Praėjusių metų pabaigoje Suvalkų krašto muziejuje buvo eksponuojamos aštuntuoju pasaulio stebuklu pramintų, pirmojo Kinijos imperatoriaus Qin Shi Huandi (259−210 pr. Kr.) terakotinės kariuomenės statu...
Praėjusių metų pabaigoje Suvalkų krašto muziejuje buvo eksponuojamos aštuntuoju pasaulio stebuklu pramintų, pirmojo Kinijos imperatoriaus Qin Shi Huandi (259−210 pr. Kr.) terakotinės kariuomenės statulų kopijos. XX a. antroje pusėje, šalia senosios Kinijos sostinės Xiano atsitiktinai aptiktos statulos iki šiol patikimai saugo reikšmingiausią praeito amžiaus archeologijos radinį − pirmojo Kinijos imperatoriaus kapą. Terakotinė armija − vienas svarbiausių UNESCO saugomų paminklų sąrašo objektų. Ekspozicija iš Varšuvos ir Gdansko atgabenta į Lenkijos − Lietuvos pasienį specialiai tam, kad ir lietuvaičiai turėtų galimybę susipažinti su šiuo unikaliu ne tik kinų kultūros, bet ir pasauliniu paveldu.
Kvapą gniaužiantys užmojai
Šiandien, beje kaip ir praeityje, Pirmasis Kinijos imperatorius Qin Shi Huandi vertinamas skirtingai, kaltinamas despotizmu, tačiau gerbiamas už daugelį radikalių, bet įžvalgių žingsnių, kurių pasekmės nenustojo galios net mūsų dienomis. Jo pradėta Didžiosios kinų sienos statyba išgarsino šį valdovą visame pasaulyje ir neišvengiamai izoliavo „Centrinę valstybę“ keliolikai šimtų metų. Qin Shi Huandi paliepimu suvienodintos matų bei svorių sistemos, nukaldinti vieningi pinigai, kodifikuota teisinė sistema, panaikintas regionų valdymas pagal paveldėjimo teisę ir įvesta administracinio valdymo sistema, skatintos žemės ūkio reformos, tiesta begalė kelių, suvienodinti net ratų ašių ilgiai, kad galėtų prasilenkti jais važiuojantys vežimai. Rašto, kurį jis įsakė suvienodini, struktūra nepakito iki pat mūsų dienų, o iš Qinų imperijos pavadinimo kilęs ir mūsų kalbos žodis Kinija (praeityje China, chiniai ir pan.). Tačiau šiandien šis imperijos valdovas dažniausiai kelia asociacijas su visame pasaulyje išgarsėjusia terakotos kariuomene, kurią 1974 m. kinų ūkininkai kasdami šulinį netyčia aptiko 35 km nuo Xiano miesto.
Pasak kinų istorijos tėvo – Sima Qiano (145–90 pr. Kr.) Qin Shi Huandi kapo statybos pradėtos iškart po to, kai imperatorius įžengė į sostą. 700 000 tūkstančių valstiečių iš visos šalies teko dieną naktį lenkti nugaras didžiulėje priverstinio darbo stovykloje. Išsisukinėjantys buvo žudomi vietoje. Tai patvirtino neseniai netoli nuo mauzoliejaus kinų archeologų aptiktos masinės to laikotarpio žmonių kapavietės. Anot Sima Qiano, imperatorius su savimi į kapą pasiėmė ne tik visas jam kūdikių nepadovanojusias suguloves, bet ir architektus, menininkus, inžinierius bei paprastus statytojus, visus tuos, kurie žinojo kelią į kapo vidų. Patikrinti šio kinų istoriko pasakojimų kol kas neįmanoma, nes imperatoriaus kapas iki šiol nėra atkastas, tačiau apie valdovo užmačias galime spręsti iš jį saugančios terakotinės kariuomenės.
Terakotinis praeities veidrodis
Pirmosios rastos terakotinių karių šukės sukėlė archeologinę sensaciją. Pradžioje abejota ar jie iš tikrųjų yra iš Qinų imperatoriaus kapo, nes, esą, tais laikais techniškai buvo neįmanoma padaryti tokio dydžio figūrų. Tuomet manyta, kad archeologiniai kasinėjimai truks dvidešimt ar trisdešimt dienų, tačiau archeologai čia darbuojasi jau kelis dešimtmečius, o galo vis dar nematyti.
