Vokiškas būstas − Europos stilių ir griežto lakoniškumo sintezė

Kiekvienam vokiečiui namai − tai jo pasididžiavimas. Tradiciškai reikalaujama, kad šio regiono namuose visada viešpatautų nepriekaištinga švara ir tvarka. Vokiečių kultūroje, kur viešas bendravimas dažniausiai gali būti apibūdinamas kaip formalumas, namai yra ta vieta, kur galima atsipalaiduoti ir leisti sau užsimiršti. Čia dažniausiai laukiami tik artimi draugai ir giminės. Tai riba, už kurios dingsta visi vokiečių visuomenėje nusistovėję bendravimo formalumai. Tačiau ir šiai erdvei keliama daug reikalavimų − nuo seno egzistuoja gausybė nerašytų, bet griežtų taisyklių, kaip turi atrodyti būstas. Pavyzdžiui, remiantis šiomis taisyklėmis, laiptai, šaligatviai, takeliai turi būti itin švarūs. Ne veltui ir šiandien Vokietijoje vis dar populiarus senas posakis: „Jei gulsitės į lovą prieš tai nenuvalę stalo, jaunesnieji namų gyventojai negalės užmigti“.

Daugeliu atžvilgių vokiečius galima apibūdinti kaip planavimo meistrus, kurie visada vadovaujasi žinojimu, ką darys tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Kruopštus planavimas vokiečiui suteikia saugumo jausmą. Nusistovėjusios taisyklės leidžia visada žinoti, ko gali tikėtis, ir atitinkamai planuoti savo gyvenimą. Vokiečiai tiki, kad aiškių ribų išlaikymas tarp žmonių, erdvių ir daiktų − trumpiausias kelias į gerą gyvenimą. Ši tauta sugeba tvarkingai ir struktūriškai mąstyti, viską sudėliodama į savo vietas. Tai, be abejo, atsispindi nacionalinio vokiško būsto koncepcijoje.

Viduramžiais ryškėjo panašumai

Decentralizuotas vokiečių tautos ir valstybinio gyvenimo pobūdis atsispindi ir jų vaizduojamajame mene. Akivaizdu, kad skirtingomis epochomis vokiškojo meno formoms stigo vieningumo. Dar viduriniais amžiais įvairios Vokietijos provincijos − žemutinio Reino regionas su Kelnu, Aukštutinio Reino kraštai, Frankonija, Bavarija, Alpių, Dunojaus regionai, Vestfalija, Žemutinė Saksonija, Tiuringija ir Vokietijos kolonizuoti kraštai, tokie kaip Silezija bei kitos provincijos šiaurės rytų Vokietijoje, – suformavo nevienodą miestų ir kaimų architektūrą.

Vis dėlto šio laikotarpio Vokietijos kaimų struktūra mažai kuo skyrėsi nuo tokio tipo gyvenviečių kitose to meto Europos šalyse. Nesunku įsivaizduoti, kad tuo metu provincijos gyventojų aplinką formavo skurdžios lūšnos, negrįsti keliai, primityvios nuotekų sistemos (kartais jų visai nebūdavo). Tačiau jau ir tuomet rūpintasi pastatų išore, dėl to, beje, neretai nukentėdavo jų vidus. Provincijos namų interjerui viduramžių Vokietijoje dėmesio skirta itin nedaug. Vėliau gyvenimo sąlygos kito, todėl požiūris į vidinę pastato dalį ilgainiui taip pat pasikeitė.

Išsiskyrė būdingi bruožai

Renesanso laikotarpiu dėl suaktyvėjusios komunikacijos atskirų provincijų ir genčių statinių skirtumai pradėjo blėsti. Tačiau XVIII a. katalikiškosios Bavarijos, Austrijos ir Švabijos provincijos išplėtojo originalų vokiečių baroko stilių. Šis visiškai skyrėsi nuo protestantiškųjų Vokietijos kraštų meno formų, kurioms artimesnis anglų bei olandų klasicizmas. Iš Prūsijos atkeliavusi Vokietijos suvienijimo idėja XIX a. atsiliepė visą vokiečių kalbos paplitimo arealą užliejusia romantizmo banga. Tačiau atskirų vokiečių genčių ir provincijų meno savitumai Vokietijos kaimų ir miestelių architektūroje bei liaudies amatuose egzistavo iki pat 1950 metų.

