Tradicinis norvegų būstas: pagarba tradicijoms bei racionalumas

Norvegai – darbštūs žmonės. Sunku rasti šeimą, kuri didžiuodamasi nepasakotų, kaip ji savo rankomis susiremontavo butą arba pasistatė namuką. Nėra išimčių nei tarp darbininkų, nei tarp aukštas pareigas užimančių valdininkų. Dažnai net ministrų žmonos pasakoja, kad jos pačios susiremontuoja butus ir palaiko juose pavyzdingą tvarką.

Sava ir svetima

Tradicinio norvegų kiemo struktūrą bei pastatų išdėstymą nulėmė senieji tikėjimai ir praktiškumas. Tokiam suvokimui įtakos turėjo jų įsivaizduojamas vidinio ir išorinio pasaulių priešiškumas. Žmonių pasaulis buvo vadinamas „kiemu”. Viskas, kas yra už vidinio kiemo ribų, buvo suvokiama kaip svetima ir priešiška. Dėl tokios pačios priežasties tikriausiai atsirado ir neaukštos akmenų tvoros, kurių liekanų dažnai ir šiandien galime pamatyti norvegų ūkininkų laukuose. Norvegų ūkininko kieme sukuriama uždara aplinka, leidžianti išlaikyti privatumo jausmą. Atviroji kiemo dalis suteikia galimybę stebėti savo valdas.

Priklauso nuo regiono

Norvegija nėra didelė, bet skirtinguose jos regionuose gyvenančių žmonių kilmė ir klimato sąlygos lėmė skirtingus gyvensenos ypatumus. Norvegijos etnografinismuziejus (Norsk Folkemuseum) – vienas didžiausių Europos etnografijosmuziejų. Jame yra 155 autentiški pastatai iš skirtingų Norvegijos regionų. Čia galima pamatyti visko – nuo visai Skandinavijai būdingų būstų iki Norvegijos šiaurėje gyvenančių samių jurtų pavyzdžių. Pastarųjų gyvenimo būdas ir kultūra visiškai skiriasi nuo kitų Norvegijos gyventojų. Likę pastatai, nors ir skiriasi puošybos įvairove, vis dėlto išlaiko pagrindinius šiam regionui būdingus būsto įrengimo principus.

Tradicinis pastatų kompleksas

Visas norvegų ūkininko pastatų kompleksas išdėstytas lanku. Tradiciškai tokiame kieme, be gyvenamojo namo, yra dar kluonas ir klėtis. Paprastai kluonas, skirtas javams laikyti ir kulti, stovi priešais gyvenamąjį namą, atokiau nuo ūkinių pastatų, kitame kiemo gale. Taip bandoma apsisaugoti nuo to, kad kilus gaisrui ugnis iškart negalėtų pereiti į kitus pastatus.

Dažniausiai tokia norvegiška sodyba statoma ant kalvos, kad galima būtų iš kiemo apžvelgti visas savo valdas. Likusią teritorijos dalį beveik visi ūkininkai užsėja rugiais, kurie žymi teritorijos ribas.

Kadaise buvusiuose turtingesnių norvegų ūkiuose išlikę pastatai, kuriuose gyvendavo samdiniai. Tai kuklios ūkio šeimininkų namų kopijos.

„Stabbur“ – ypatinga klėtis

Kiekvienas norvegas skuba pasigirti savo klėtimi, vadinama „stabbur”. Šis pastatas yra vienas iš svarbiausių visame komplekse. Jį statant labai derinama techniniai ir estetiniai dalykai. Senovėje tai buvo tik vieta susidėti įvairiems įrankiams. Šiandien toks pastatas dažniausiai atstoja šeimos muziejų. Čia galima išvysti ne tik daugybę senovinių įrankių, skirtų ūkio darbams, bet ir ant sienų kabančių prosenelių nuotraukų. Jei parodysite susidomėjimą, šeimininkė ištisas valandas pasakos šeimos istoriją, rodys, kaip buvo naudojami senoviniai darbo įrankiai, kartu perversite Antrojo pasaulinio karo metu leistų norvegiškų laikraščių kolekciją. Šypsodamasi šeimininkė primygtinai siūlys pasimatuoti senoviniu būdu iš vientiso rąsto išskaptuotą karstą.

Statoma medienos pagrindu

Didžioji dalis norvegiškų nuosavų namų ir šiandien statoma iš medienos, kad geriausiai atitiktų uolėtą ir miškingą landšaftą bei atšiaurų klimatą. Jie būna karkasiniai arba rąstiniai. Šiuo metu vyrauja karkasiniai, lentomis apkalti namai.

Kartais dar galime pamatyti senoviniu metodu uždengtų stogų. Tokie stogai buvo dengiami trimis stambių medžio drožlių sluoksniais. Kiekvienas iš tų sluoksnių buvo dedamas skirtinga kryptimi, kad neliktų plyšių.

Šiaurės Norvegijos gyventojai stogus apželdindavo samanomis. Ir šiomis dienomis kartais vis dar galime pamatyti tokį stogų dengimo būdą.

Nors dažnai sakoma, kad gerieji laikai, kai norvegas drąsiai išeidavo iš namų, palikdamas nerakintas duris, praėjo, niekur nepamatysime šiuolaikinių medinių tvorų ar įmantrių apsaugos įrengimų.

Tradicinės spalvos

Paklausus, kodėl fermerių namai dažomi rusvai ir apvedami balta, kartais – mėlyna spalva, norvegai tuojau puola įrodinėti, kad tai daroma todėl, kad tokios esą jų nacionalinės vėliavos spalvos. Kiti tvirtina, kad taip pastatų spalvą bandoma derinti prie landšafto. Įtikimiausiai skamba paaiškinimas, kad tokia dažymo tradicija atsirado dėl to, kad geležies gavyba buvo pagrindinė Švedijos pramonės šaka. Čia kuriami pigiausi dažai, kuriais švedų, o vėliau ir norvegų ūkininkai pradėjo dažyti savo būstus.

Gyvenamasis namas dažniausiai dažomas balta, rečiau – geltona spalva. Tai daroma tam, kad išskirtų iš ūkinių pastatų komplekso. Dėl drėgno klimato pastatai dažomi viena kartą per dvejus metus.

2004 m. Ruduo