Nuo to laiko, kai terakotinė kariuomenė buvo aptinka pirmą kartą, atrasta daugiau nei 8 tūkstančiai natūralaus dydžio karių, žirgų skulptūrų, tikrų III a. pr. Kr. naudotų ginklų bei šilkinių drabužių liekanų. Šiandien kinų archeologai jau yra nustatę, kad tuomet, kai po Qin Shi Huandi mirties jo kūnas buvo atgabentas į sostinę (imperatorius mirė inspektuojančios kelionės po šalį metu), jo kapo statybos darbai toli gražu nebuvo baigti. Tuo metu kaip tik buvo darbuojamasi prie terakotos kariaunos. Čia, pagal pradinį sumanymą, turėjo būti keturios didelės šachtos su dešimčia tūkstančių kareivių. Tačiau iki tol nepavyko užbaigti net trečiosios, todėl ketvirtoji rasta tik pradėta.
Pirmojoje 210 x 60 m dydžio šachtoje, 5 m gylyje rasta beveik 6 tūkst. pėstininkų, sustatytų vienuolikoje paraleliai išdėstytų koridorių. Pėstininkų priešakyje stovėjo žirgais kinkyti karo vežimai. Pastarieji, skirtingai nuo terakotinių karių bei žirgų, buvo mediniai, todėl iki mūsų dienų išliko tik jų nuolaužos. Aplink juos stovintys pėstininkai ginkluoti šešių metrų ilgio Qinų laikų ietimis, specialiai skirtomis neprileisti priešo prie žirgų. Ant dviejų iš šių vežimų kadaise buvo įtvirtinti signaliniai varpai ir būgnai, kuriais buvo duodamos komandos bei nurodomos puolimo kryptys. Dviejuose šių koridorių – šiauriniame ir rytiniame − išrikiuoti kariai flanguose gina priėjimą prie pagrindinių kariuomenės dalinių. Keista, tačiau kaip ir likusieji terakotiniai imperatoriaus kariai, pastarieji neturi skydų. Pagal vieną iš hipotezių − taip bandyta įamžinti karių drąsą bei pasiryžimą mirti. Tikrieji tos epochos kariai vis tik buvo ginkluoti skydais ir dėvėjo šalmus.
Nors terakotinė armija turėjo imperatoriui tarnauti po mirties, didžioji dalis karių užėmę poziciją „laisvai“, tačiau lyg pasiruošę bet kada prireikus persirikiuoti į kovinę parengtį. Kadangi visi karių veidai yra skirtingi, spėjama, kad skulptūros buvo gaminamos pagal tikrus anuomet gyvenusius karius. Kiekvienai statulai skirtas dėmesys toks pat stulbinantis, kaip ir viso projekto mastas. Skiriasi karių sudėjimas, šukuosenos, veido mimika, stovėsena, pagal jas galima spręsti koks buvo kiekvieno kario rangas bei laipsnis. Itin kruopščiai atkurtos Qinų laikų karių aprangos detalės. Kinų specialistų teigimu, mūsų dienomis užsakius pagaminti tokią figūrą mažoje dirbtuvėje prireiktų daugiau nei trijų mėnesių.
Eilinių terakotinių pėstininkų ūgis svyruoja nuo 1,75 iki 1,85 m, karininkai − aukštesni, ne tik jų ūgis, bet ir pilvo dydis byloja apie rangą bei laipsnį. Visi kariai atsisukę veidais į rytus, būtent ten, kur kažkada buvo imperatoriaus užkariautos valstybės. Didžioji dalis kariaunos stovi, kiti priklupę ant vieno kelio (dalis lankininkų), nemaža dalis dėvi kruopščiai atliktus molinius šarvus. Kariai apauti siauromis kelnėmis ir plačiais kelius siekiančiais batais, beveik visi dėvi kaklaskares. Ietys, kardai bei lankai (pastarųjų neišliko) – tikri tos epochos ginklai, tačiau arklių pavadžios pagamintos iš bronzos. Didžioji dalis kariuomenės nedėvi šalmų, pėstininkų plaukai įvairiausias būdais surišti viršugalvyje.