Iš esmės vokiečių architektūra neišsiskyrė iš bendro Europos konteksto, gal tik nukrypo nuo romaninio stiliaus, gotikos, renesanso ir baroko stilių, akcentuodama atskirus jų elementus. Originaliausia vokiečių architektūros dalimi laikoma degintų plytų gotika Šiaurės ir Rytų Vokietijoje, kur pati medžiaga lėmė taupią, lakonišką ir griežtai monumentalią statinių formą.

Ypatingas erdvės pojūtis

Unikali vokiško kaimo aplinka sukuria ypatingą erdvės pojūtį. Architektūrinė jo sankloda lėmė Vokietijos kaimų savitumą: dažniausiai arti vienas kito esantys plytiniai pastatai su nedidukais priešais įėjimą esančiais kiemais ar be jų, savitai išsidėsčiusiomis gatvėmis ir takeliais, metalo dirbinių tvoromis, vidiniuose namų kiemuose esančiais sodais ir pan.

Būdingiausius bruožus, kurie šiandien įvardijami kaip vokiškieji, Vokietijosprovincijos architektūra įgavo XIX–XX a. pradžioje, tačiau net ta pati gyvenvietė dažnai neišsiskyrė stilių ar krypčių grynumu. Bendra tai, kad skirtinguose pastatuose galima įžvelgti konservatyvumą, paprastumą ir neįmantrią ornamentiką. Tikriausiai tai ir yra pagrindiniai vokiškojo kaimo pastatų bruožai.

Ankstyvesnių Vokietijos kaimo būstų ypatybės – dvišlaičiai stogai, pusiau plytinė vieno ar dviejų aukštų konstrukcija. Paprastai stogo kraigas leisdavosi į paradinę fasado pusę, atsuktą į gatvę. Kiti įprasti tokių pastatų bruožai − iškilę kalkakmenio pamatai, langai su 6x6 ar 2x2 matmenų dvigubais lango rėmų rišiniais, durys su skersiniais, atviri kalkakmenio prieangiai, plytomis ar kalkakmeniu papuošti slenksčiai bei palangės, tiesios sąramos ir skalūnu dengtas stogas.

Kalbant apie plytų pastatus reikėtų pastebėti, kad atskiruose regionuose pasitaikančios kelių aukštų pusiau karkasinės konstrukcijos laikomos mažiau įprastomis. Joms būdingi forminiai langai, specifiniaidurųapvadaiir vertikalesnės aukštų proporcijos.

Vadinamieji itališkojo stiliaus pastatai Vokietijoje išpopuliarėjo XIX a. Svarbiausias šio stiliaus pastatų bruožas −šiam regionui neįprastas „L“ formos išplanavimas, 2x2 matmenų lango rėmų rišinys, kartais su apvaliomis ar pusiau apvaliomis arkomis, raižytomis ar forminėmis sąramomis, palangėmis ir slenksčiais, durimis su skersiniais bei dekoruotais prieangiais. Dauguma tokio tipo pastatų buvo plytiniai su iškilusiais kalkakmenio pamatais.

XIX a. pabaigoje atskirose Vokietijos teritorijose buvo paplitę vadinamojo Karalienės Anos stiliaus pastatai: dažniausiai dviejų su puse aukštų, išsiskyrę neįprastomis pastato bei stogų formomis, skirtingais langų dydžiais ir proporcijomis, skirtingomis apdailos medžiagomis, bespalviu ir spalvotu stiklu, bokšteliais, aukštais dekoruotais kaminais bei spalvingomis smulkiomis puošybos detalėmis.

