Tradicinis tailandiečių būstas – laisvųjų žmonių namai
Siamo karalystė – toks praeities Tailando pavadinimas. Tai šalis, ištįsusi Pietryčių Azijos širdyje ir beveik vienodai nutolusi nuo didžiųjų Indijos ir Kinijos valstybių. Šiandienis Tailando pavadinimas reiškia „laisvąjį kraštą“ arba „laisvų žmonių šalį“. Tai vienintelė valstybė, atrėmusi įsibrovėlius ir niekada netapusi kolonizatorių grobiu. Sawatdi! − taip pasveikinami visi, atvykę į Tailandą, – kraštą, viliojantį nuostabia gamta ir spalvingu naktiniu gyvenimu, nepaprastu svetingumu, moderniu komfortu, elegantiškais rankdarbiais, senovės reliktais bei savita kultūra.
Tailandas – pusiaukelė, kurioje susitinka dvi didžiosios pasaulio kultūros – Kinijos ir Indijos. Gerų manierų, geranoriškų žmonių kraštas, kuriame giliai įsišaknijusios tradicijos bei papročiai. Ūkanose paskendę derlingi slėniai, budistų šventyklos, tajų menas bei įmantriausi rankdarbiai, krištolo skaidrumo vanduo bei smėlėti paplūdimiai, žavūs kalnų kaimeliai ir daugiaveidis Bankokas: šventyklų stogai, švytintys tarp dangoraižių, baržos, plaukiojančios upėje, prekystaliai, apkrauti vietiniais kulinarijos gaminiais, modernūs prekybos centrai ir, be abejo, tradicinė tajų architektūra, nepaliekanti abejingo nė vieno bent kartą čia apsilankiusio keliautojo.
Šiandien Tailandas kaip langas į turtingą ir unikalią kultūrą bei gamtos lobius pamažu atsiveria pasauliui, suteikdamas galimybę pažinti unikalias tajų krašto kultūros formas, nuo seno garsėjančių dekoravimo meistrų kūrybos aidą, kurių darbai atspindėjo iš Kinijos, Indijos, Malaizijos ir kitų gretimų šalių perimtą dekoravimo patirtį bei originalius šio regiono architektūros pavyzdžius, statybai naudotų medžiagų savitumą, atspalvius ir faktūras bei praktiškus sprendimus. Ši sintezė praeities Tailando architektams ilgainiui leido sukurti savitus tailandietiškos architektūros bei puošybos stilius.
Formas padiktavo gamta
Daugelio tajų, kaip ir kitų Pietų Azijos šalių gyventojų, būstų ypatumas tas, jog didžioji dalis jų mediniai, pakelti ant polių. Pagrindiniai tradicinio tailandietiško būsto bruožai − elegantiškai smailėjanti stogo konstrukcija ir įvairiausi jos kraštai bei dekoravimas, vis kitokie skirtinguose regionuose. Pagal tai šios šalies tradicinė architektūra skirstoma į keturis regionus: Vidurio, Šiaurės (Lanna), Šiaurės rytų (Isaan) bei Pietų Tailando. Pastato, kylančio ant polių, projektavimas būdingas visiems regionams. Tai leidžia apsisaugoti nuo purvo, džiunglėse tūnančių plėšrūnų, vagių, o svarbiausia − nuo mėnulio keliamų potvynių. Pastaroji priežastis itin aktuali visam Tailandui.
Galima teigti, kad tradicinis tailandiečių namas – idealus šios šalies gyventojų poreikių bei gamtos diktato derinys. Kiekvienas pastatas tiesiog pasakoja apie tam tikro konstrukcijos elemento funkcijas, nereikalingų elementų čia nėra. Pavyzdžiui, aukštai pakelto, atviro stogo paskirtis – oro cirkuliacija, atviri langai bei sienos, derinami su didele centrine terasa, taip pat suteikia idealią ventiliaciją ir leidžia apsisaugoti nuo karšto bei drėgno klimato. Bandydami apsisaugoti nuo saulės bei lietaus, tajai labai pailgindavo stogo kraštus, o naudojamos statybinės medžiagos − mediena bei bambukas − liudija tajų praktiškumą ir pasitikėjimą šalia esančiais gamtos turtais. Tajai statyboms pritaikydavo supančias gamtos dovanas ne vien dėl to, kad tai leidžia statyti pastatus greitai bei pigiai, bet ir vadovaudamiesi principu, kad tinkamiausios medžiagos statybai tos, kurios čia išaugo.
