Biokuro gamybos pradžia Lietuvoje laikomi 1994 metai, kai perėmus Skandinavijos valstybių patirtį šalyje atsirado pirmosios biokuru – smulkinta mediena ir pjuvenomis – kūrenamos katilinės. Biokuro gamyba, kaip nauja pramonės šaka, mūsų šalyje įsitvirtino 1999 metais, pradėjus eksploatuoti stambesnes šiuo kuru kūrenamas katilines. Šiuo metu Lietuvoje veikia jau daugiau nei 100 biokuru kūrenamų katilinių. Intensyviau plėtojant žaliąją energetiką”, daugėja ir biokuro išteklių – šiuo metu šilumos energijos gamybai vis plačiau naudojamos miško kirtimo atliekos, šiaudai, spaliai, kuro durpės, pradedamos veisti gluosninių žilvičių plantacijos.

Biomasės ištekliai yra milžiniški ir plačiai pasiskirstę pasaulyje. Dabartinis biomasės indėlis į pasaulinį energijos poreikį siekia 14% (50 EJ/metus esant bendram poreikiui 406 EJ/metus) ir iš esmės susideda iš žemės ūkio ir miškininkystės atliekų bei natūralių miškų. Ateityje didelį indėlį gali sudaryti šiam tikslui skirti augalai (greitos apyvartos miškų plantacijos ir žoliniai augalai), auginami mažai rentabiliose žemėse.

Biomasė besivystančiose šalyse daugiausia naudojama virimui ir patalpų šildymui. Todėl reikia modernių ir efektyvių bioenergijos technologijų ir šioje srityje labai stengiamasi skatinti jų įtaką aplinkosauginiu, techniniu ir ekonominiu požiūriu subalansuotam išteklių vartojimui. Didelis poreikis biomasės vartojimo ir konversijos technologijoms artimiausiu metu tikėtinas pramoninėse ir besivystančiose šalyse, taip pat tikėtinos galimybės technologijų, know-how ir paslaugų eksportui ypatingai mažos ir vidutinės galios jėgainėms [Baltrėnas, 2004; Dzenajavičienė, 2004]

Darbo tikslas: įvertinti naujų biokuro rūšių energetines charakteristikas bei panaudojimo galimybes.