Dar vienas šiam regionui įprastas statinys − vieno aukšto pirkios. Tokiems karkasiniams pastatams būdingas smailėjantis stogas, plati kyšanti pastogė ir erdvus prieangis. Tai vieni retesnių statinių Vokietijos regione.

Paprasčiausios konstrukcijos pastatai − vadinamieji eiliniai plytiniai pastatai (eile jungiami vienas prie kito), kuriuose gyvendavo daugiau nei dvi šeimos. Tai gana paprastos išvaizdos namai, prie kurių nebūdavo išorinių kiemų – jie tiesiog ribojosi su šaligatviais. Šiuose neįmantriuose, mažai dekoruotuose pastatuose glausdavosi neturtingi vokiečiai.

Jau XX a. vokiečių ūkininkų vidiniuose kiemuose atsirado ūkiniai priestatai, kuriuose buvo įrengiamos ir patalpos vežimams, sandėliai bei daržinės. Architektūriškai priderinti prie plytinių, medinių namų ar kitų medžiagų pagrindinių pastatų jie dažniausiai buvo statomi vidiniuose kiemuose ir šalia sodų. Ūkiniai priestatai ypač byloja apie vokiškojo kaimo pastatų evoliuciją.

Nuo funkcionalumo iki estetikos

Bene tipiškiausiu vokišku statiniu laikomas fachverkas. Dėl savitų architektūrinių bruožų šio tipo pastatai daugelyje Europos šalių laikomi svarbiausiu architektūriniu palikimu. Tai klasikinis Vakarų Europos architektūros pavyzdys, paplitęs dabartinėje Vokietijos teritorijoje, Beniliukso šalyse, Prancūzijoje ir net buvusios Sovietų Sąjungos pietiniuose rajonuose. Šiems pastatams būdingas lengvas sienos karkasas.

Fachverkas – tai dažniausiai mažaaukščių statinių konstrukcijų tipas. Jį sudaro karkasas, suformuotas iš horizontalių bei vertikalių elementų ir ramsčių bei medinės sijos (XIX–XX a. architektūroje iš metalo bei gelžbetonio). Sienose tarpai tarp rygelių buvo užpildomi akmenimis, plytomis, plaušais, moliu, mediniais tašais, žabų pynutėmis ir net buitinėmis atliekomis. Be to, fachverkas vaidino ne tik konstruktyvų, bet ir dekoratyvinį pastato elemento vaidmenį, kadangi dalijo fasadą į skirtingos formos (kartais ir spalvos) plokštes ir suteikdavo pastatui savitą, unikalią išvaizdą.

Tokio tipo statinių paplitimą lėmė nusistovėję medienos apdirbimo ir konstravimo būdai bei Fridricho Vilhelmo Didžiojo įvestos „Prūsijos statybos taisyklės“. Vokiškuose kraštuose šis statybos būdas neretai dar būdavo įvardijamas „specialisto darbu“. Fachverko populiarumo priežastis paprasta −mūrui statyti reikėjo tvirto pagrindo ir gilių pamatų, o tai žemose, pelkėtose vietovėse kainavo daug. Taigi leisti sau tokią prabangą galėjo ne visi. Karkasiniai statiniai dėl nedidelio konstrukcijos svorio tokiomis sąlygomis buvo daug tinkamesni. Vietoj pamatų fachverkų kampai buvo sutvirtinami stambiais akmenimis ir kelmais. Siekiant pagreitinti statybas, ilgainiui tokios konstrukcijos sudedamieji elementai buvo pradėti gaminti iš anksto sunumeruoti.

Fachverko fasadas iš lauko pusės galėjo būti tinkuojamas arba paliekamas toks, koks yra. Vėjuotose vietovėse iš lauko pusės visa šio statinio siena buvo apkalama vertikaliomis ar horizontaliomis lentomis, užleidžiant jas vieną ant kitos. Mažesniuose miesteliuose fachverkai glaudėsi vienas šalia kito ir retkarčiais iškildavo net iki šešių aukštų.

