Vokiečių rašytojas Hermanas Hesė, turėjęs didžiulę unikalią biblioteką, sakydavo, kad knygas būtina ne tik skaityti, bet ir įsigyti, nes „knygų turėjimas (o ne tik jų skaitymas) suteikia labai savotiško džiaugsmo“. Dar praeito amžiaus viduryje biblioteka buvo laikoma būtinybe. Jos dydį paprastai apspręsdavo savininko finansinė bei socialinė padėtis. Tačiau net neturtingų tarnautojų, iš provincijos atvykusių studentų, o vėliau ir pirklių namuose, keletas knygų lentynų visuomet būdavo.
Tai laikais namų biblioteka buvo skirta atsiribojimui ir ramiems apmąstymams. Bibliotekoje esančio namų šeimininko buvo stengiamasi netrukdyti. Šioje patalpoje buvo rengiami ir svarbūs susitikimai, reikalaujantys konfidencialumo ir rimtumo.
Bibliotekos atgimė, tačiau kartu įgavo naujų ypatybių. To negalėjo neatsitikti techninio progreso amžiuje – knyga nebėra vienintelis informacijos šaltinis. Daugelis dokumentų, seniau buvę spausdintu ar rašytu pavidalu, šiandien gali būti perkelti į ekraną. Bibliotekos virsta „mediatekomis“, kuriose informacija saugoma skirtingose laikmenose: audiovizualinės priemonės dabar sudaro ne tik didelę konkurenciją, bet ir papildo spausdintų knygų draugiją. Tai biblioteką paverčia giminingą kabinetui, video salei ir žaidimų kambariu (jei ten sumontuotas biliardo stalas ar šachmatų staliukas).
Iš čia ir kilo ypatingas požiūris į bibliotekos erdvės organizavimą, griaunantis tradicines knygų sienos eiles. Erdvės suskirstymas zonomis tapo neesminiu ir bibliotekoje, o kompiuterio zonos, kaip atskiros darbo plotmės, išskyrimas galimas pasitelkus stelažus ar pertvaras.
Tačiau čia būtina kruopščiai suplanuoti optimalų apšvietimą, nes akis įtempti verčiantis darbas reikalauja tam tikros šviesos: ji turi būti nukreipta (į ekraną ir klaviatūrą), neakinti, neatsispindėti ekrane, nevarginti akių. Be kryptinio vietinio apšvietimo kompiuterinėje bibliotekos dalyje norint sumažinti kontrastą būtina naudoti bendrą išskaidytą apšvietimą, pavyzdžiui, lubinius taškinius šviestuvėlius.
Tokia pat svarbi vieta bibliotekos patalpoje yra patogi skaitymo zona. Čia išdėstomos sofos, kedės, neaukšti stalai arba, atvirkščiai, dideli rašomieji stalai. Baldų pasirinkimas, be abejo, priklauso nuo šeimininko skonio bei interjero stiliaus.
Klasikinio stiliaus interjerui turi būti pasirenkami taurių medžių medienos masyvo baldai, sofos aptrauktos minkšta oda, kas itin dera su senovinių knygų lentynomis, išlaikant stilių ir išsaugant istorines tradicijas. Parketo grindis patartina paengti kilimais austais iš natūralių medžiagų, o tarpusieniuose – paveikslai, skulptūros, bareljefai. Spintos, kaip taisyklė, įstiklinamos, tačiau galimi ir visiškai atvirų stelažų, dengiančių sienas, variantai.
Šiuolaikiniai bibliotekoms gaminami baldai nuo tradicinių, visų pirma, skiriasi spalva. Natūralios medienos spalva dar 1970 m. buvo išstumta, kuomet buvo išleisti spalvoti knygų stelažai. Šis rizikingas prancūzų baldų gamintojų žingsnis buvo sutiktas su akivaizdžiu nepasitenkinimu. Nežiūrint į tai, spalvoti baldai prigijo, nes organiškai įsiliejo į to laikotarpio įvairiaspalvių interjerų paletę. Ir nuo to laiko knygų stelažų spalva ir lubos bibliotekos interjere atlieka savarankišką dekoratyvinį vaidmenį. Labai stilingai atrodo, pavyzdžiui, juodi stelažai derinant juos su baltomis sienomis, baltomis skulptūromis ir taškiniu apšvietimu. Įvairiaspalviai knygų viršeliai atlieka minkštų spalvinių akcentų vaidmenį, kitaip interjeras būtų per daug margas.
O tamsiai žalios spalvos stelažai derinami su tamsiais baldais iš natūralios medienos, šviesiomis lubomis ir šviesiu kilimu ant mozaikinio parketo, suteikia bibliotekos interjerui ir šiuolaikiškumo, ir taurumo.
Knygų išdėstymas, pasirinkimas tarp įstiklintos knygų spintos ir atviro stelažo, stalo vieta, kilimo pasirinkimas, įtraukimas į ši erdvę nedidelių kėdučių ir kopėtėlių, tinkančių lengvam skaitymui, bendro ir lokalinio apšvietimo suprojektavimas – visa tai sukuria „gyvenamąją“ erdvę knygoms, juk knygoms, kaip ir jų šeimininkams turi būti komfortiška ir jauku šioje patalpoje.
Šiuolaikinė namų biblioteka – tai savotiškas biblionamas, kurio dizainas turi organiškai susieti knygą su kitomis komunikacijos priemonėmis, o savininkui suteikti patogią vietą poilsiui ir darbui.