Smailiakraštis stogas – pagrindinis šiaurinio būsto elementas
Dauguma iki mūsų dienų išlikusių tradicinių tailandietiškų būstų panašūs vieni į kitus ir savo suplanavimu vieni nuo kitų nesiskiria. Didžioji šiandien išlikusių tradicinių Vidurio Tailando pastatų pastatyti maždaug prieš 100−150 metų. Pagrindiniai jų bruožai, pagal kuriuos daugelis atskiria tailandietiškąjį pastatą, − aukštas smailiakraštis stogas, vadinamas panlom, plati pakraigė ir didelė erdvė po pastatu, stovinčiu ant statramsčių. Statūs tailandietiški stogai ir plati nuožulni pakraigė bei stogų danga buvo gaminami iš molinių čerpių. Tradiciškai tailandiečių būsto centrinis planas bei stogas orientuoti išilgai rytų ir vakarų krypties. Taip daroma siekiant nukreipti didžiąją dalį šviesos į pastato vidų ir apsisaugoti nuo vėjo.
Šiek tiek skiriasi šio regiono pastatų planas. Paprastai namai skiriami į vienišos šeimos bei ūkininkų pastatus, kilmingųjų rezidencijas bei budistų vienuolių gyvenamąsias patalpas (sudarančias nemažą dalį tradicinės architektūros).
Vidurio Tailando būstuose montuotos dvigubos paaukštintos grindys užtikrino gerą ventiliaciją ir leido vidutinės klasės gyventojui jaustis patogiai, kiek to galėjo tikėtis šios klasės atstovas. Be to, tokia būsto konstrukcija apsaugodavo nuo laukinių žvėrių, galimų naktinių įsibrovėlių ir potvynių; tai buvo ir vieta, kur tajai susidėdavo ūkininkavimui būtinus įrankius. Paprastai ten buvo galima pamatyti sustatytus tailandietiškus bulių traukiamus vežimus, vadinamus kwian, lentas, valtis, plūgų rinkinius ir pan. Ši po grindimis esanti erdvė naudota ir kaip vieta, kur buvo užsiimama įvairiais amatais. Tiesa, ši ertmė leido sėdėti pakabinus kojas − tailandiečiai įsitikinę, jog tai tinkamiausias būdas jas atpalaiduoti.
„Milijono ryžių laukų“ gyventojų būstai
Šiaurės tailandiečiai, vadinamieji Lanna, arba kitaip „Milijono ryžių laukų“ (kadaise čia buvusios karalystės pavadinimas) gyventojai, savo būstams statyti pasirinko upių slėnius. Šiaurinis regionas prasideda nuo Sukhothai ir tęsiasi iki pat Chiangmai bei Chiangrai gyvenviečių, tarp Mekongo upės rytuose ir Salweeno vakaruose, kur daug kalnų bei drėgnų atogrąžų miškų. Čia vidutinė temperatūra pati žemiausia visame Tailande. Tipinis Šiaurės Tailando pastatas yra daug tvirčiau suręstas nei kiti šios šalies tradiciniai statiniai. Šie namai išsiskiria tvirtomis sienomis, palyginti siaurais langais, tačiau didesniais pamatais, kurių svarbą pabrėžiant sugalvotas net specifinis terminas šiaurinių tajų dialekte − toen. Vienoje tokio pastato dalyje buvo montuojama pakopa, skirta sudėti indams, kuriuose buvo laikomas geriamasis vanduo. Sienos pastebimai krypsta pakraigės link. Šalia pastato paprastai buvo auginami vaismedžiai bei muilinis sapindas sompoi, kurį šio regiono gyventojai naudojo įvairioms apeigoms. Šiam regionui būdingi ir itin aukšti pakopiniai stogai – tai Tailando sakralinės paskirties architektūros bruožas. Dauguma Tailando gyvenviečių pastatų yra šalia vandens telkinių, tačiau tik šiaurinio regiono gyventojams būdinga statyti vandens malūnus.