Pastaruoju metu archeologiniai kasinėjimai daugiausia vykdyti antrojoje požeminėje šachtoje, esančioje už dviejų dešimčių metrų nuo pirmosios. Čia kol kas atrasta apie 1 400 terakotinių karių ir žirgų, šie skiriasi nuo atrastųjų pirmojoje šachtoje. Trečiojoje atrastos tik 68 figūros – manoma, kad tai štabo karininkai bei jų patikėtiniai.
Skulptūrų gamybos metu, pradžioje buvo pagaminamas liemuo. Apatinė figūros dalis buvo monolitinė – masyviausia, būtent jai tekdavo svorio centro funkcija. Viršutinės skulptūros dalys − tuščiavidurės. Galva (iš dviejų dalių) ir rankos buvo tvirtinamos prie skulptūros jau tuomet, kai ji buvo išdeginama krosnyje. Pabaigoje skulptoriai padengdavo karių galvas papildomu plonu molio sluoksniu ir išgaudavo reikiamas smulkias detales, suteikiant kariui individualią išvaizdą. Ypatingo dėmesio nusipelnė preciziškai tiksliai atkartotos šukuosenos, nes tuomet šiam dalykui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Tokios figūros 1 000 ºC karščio temperatūroje didžiulėse krosnyse buvo degamos keletą dienų.
Pabaigoje šios figūros buvo nudažomos ryškiomis spalvomis. Tačiau per du trūkstančius metų karinės tarnybos dažai visiškai nubluko. Šiandien jau žinoma, kad Qinų kariuomenėje bei valdininkų tarpe dominavo juodos spalvos apdarai. Juoda kinų kultūroje laikoma vandens spalva, kurį imperatorius buvo pasirinkęs savo stichija.
Kinų archeologijos profesoriaus Yuan Zhong Yi nuomone, visas kapo ansamblis gali būti tuometinės sostinės Xian Yango, buvusio šiaurės vakaruose nuo šiuolaikinio Xiano, kopija, o terakotinė kariuomenė vaizduoja apsaugos pulkus, kurie anuomet buvo įsikūrę už miesto. Kiti specialistai laikosi požiūrio, kad terakotinės figūros pakeičia gyvus kareivius, kurie senesniais laikais žengdavo paskui valdovą į kapą. Pagal seną kinų paprotį valdovas į kapą pasiimdavo 4 000 ištikimų karių. Tačiau kyla klausimas, kodėl staiga imperatorius, išžudęs tokią galybę žmonių, nusprendė tapti žmogiškesnis už savo pirmtakus.
Šaltinyje trūksta svarbių detalių
Pirmojo kinų istoriko Sima Qiano darbai garsėja objektyvumu, tačiau visiškai įsitikinti jo veikalo − „Istorijos užrašų“ patikimumu kol kas galimybės nėra. Istorikams kyla abejonių vien dėl to, kad tokiame išsamiame pasakojime trūksta svarbių detalių. Šis kinų istorikas, gimęs prabėgus vos 65 metams po pirmojo imperatoriaus mirties ir dar vaikystėje rinkęs viską, ką tik radęs apie šią dinastiją, kažkodėl nemini terakotinės kariaunos. Manoma, kad imperatoriaus metraštininkas, priklausęs politiniams priešininkams ir būdamas Konfucijaus (Kong Fu Zi, 551–479 pr. Kr.) pasekėju taip norėjo atkeršyti imperatoriui, kurio įsakymu 212 m. pr. Kr. daugiau nei keturi šimtai konfucininkų buvo gyvi palaidoti po žeme, o paties Konfucijaus raštai sudeginti. Todėl, anot istorikų, nenuostabu, kad kinų mokslininkai, kurių dauguma buvo konfucininkai, negailestingai juodino šio valdovo vardą.
Teigiama, kad lipdant terakotos kariuomenę modeliais keramikams buvo tikri kariai, todėl skulptūros atrodo tokios tikroviškos. Tačiau, kai pozuoja gyvi žmonės, jie tampa liudininkais ir apie tai neišvengimai papasakoja giminėms ar pažįstamiems. Be to šioje kapavietės komplekso vietoje darbavosi daugiau nei 1 000 žmonių, atvykusių iš įvariusių šalies vietų. Kasinėjimams vadovaujantys kinų archeologai daro prielaidą, kad tokia armija anais laikais nelaikyta kažkuo ypatingu. Tačiau vargu ar taip galima manyti. Taigi labai tikėtina, kad istorikas tiesiog nenorėjo apie tai papasakoti.
