyvavimo – pačių užsakovų jėgomis. Tačiau konkretūs pavyzdžiai įvardijami tik labai retais atvejais, todėl tai, kas nutiko vokiečių architektų biurui „netzwerkarchitekten“, gali būti įvardyjama kaip labai pamokanti istorija.
Šie architektai, 2003 m. sausio mėnesį, laimėjo požeminės Pekino metro stoties „Dayanfan“ architektūrinį konkursą, kuri turėjo būti pastatyta penktoje linijoje, vedančioje iš miesto centro į Olimpinį kaimelį, esantį Kinijos sostinės šiaurinėje dalyje.
Netrukus stoties projektas – be autorių vardų įvardijimo – pasirodė oficialioje Pekino valdžios interneto svetainėje, skirtoje 2008 m. vasaros olimpinėms žaidynėms statomiems objektams. Konkurso organizatorių atstovai nesuteikė „netzwerkarchitekten“ architektams visiškai jokios informacijos apie jų tolimesnį dalyvavimą projekto vystyme, tačiau kiek vėliau, tik tarp kitko, pranešė, kad jų projektas jau yra įtrauktas į patvirtintą oficialų statybų planą. Susisiekti su kinų planuotojais vokiečių architektams taip ir nepavyko, kaip, beje, ir gauti jiems priklausančią premiją. Jie pasikonsultavo su advokatu kaip teisminiu būdu paveikti projekto užsakovus, tarėsi su Tarptautiniais prekybos rūmais ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija, tačiau tai nedavė jokių rezultatų.
Laikas bėgo, ir šiais metais per interneto paieškos sistemą „Google Earth“ „netzwerkarchitekten“ biuro architektai aptiko savo darbą – jau realizuotą – Pekino kraštovaizdyje. Patys atlikę tyrimą, jie sužinojo, kad „Dayanfan“ stotis atidaryta jau 2007 m. Be to, pastebėjo, kad jos išorinė išvaizda bendrai atitinka konkursinį projektą, o tuo tarpu tos dalys (ypač statinio interjere), kurios nebuvo detaliai apgalvotos pirminiame pasiūlyme, buvo papildytos visiškai nelogiškai. Projektų autorių manymu, šios dalys papildytos pačių kinų, pagal jų skonį.
Svarbu pastebėti, kad ši istorija kol kas nesibaigė. Be abejo, tarptautinis teisminis procesas viršija finansines „netzwerkarchitekten“ galimybes, tačiau vokiečių architektų interesų visgi stojo ginti Federaliniai Vokietijos architektų rūmai, todėl neatmetama galimybė, kad teisingumas vis dar gali triumfuoti.