Šiaurės regiono pastatai paprastai priekine puse atsisuka į rytus, o būstų stogai nukreipiami šiaurės bei pietų kryptimis. Pastatas tapdavo nepasiekiamas saulės spinduliams ir apsaugotas nuo šiaurinio vėjo.
Šiaurės tailandiečių pastatai dažniausiai skirstomi į tris grupes: pintus (reuan kruang pook), kietmedžio (reuan kruang sab, reuan mai jing arba reuan katae) ir įvairaus stiliaus namus, varijuojančius nuo tradicinių iki vakarietiškų stilių.
Pinti Šiaurės tailandiečių būstai atstovauja tikrajai tradicijai. Laikantieji poliai bei sijos pagaminti iš kietmedžio, o sienos suręstos iš vienų šalia kitų sustatytų bambuko skersinių. Stogo danga šiame regione buvo gaminama iš didelių nendrių lapų.
Kietmedžio būstų statyba pradėta Seamo karaliaus Rama V, dar vadinamo Chulalongkornu Didžiuoju (1853−1910) valdymo laikais. Šis valdovas bandė įvesti naujas ne tik namų statybos, bet ir vyrų bei moterų aprangos madas. Jis atnešė ir maišytąjį stilių, kuriame susipynė tradicinės bei europietiškos architektūros stiliai. Šie pastatai išsiskiria turtinga puošyba, medžio raižyba (sala nai).
Skurdžiausio šalies regiono asketiškumas
Šiaurės rytų tailandiečių (Isaan), skurdžiausio Tailando regiono, būstai buvo statomi atsižvelgiant į klimato specifiką: sausras karštuoju periodu bei pakankamą vėsą šaltuoju metų laiku. Šiaurės rytų stiliaus pastatai negali pasigirti itin stačiais stogais ar labai perkarusiomis didelėmis pakraigėmis. Jie atrodo paprastai, kukliai ir tvirtai, o jų žemiška išvaizda liudija apie jų šeimininkų būdą. Isaan namų sienų konstrukcija paprastesnė nei kituose regionuose. Vietoje raižytų fasado plokščių – nuožulnios apdailos plokštės, suteikiančios eksterjerui kuklią išvaizdą, horizontaliai tvirtinamos ant rėmų. Pastato frontonas padengtas masyviomis detalėmis. Ieties tipo užbaigimas viršuje − tipiškas Šiaurės rytų pastato elementas.
Ankstyvieji šiaurės rytų kaimai ganėtinai maži ir plačiai išsibarstę po regioną. Laikui bėgant ryžius auginančių ūkininkų šeimynos, svyruojančios nuo 100 iki 400 gyventojų, pamažu išaugo į didesnius kaimus. Tipinis kaimas − skersai ir išilgai išvagota erdvė. Toks gyvenvietės padalijimas į atskiras dalis Tailande turi savo terminą − tai vadinamieji koom, kurių kiekvienam registracijos tikslais buvo suteikiami atskiri pavadinimai. Šiandien, kaip ir praeityje, neatsiejami visų tokių kaimų pastatai – mokykla, ryžių malūnas, kaimo teismo namai bei vandens telkinys.
Pastatai kiekviename koome išdėstyti be jokios simetrijos ar sisteminio planavimo. O visi stogai tvarkingai orientuoti į rytų ir vakarų puses. Erdvė tarp pastatų nevienoda ir nesutvarkyta, tačiau visuomet viršija keturis metrus. Dauguma, jei ne visi, šio regiono pastatai − be tvorų. Kiekvieno pastatų komplekso būtina sudedamoji dalis − klėtis, statoma arti pastato, pietinėje arba šiaurinėje sklypo dalyje. Vidutinis namas suprojektuotas vienai šeimai. Jo projektas gan paprastas, susidedantis iš lovos, kambario, koridoriaus, virtuvės bei pakylos, apsaugančios nuo vandens.