Šiaurės Europoje ir Didžiojoje Britanijoje fachverko statybų meistrai ypatingų puošmenų nenaudojo. Čia siekta formų ir proporcijų harmonijos, medžiagų ir darbo kokybės. Dailidės dirbo milimetro tikslumu, todėl dažniausiai durys neturėjo staktų, o langai apkaustų. Vidurio Europos regione, kur visuotinai karaliavo barokinė architektūra, fachverkų fasadai buvo puošiami dekoratyviniais karkaso elementų raštais, drožyba, įvairiaspalviais puošybos elementais, tapyba, įrašais ar net skulptūromis.

Esminis fachverkų trūkumas − tokie pastatai labai greitai užsiliepsnodavo. Po gaisrų neretai jie buvo atstatomi jau mūriniai. Būtent dėl to fachverkų statybas ilgainiui imta riboti. Be to, keičiantis architektūrinei stilistikai, fachverkus imta laikyti neestetiškais. Tačiau šie statiniai buvo taip paplitę, kad ir šiandien jais tiesiog nusėta dauguma Europos miestų. Pavyzdžiui, Kvedlinburgas laikomas tikru fachverkinės statybos namų čempionu – 80 ha miesto ploto stovi maždaug 1 200 fachverkų.

Fachverkų statyba Europoje populiari ir šiandien, tačiau jie labiau vertinami ne tiek dėl konstrukcinių, kiek dėl estetinių ypatybių. Fachverko elementai neretai derinami su moderniomis medienos, stiklo ir kitomis konstrukcijomis, suteikiant joms jaukumo bei archajiškumo.

Fachverkai Lietuvoje

Klaipėda − vienintelis Lietuvos miestas, kuriame fachverkinė statyba paliko tokį gilų pėdsaką. Daugiau kaip septynis šimtmečius vokiečiams priklausęs Klaipėdos miestas negalėjo išvengti vokiškosios architektūros įtakos. Dar XVI a. pirmosios pusės tapyboje pajūrio sostinė vaizduojama kaip miestas su daugybe fachverkinių pastatų. Būtent tuomet miestas įgavo pagrindinius architektūrinius bruožus, nepakitusius iki mūsų dienų. Iš to meto dailės ir archeologinių radinių sužinome, kad Klaipėdoje buvo statomi lakoniški, pačios paprasčiausios konstrukcijos, nedideli, daugiausia dviejų aukštų fachverkiniai pastatai su dvišlaičiais stogais. Be to, ir jų konstrukcija nebuvo įmantri − tipiško uostamiesčio fachverko sienos buvo užpildomos molio ir šiaudų mišiniu ir tik nuo XVI a. pradžios tarp medinių konstrukcijų pradėta mūryti plytas.

Tuomet fachverkų statyba buvo itin populiari, tačiau šiandien fachverkinių kvartalų Klaipėdoje negausu – po dažnai kylančių gaisrų tokio tipo konstrukcijų vis dažniau atsisakoma. Klaipėdiečiai buvo itin atsargūs, todėl fachverkas daugiausia naudotas ūkinių pastatų statybai, o ir XIX a. statybos policijos nuostatai reikalavo namus ir sandėlius statyti tik mūrinius.

Tik XIX a. pabaigoje fachverkinės statybos elementai vėl išpopuliarėjo ir užėmė deramą vietą tarp reprezentacinių Klaipėdos miesto pastatų. Klaipėdietiško fachverko renesanso metu lenktos šių pastatų linijos buvo paryškintos augaliniais motyvais – tai atitiko to meto estetikos reikalavimus. Tokiais mediniais elementais mėgta puošti gyvenamųjų namų, administracinių bei poilsio pastatų fasadus.

