Kultūrinis Niujorko gyvenimas pasipildė įdomiu įvykiu. Prieš 30 metų atidarytas ir nuo to laiko skirtingose vietose glaustęsis „Naujasis muziejus“ (New Museum) persikėlė į ką tik pastatytą pastatą Bowery gatvėje.
Susidomėjimas naujuoju pastatu – dvilypis. Visų pirma, elitinės įstaigos atsiradimas šiame rajone turės didelės įtakos esminiams rajono charakterio pokyčiams, kuriame paskutiniuoju metu šen bei ten jau atsiranda stilingi viešbučiai bei gyvenamieji daugiabučiai, madingi restoranėliai bei prestižinės parduotuvės. Šiam rajonui užtikrinta puiki ateitis – jį supa jaukūs „Little Italy“ kvartalai, bohemiškasis „Nolita“ bei pretenzingasis SoHo. Antroji susidomėjimo pastatu priežastis – neįprastos muziejaus formos, eilinį kartą keliančios jau įprastą šiuolaikinės architektūros klausimą – kur yra skirtumas tarp skulptūros ir architektūros?
Naujojo muziejaus forma yra sudaryta iš šešių viena ant kitos „užsikabarojusių“ bei virš pirmojo aukšto holo pakeltų uždarų dėžių – nuo antro iki septinto aukšto. Šešiuose, virš gatvės sklandančiuose, tūriuose įsikūrė galerijos, biurai, kultūros centras bei pokylių salė. Čia nėra dviejų vienodų aukštų. Viskas skiriasi tiek plano, tiek aukščio prasme. Išorėje muziejaus fasadai „apsiūti“ pilkos spalvos gofruotomis aliuminio plokštėmis, ant kurių „užvilkti“ tinkliniai aliuminio ekranai, primenantys tinklines kojines. Toks figūrinis sprendimas sudėtingam laiptuoto statinio suvokimui suteikia nemažai mistikos tiek žvelgiant iš toli, tiek iš arti. Muziejaus pavidalas lengvai įsirėžia į atmintį ir jau spėjo pavirsti populiariu logotipu.
Naujas pastatas panašus į skulptūrą, primenančią amerikiečių minimalistų Donaldo Juddo ir Karlo Andre kūrinius arba konceptualisto Andy Warholo kartoninių dėžučių kompoziciją „Brillo”. Jeigu tai tiesa, tai naujasis muziejaus pastatas linksta į praeito amžiaus formų variacijas, ko niekaip negalime pavadinti naujiena. Tačiau gali būti, kad architektų sugalvotą formą paveikė chaotiškas kvartalo apstatymas. Šioje gatvėje niekas su niekuo nedera ir nėra į nieką panašu, būtent tokia, į gabalus suskaldyta forma ir atrodo esanti visiškai vietoje. Muziejus išsiskiria ne savo chaotiškumu, bet atvirkščiai – vienalypiškumu bei sudėtingų paviršių ir stiklo elementų išilgai šaligatvio gausa. Per stiklinę vitriną matosi mokėjimo kasos, kavinės, knygynas ir net krovininis skyrius, kur vyksta parodoms atvežamų eksponatų iškrovimas bei pakrovimas. Krovikai, atsitiktiniai praeiviai, smalsaujantys turistai, vietos turtuoliai bei valkatos sukuria čia savotišką žmogišką srautą, kas, savo ruožtu, kuria neįprastą atmosferą dar iki susilietimo su viršuje esančiu menu.
Savo ruožtu muziejaus interjeras stebina asketiškumu ir net paprastumu, nors kartu yra kupinas originalių sprendimų. Pavyzdžiui, pirmojo aukšto lubos užtemptos vientisu metaliniu tinkleliu, už kurio paslėpti ortakiai, elektros instaliacija ir net apšvietimas. Čia nėra pabrėžiančių bei kontrastuojančių elementų – dominuoja berėmės stiklinės vitrinos, angos bei sklandūs perėjimai nuo aklinų sienų iki metalinių perforuotų plokščių.