Kai kuriuose pastatuose gali būti įrengiami prieškambariai, vadinami ruan kong, prijungti prie pagrindinio pastato. Tai savotiškas prieškambaris, esantis priešais miegamąjį. Daugumos tokių pastatų vidinė erdvė iš viso neturi aiškaus suskirstymo, nėra aiškių ribų tarp skirtingos paskirties erdvių.
Šio regiono ryžių augintojų pastatai gali būti skiriami į keturis pagrindinius stilius: tradiciniai pastatai su dvišlaičiais stogais, namai su trijų pusių sienomis, ruan kong, ir be jų, bei laikini, surenkamieji namai.
„Besišlapinančio dramblio pozos“ konstrukcija
Kitame Tailando regione – šalies pietuose – gyventojų pastatai irgi ganėtinai panašūs į kituose regionuose esančius statinius. Čia galima pastebėti ir pintų (kruang pook), ir medinių (ruan kruang sab) pastatų, ir net abiejų šių stilių modifikacijų, papildytų cementinėmis plytomis. Jų ypatumas − laikantieji poliai, dengti akmens plokštėmis, siekiant apsisaugoti nuo termitų antpuolių bei drėgmės, prasiskverbiančios pro konstrukcijos apačią. Erdvė po pastatu didesnė nei įprasta, o stogai gana žemi. Tokia pastato konstrukcija leidžia veiksmingiau apsisaugoti nuo stiprių vėjų bei lietaus. Pailgintas stogo šlaitas leidžia lietaus vandeniui greitai nutekėti žemyn ir stogas gana greitai išdžiūva. Laikantieji poliai bei sienos kildami krypsta į vidų. Tokia konstrukcija Tailande vadinama „besišlapinančio dramblio poza“ ir atsirado kaip bandymas apsaugoti pastatą nuo stiprių vėjų. Taip sukuriama efektyvi ventiliacija ir tuo pat metu apsaugomas po pastatu esantis gruntas nuo besikaupiančio lietaus. Tokio statinio sienos gaminamos iš medinių lentų užleidžiant jas vieną ant kitos – kad lietaus vanduo nepatektų į vidų.
Pietinio regiono tajų ištęstieji pastatai, kurių ilgoji dalis orientuota iš rytų į vakarus, šios vietovės dialekte žinomi kaip pluk baan loi wan, reiškiantys „keliaujančius iš pietų į šiaurę“. Šio regiono pastatų konstrukcija leidžia saulės spinduliams pasiekti pastato vidų didesnę dienos dalį, taip pat atremti stiprius vėjus, kurie čia dažniausiai pučia iš rytų į vakarus. Panašios konstrukcijos klėtys, priešingai nei gyvenamieji pastatai, nukreipiamos iš šiaurės į pietus. Tokiu būdu juose džiovinami ryžiai gauna užtektinai saulės spindulių. Ryžiai – svarbiausias pragyvenimo šaltinis, todėl klėtis surenčiama daug tvirčiau nei gyvenamasis pastatas.
Tailandui būdinga ir tai, kad tajų namai statomi vienai šeimai. Kai šeima padidėja, visiškai šalia, išilgai senojo, išdygsta dar vienas analogiškas pastatas su platforma, sujungiančia abu statinius į vieną kompleksą. Pietiniuose regionuose ši platforma palyginti trumpa ir ganėtinai ankšta. Galima spėti, kad taip daroma tikriausia dėl to, kad čia dažnai lyja, o tokia konstrukcija leidžia daug greičiau perbėgti į kitą pastatą ir mažiau sušlapti. Kai kuriuose Pietų Tailando būstuose po tokiomis platformomis esanti ertmė užpildoma plytomis bei moliu ir tokiuose savotiškuose vazonuose tajų moterys augina gėles, daržoves, vaismedžius bei muilinius sapindus.
Ryškus pietietiško stiliaus, dar vadinamojo musulmoniškojo, pastato išskirtinumas – stogo kraigo smailės puošyba ornamentais bei augaliniais motyvais ir net kartais pačiam stogo kraigui suteikiamos formos, primenančios saulės ar gėlės pavidalą. Pietinio stiliaus tajų pastato fasado dailylentės neretai gali pasipuikuoti unikaliais drožybos elementais. Čia joms gali būti suteikiama įvairiausių geometrinių formų, kartais papildytų stiklo vitražais. Ant fasado priekinės dalies Tailando pietuose madinga laikyti paukščių narvelius. Turtingesnės šeimos šalia gyvenamojo pastato dažnai įsirengia mažas patalpas su grotelėmis paukščiams laikyti – hor nok.