Vokiškosios architektūros misionieriai

Vokiškosios vaizduojamojo meno formos laikomos ne tokiomis originaliomis kaip britų, ispanų ar olandų. Tačiau vokiečiai išsiskiria unikalia savybe – gebėjimu absorbuoti, kompiliuoti iš svetur atkeliavusias idėjas ir jas pritaikyti savo poreikiams. Vėlesnis atvirkštinis procesas buvo toks pat stiprus kaip ir naujovių perėmimas. Paradoksalu, tačiau vokiškosios architektūros idėjų ir būsto koncepcijų ekspansijos pavyzdžių itin gausu. Daug Vokietijos menininkų išeivių kūrė toli nuo savo gimtinės, o jų darbų „eksportas“ į kaimyninius kraštus kai kuriomis epochomis turėjo labai didelės įtakos: įvairių vokiečių meistrų poveikis jau nuo XII–XIII a. ryškėja Lenkijoje, Balkanų, Baltijos kraštuose, o vėliau ir Rusijoje. Iš Liubeko į Skandinavijos ir Baltijos kraštus keliavo altoriai, skulptūros ir auksakalystės darbai. Ryški vokiečių įtaka ir šių kraštų architektūroje. Dar viena pastebima ypatybė − kiekvienoje vietovėje vokiečiai statė kitaip nei savo tėviškėje, todėl ši architektūra užVokietijos ribų turi skirtingą lokalinį atspalvį.

Fachverkų ir kitų tipų vokiškų būstų pavyzdžių šiandien galime aptikti ne tik Europoje, bet ir, pavyzdžiui, JAV ar net Kaukazo regionuose. Tai išeivių iš Vokietijos duoklė savojo krašto kultūrai. Vokiečiai gausiai migravo dėl daugelio priežasčių, viena pagrindinių − prasta Vokietijos provincijų politinė ir ekonominė padėtis (1789–1815 m. vykusių vadinamųjų Napoleono karų padarinys).

Tuo laikotarpiu Vokietijos išeiviai pasklido po visą pasaulį. Dalis jų patraukė link Kaukazo, kur, tikėdami antikristo pasirodymu, vieninteliu išsigelbėjimu laikė Nojaus arką, kiti vyko į Šiaurės Ameriką, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, dar kiti − į Rusiją. Visose šiose teritorijose ir šiandien galime aptikti visuotinį susidomėjimą keliančių vokiškų gyvenviečių, kurių architektūra, nors ir smarkiai paveikta vietinių tendencijų, visgi išlaikė pagrindinius nacionalinius bruožus ir gali būti laikoma tradicine vokiška.

Dėl šių priežasčių ne tik išeivių palikuonys, bet ir vietiniai gyventojai puoselėja tokius unikalius architektūros pavyzdžius. Šiandien vokiečių statytų gyvenviečių vietoje įkuriami muziejai, paveldas nuolat prižiūrimas ir puoselėjamas. Azerbaidžane vokiečiai prisimenami kaip geri architektai ir vyno bei vežimų gamintojai. JAV galima apsilankyti muziejuose po atviru dangumi, kuriuose išsaugoti ištisi vokiečių kaimai, pavyzdžiui, „German Villarge“ Ohajo valstijoje. Rusijoje Volgos upės krantai taip pat sulaukė vietinių tyrinėtojų dėmesio. Šiame regione vokiečių pastatai patyrė didžiulę tradicinio rusų būsto įtaką – jie buvo nudažyti baltai, mediniai, padengti šiaudais ar skarda. Pasiturinčiųjų Volgos vokiečių gyventojų būstai statyti iš akmens ar plytų. Tačiau pastato interjeras – vokiški baldai, paveikslai ir virtuvė – liko autentiški. Įdomiausias baldas − aukšta lova su dygsniuotomis antklodėmis, nertais užtiesalais ir specifiniais pagalvių užvalkalais.