Terakotinė kariuomenė nevieniša
Tačiau terakotinė armija – ne vienintelis kinų archeologų radinys šalia Qin Shi Huandi mauzoliejaus. Archeologo Duon Ching Bo vadovaujama mokslininkų grupė vos už 900 m nuo mauzoliejaus aptiko kitą – taikingą terakotos „kariuomenę“. Čia rastos taip pat kruopščiai atliktos, natūralaus dydžio terakotos orkestro figūros. Pasirodo, kad imperatorius pageidavo po mirties girdėti muziką. Manoma, kad pastarieji buvo „apginkluoti“ tikrais muzikos instrumentais, deja laikas jų nepagailėjo. Tačiau ir tuo pirmojo imperatoriaus poreikiai nesibaigia. Šalia muzikantų palaidoti terakotiniai mokslininkai bei valdininkai, akrobatai, imtyninkai, tarnai bei arklidžių prižiūrėtojai. Šios figūros buvo patalpintos požeminio koridoriaus sienose esančiose nišose. Pasukus į vieną koridoriaus posūkių, archeologų laukė dar vienas netikėtas radinys. Pasirodo, pastarasis toliau besitęsiantis siauras požeminis koridorius, buvo užpildytas natūralaus dydžio gervėmis, gulbėmis bei žąsimis. Skirtingai nuo iki šiol aptiktų radinių, pastarosios figūros buvo pagamintos nebe iš degto molio, o iš bronzos. Iki šiol nieko panašaus nebuvo aptikta ir, beje, vis dar nežinoma kaip jos buvo pagamintos. Ta pati archeologų grupė aptiko ir dirbtuves, kuriose buvo gaminami terakotinių karių šarvai. Be to rasta kita kapavietė, kuri turėtų suteikti daugiau žinių apie patį imperatoriaus mauzoliejų – neseniai netoli Xiano kaip manoma, rastas pirmojo Kinijos imperatoriaus močiutės kapas. Čia kasinėjimo darbai tik pradėti.
Kitas neseniai kinų archeologų Shenxi provincijoje aptiktas radinys – dvi nedidelės Qinų karių terakotinės statulėlės, kurios kaip manoma buvo pagamintos kaip tipiniai garsiosios terakotinės armijos karių modeliai. Figūrėlės rastos atliekant to meto dirbtuvių kasinėjimus. 10 cm aukščio statulėlės savo forma primena kai kuriuos terakotinių karių tipus, iki šiol aptiktus kasinėjimų metu. Nustatyta, kad miniatiūriniai kariai buvo sukurti būtent pirmojoje III a. pr. Kr. pusėje.
Iki šiol manyta, kad visa kariuomenė buvo pagaminta šalia imperatoriaus kapavietės. Tačiau pasirodo terakotinė kariuomenė buvo lipdoma keliose vietose. Tokį atradimą padarė kinų botanikai, ištyrę gėlių žiedadulkes, esančias figūrų gamybai naudotame molyje. Tyrinėtojai išskyrė net 32 rūšis augalų, kaip manoma, augusių šalia dirbtuvių. Tyrimai parodė, kad masyvesnės nei kariai arklių figūros buvo tikrai gaminamos šalia mauzoliejaus, tačiau kitos gabentos iš toliau.
Šios terakotinės figūros pakeitė iki tol gyvavusį požiūrį į kinų meno formas ir, visų pirma, į skulptūrą. Iki tol manyta, kad senovės kinų skulptūra paklusdavo vien religinės pasaulėžiūros dogmų bei kanonų diktuojamoms formos taisyklėms. „Panašu, kad terakotinės armijos karių skulptūrose daug daugiau realizmo, nei jo būna tikrame gyvenime, daugiau šaltakraujiškumo, nei emocijų, tai beveik su moksliniu tikslumu atspindėti charakteriai“, – taip savo įspūdžius apibūdina žymus kinų menotyrininkas Liu Xiao Chunas. Terakotinė kariauna, be abejo, yra ne tik įdomiausias, bet ir reikšmingiausias senovės Kinijos skulptūros palikimas.
Tomas Lapinskas
Nuotraukos Kristinos Pipiraitės