Persikelti kartu su būstu
Vienas pagrindinių tajų pastato išskirtinumų – mobilumas. Jiems statyti nenaudojamos vinys, konstrukcija sutvirtinama mediniais kaištais bei suneriama lentomis. Toks pastatas palyginti lengvai ir greitai išrenkamas – tajai tai atlieka per keletą dienų. Išardyti sudedamieji konstrukcijos elementai gali būti specialiu būdu sudedami ant tam skirtos lentos ir gabenami į kitą vietą, kur vėliau vėl surenkami į visumą. Tailandiečiai nėra klajokliai, tačiau dauguma tailandiečių gyvenimų šiandien kaip ir seniau priklauso nuo žemės ūkio ir tai verčia juos būti priklausomus nuo permainingų gamtos sąlygų. Tajų kalboje žodis „persikelti“ reiškia lygiai tą patį kaip „nusėsti naujoje vietoje“ arba „įsikurti“ (žodis yai bahn tiesiogiai verčiamas kaip „perkelti namą“).
Ypatingas dėmesys virtuvei
Tradicinė tajų virtuvė − paprastas, gerai vėdinamas kambarys, kuriame visuomet galima išvysti daugybę išrikiuotų virtuvinių priemonių. Čia visuomet bus keraminė anglimis deginama krosnis, grūstuvė, pjaustymo lenta, įvairūs keraminiai indai bei dideli indai geriamam vandeniui laikyti. Kiti ūkio reikmenys: pintinės, skrybėlės, kokosų riešutų trintuvės ir pan., sudedami ant virtuvės išorėje esančios verandos su stogu. Norėdami apsaugoti virtuvę nuo galimo gaisro, šią namo erdvę tajai neretai projektuoja kaip atskirą statinį.
Neatsiejami tradicinio tajų kulinarinio meno elementai: gėlės, prieskoniai, saldus ir aštrus maistas, atiduodantys deramą pagarbą tradiciniam tajų estetikos suvokimui. Tajų įsitikinimu, maistas turi maloninti akį tiek pat, kiek gomurį. Vienas žavingiausių tailandiečių kulinarijos aspektų yra tas, kad šioje šalyje maistas paverčiamas interjero puošmena − tai daržovių bei vaisių raižiniai, itin populiarūs ir šiandien.
Patyrusiose vaisių raižytojo rankose, pasitelkiant mažą, bet labai aštrų peilį, paprastas melionas ar moliūgas virsta gėlių puokšte, įprastas ridikėlis − mažučiu triušeliu, o morka gali tapti neregėto grožio orchidėja. Beveik bet kokios daržovės ar vaisiai gali būti drožinėjami. Raižytojas turi perprasti kiekvieną tekstūrą ir pritaikyti jos natūralią spalvą tam, kad tiksliai imituotų pasirinktą objektą. Ne visi tokie raižiniai – mažos gėlytės dydžio, dideli apvalūs arbūzai neretai tampa subtiliai dekoruotu indu vaisiams laikyti. Žalia išorinė žievė nulupama ir vietoje jos gali atsirasti gėlių ar net tajų literatūros personažų. Kam reikia rūpintis tuo, kaip moliūgą transformuoti į vežimą ar burokėlį paversti drugeliu? Atsakymas labai paprastas − tailandiečiai be galo vertina kantriai kuriamą grožį.