Paprastos ir griežtos baldų formos

Senaisiais laikais dauguma dabarti-nės Vokietijos teritorijos miestų ir kaimų būstų buvo vargani, ankštais, pilkais kambariais. To meto baldai atitiko erdvę − primityvūs, ryškių, rėksmingų spalvų. Tik sunkiai kelią prasimušusi vokiečių buržuazija iškart ėmė statytis šiek tiek jaukesnius namus su didesniais estetikos reikalavimais.

Viduramžiais skrynia tapo universaliu baldu, ant kurio buvo miegama, sėdima, o prireikus naudojama ir kaip kelioninis lagaminas. Pirmosios skrynios buvo skaptuojamos iš vientiso medžio kamieno, vėliau jas imta konstruoti tektoniniu būdu, t. y. montuoti iš neapdirbtų, storų lentų. Alpių apylinkėse skrynios buvo gaminamos iš eglių, piečiau dažniausiai iš ąžuolų medienos. Ilgainiui atsirado įvairiausios skrynių formos.

Visomis epochomis vokiečių baldininkystė, kaip ir architektūra, vienokiu ar kitokiu būdu ieškojo pavyzdžių Pietų ir Vakarų Europoje, todėl ji atspindi bendrą europinį klasikinį grožio suvokimą ir tradicinius jo tipus. Tačiau Vokietijoje jie įgaudavo savitumo, pavyzdžiui, rokoko stilius šioje teritorijoje įleido tokias tvirtas šaknis, kad, skirtingai nei gimtinėje, atskiruose jos regionuose klestėjo iki pat XIX a. Palyginti su Prancūzija, kur naujos formos buvo perimamos itin greitai, Vokietijoje modernesni baldai prigydavo itin lėtai. Pagaliau susiformavusiam vokiškajam klasicizmui būdingos paprastos ir net supaprastintos formos, niekaip neprilygstančios rafinuotiemsšio stiliaus prancūzų baldų pavyzdžiams.

Būdingi to meto vokiškų buitinių baldų pavyzdžiai: dvivėrės spintos su ryškiomis barokinių detalių liekanomis ir grubių formų komodos su rėmine dėžių apdaila. Tam tikrais atvejais tokias dureles puošdavo mediniai rėmai. Lovos buvo gaminamos be baldakimų su puritonišku formų paprastumu ir raižytu dekoravimu. Paprasta konstrukcija ir papuošimais išsiskyrė ir to meto sėdimieji baldai. Jų nugarėlės galėjo būti ir minkštos, ir ažūrinės. Tiesios į apačią siaurėjančios tokių baldų kojos buvo lygios arba puošiamos reljefiniais raižiniais. Nedidukai rašomieji ir tualetiniai stalai buvo puošiami kuklia inkrustacija.

Tokį vokiškojo stiliaus baldų paprastumą ir griežtumą kompensuodavo linijų dailumas bei šiam regionui būdingi spalvų deriniai. Piešiniai ir baldų apmušalų spalva buvo kruopščiai derinami.

Iš Pietų ir Vakarų Europos atkeliaujančius baldus vokiečiai pirmiausia perdarydavo, suteikdami jiems didesnio judesio ir neramaus ornamentiškumo atspalvį. Tai galiojo visoms šio regiono meno kryptims. Dinamiškumo principas, pasireiškęs germanų gyvuliniame ornamente, vėliau atgijo vėlyvajame vokiečių romaniniame stiliuje ir ypač stipriai atsispindėjo vėlyvosios gotikos bei baroko laikotarpiais.

Vokiečių meno formoms dažnai trūksta pusiausvyros ir paprastumo, todėl jos neturi tokio estetinio patrauklumo, kuriuo išsiskiria, pavyzdžiui, prancūzų ir italų menas. Išraiškos elementai ir turinio sudėtingumas apsunkina vokiečių meno kūrinių supratimą, tačiau kai kurie žymieji vokiečių meno darbai žavi filosofiniu ir simboliniu problemiškumu. Vokiškų meno formų išraišką ir turinį pabrėžia linijos, o plokštuma ir spalva atlieka antraeilį vaidmenį.

Tomas Lapinskas