Vartai į dvasių pasaulį
Kaip ir kinų ar indų kultūrose, tajų būstuose altoriui buvo teikiamas išskirtinis dėmesys. Čia jie neretai tapdavo gyvensenos organizaciniu centru, esančiu tiesiog priešais įėjimą į būstą − duris centriniame pagrindinio pastato kambaryje. Tai visada buvo pati didžiausia ir aukščiausia namo patalpa, joje nebuvo lubų, nes vaikščioti virš altoriaus – tarsi remiantis į jį kojomis – laikyta didele nepagarba. Šioje patalpoje vykdavo šeimyniniai susirinkimai, buvo atliekamos apeigos bei švenčiamos šventės. Net šiandien daugelis tajų pastatų turi privatų namų altorių su budos statulėlių kolekciją, sustatytą ant įvairiai puoštų pjedestalų. Dažnai ant altoriaus sustatomos urnos, kuriose pagarbiai saugomi šeimos narių pelenai. Tajų altorius –lyg simboliniai vartai į dvasių pasaulį
Tailandiečiai tiki, kad kai šeima pastato naują namą − visą laiką yra galimybė, kad jie sutrukdys dvasias, iki tol gyvenusias šioje vietoje. Norėdami apsaugoti savo naujus namus nuo blogio ar bėdos, kai kurie tailandiečiai ir šiandien, laikydamiesi senovinio papročio, ant atskiro poliaus pastato mažą namelio modelį (San Phra Phum), kad dvasios turėtų kur gyventi. Dvasių namai turi būti įrengiami tokioje vietoje, kad šešėlis, krentantis nuo žmonių namų, niekada jo neužgožtų. Šalia namo modelio sudedamos aukos: smilkalai, vaisiai, gėlės ir ryžiai – visa, kas būtina norint užsitarnauti dvasių malonę. Tajų įsitikinimu, dvasios turi būti laimingos, todėl svarbu stengtis pelnyti jų prielankumą. Šie namukai stebėtinai panašūs į tikruosius namus ir yra gaminami itin kruopščiai. Kaip ir žmonių namuose, čia negali trūkti maisto. Tajai ir šiandien mėgsta tvirtinti, kad nors pastarieji namukai primena lesyklėles, paukščiai niekada nesikėsina į šias maisto atsargas. Tikriausiai dėl to, kad net paukščiai gerbia dvasių ramybę.
Tokios pačios taisyklės Tailande iki šiol galioja daugeliui sričių. Ypač keliams, kur irgi dažnai šalikelėse galima pamatyti tokių namukų. Tailandiečiai mano, kad suteikus dvasiai namus, parodžius jai nuolankumą, ji niekuomet nesikėsins į pravažiuojančius šiuo keliu. Kai kurie namukai šalikelėse pastatyti norint pagerbti mirusiųjų kelyje sielas ir suteikti joms naujus namus.
Dvasinis pasaulis visuomet turėjo ir šiandien tebeturi didelę įtaką tradicinei tajų architektūrai. Tiksliau sakant, dvasinio pasaulio elementai bei realios konstrukcijos atliekamos funkcijos taip susipynusios, kad bandydami jas atskirti prarastume dalį šios kultūros žavesio. Pavyzdžiui, slenkstis, kurį tenka peržengti įeinant į tajų būstą, taip pat turėjo magišką reikšmę. Manoma, kad tokia konstrukcija apsaugo namus nuo piktųjų dvasių. Jei slenksčio nebūtų, dvasios gali prasmukti į būstą šeimininkams miegant. Slenkstis turėjo ir praktinę paskirtį – jis apsaugodavo, kad vaikai neįkristų į kanalą. Kuomet pastatas buvo projektuojamas iš šiaurės į pietus, tikėtasi į namus pritraukti sėkmę, tačiau tuo pat metu toks sprendimas apsaugojo nuo šalto vėjo. Apsauginę funkciją atlikdavo ir dekoro elementai, pavyzdžiui, Šiaurės tailandiečių miegamojo durų sąrama buvo puošiama medienos gabalu, imituojančiu sėklides, vadinamu ham yon „magiškosios sėklidės“, kurios taip pat apsaugodavo nuo blogųjų dvasių.
Ne visi tajų buities elementai būtinai turi dvejopą prasmę, tačiau didžiajai jų daliai suteikiama bent jau užuomina. Tajai savo buities apraiškas linkę pripildyti dvasinio turinio ir visai nesvarbu, ar pirmiausia gimė funkciniai poreikiai ir tuomet jiems buvo suteikiamos kitos ypatybės, ar atvirkščiai. Tailandiečių sąmonėje tarp šių dviejų pasaulių ryški skiriamoji riba niekuomet neegzistavo.
Tomas Lapinskas