Tradicinis mongolų namas: paskui šeimininką keliaujantis būstas

Legenda pasakoja, kad trečiojo dešimtmečio Arklio metų pirmo vasaros mėnesio penkioliktą dieną penktasis Dzinų dinastijos imperatorius Shi Zongas susapnavo baisų sapną: gimė kūdikis, kurio dešinė ranka buvo sutepta krauju. Kinijos imperatoriaus žiniuoniai galėjo tik spėlioti, ką reiškia ši pranašystė. Tuomet jie dar negalėjo žinoti, kad būtent tą dieną šiaurėje plytinčiose stepėse vienoje klajoklių genčių gimė vaikas, vardu Temudžinas, tapsiantis jų dinastijos žlugimo kaltininku ir padėsiantis pamatus mongolų tautai bei didžiausiai kada nors žmonijos istorijoje egzistavusiai imperijai, nusidriekusiai nuo Ramiojo vandenyno rytuose iki Elbės upės vakaruose.

Mongolijos istorija − unikali. Ir šiandien lieka paslaptis, kaip tokia nedidelė tauta, įsprausta tarp pasaulio milžinių – Rusijos ir Kinijos, sugebėjo išlikti nepriklausoma valstybė. Mongolijos vis dar laukia sunkus ir sudėtingas ekonominių reformų bei permainų kelias. Tačiau, žinant painius šios šalies istorijos vingius, galima tikėti, kad Mongolija dar užkariaus pasaulį, tik kiek kitokiais, gerokai civilizuotesniais nei Čingischanas, būdais.

Didžiąją dalį šiuolaikinės Mongolijos teritorijos užima stepės, šiaurėje ir vakaruose – kalnai, o pietuose – dykuma. Mongolija yra antra pagal dydį pasaulio šalis, neturinti jūrinės sienos. Be to, tai viena aukščiausių pasaulio šalių – vidutinis aukštis virš jūros lygio čia siekia 1 580 metrų. 2000 m. duomenimis, šalies sotinėje Ulan Batore gyveno apie 536 000 gyventojų. Šeimyniniai saitai čia itin svarbūs, kaip ir praeityje, tai laikoma didžiausia vertybe.

Šalies gyventojų tankumas vienas mažiausių pasaulyje (užima 191 vietą iš 192 valstybių) − tik 1,81 žm./km², todėl pasiilgusiems gamtos ir bekraštės erdvės Mongolija – puikus pasirinkimas. Čia apsilankantiems keliautojams gali būti pasiūlyta pernakvoti triviečiuose bei keturviečiuose viešbučių kambariuose arba, be abejo, tradiciniuose šio regiono gyventojų būstuose – jurtose. Žodžiu „jurta“ šiandien apibūdinami bene visi Centrinės Azijos gyventojų būstai, pastatyti palapinės principu, tačiau pagal vieną šio žodžio kilmės teorijų iš tikrųjų šiuo pavadinimu reikėtų vadinti tik mongolų klajoklių būstus (mongolų, buriatų bei kalmukų), nes jis kilęs iš mongolų kalbos žodžio „urto“, išvertus reiškiančio „klajoklių stovykla“.

Tautos ištakos − vieno žmogaus figūra

Remiantis XVIII a. mongolų istorijos knygoje „Aukso sakmė“ aptiktu įrašu bei Mongolijos archeologų sukauptais įrodymais, manoma, kad mongolų tautos tėvu laikomas Čingischanas pagal dabartinį metų skaičiavimą gimė 1162 m. gegužės 31 d. vienoje Bordžiginų genties šeimoje. Čingischanas keletą klajojančių genčių suvienijo į vieną galingą imperiją. Pasiryžęs parengti geriausią to meto kariuomenę, didysis chanas sutelkė grėsmingas kavalerijos pajėgas. Apsiginklavę tokiais naujais ginklais kaip dūminės bombos ir parakas, mongolai buvo nenugalimi. Užkariavimai vyko neįtikėtinu greičiu, lemiamomis akimirkomis sutelkiant visas pajėgas reikiamoje vietoje. Kiekvieną karinę operaciją mongolai kruopščiai apgalvodavo, prieš puldami labiau įtvirtintus miestus siųsdavo savo žvalgus, kurie, be kita ko, stengdavosi sukelti paniką, skleisdami dezinformaciją apie artėjančią neva nenugalimą kariuomenę. Pakeliui plėšdami ir degindami, mongolai kėlė siaubą priešams.

1211 m. mongolų kariuomenė įsiveržė į Kiniją, kur vėliau įkūrė Juanų dinastiją (1279–1368). Nors dinastija sukurta jau po Čingischano mirties, pirmuoju šios dinastijos imperatoriumi laikomas būtent Temudžinas. Išsikovojęs valdžią savo gentyje ir dalinai užgrobęs džurdžėnų Dzinų dinastijos valdytos Kinijos dalį, naujasis imperatorius ėmė puldinėti gretimas gentis. Derindamas diplomatiją ir karinę jėgą Temudžinas atkakliai jungė jas į vieną tautą. Jam buvo suteiktas Čingischano vardas (išvertus – „visuotinis valdovas“). Šis įvykis laikomas Mongolijos gimimu. Čingischanas bei jo paveldėtojai Mongolų imperiją išplėtė nuo Kinijos iki Vengrijos, imperijos teritorija buvo keturis kartus didesnė nei Aleksandro Makedoniečio užkariautos teritorijos.

1227 m. dėl nežinomų priežasčių Čingischanas mirė. Įpėdiniu Čingischanas pasirinko trečiąjį sūnų Ogelei (1229–1241) ir nurodė, kaip iš jo tiesioginių palikuonių turės būti renkami būsimieji imperijos valdovai. Po didžiojo chano mirties mongolai tęsė nukariavimus. 1209 m.mongolų valdžią pripažino ir Vakarų Sia dinastijos (1038–1227) imperatorius Mo Di. 1234 m. jie nukariavo visas kitas Dzinų dinastijos žemes. Tuomet prasidėjo konfliktaisuPietųSungų(960–1279)dinastijos valdovais, 1235 m. virtę kruvinomis kautynėmis. Ketvirtasis Mongolų imperijos valdovas chanas Möngke (1208–1259) užėmė Yunnaną ir įsiveržė į Indokinijos teritoriją. Šio chano nukariavimai paspartino Sungų dinastijos žlugimą. Nuo dizenterijos mirus chanui Möngke, Mongolų imperijoje prasidėjo pilietinis karas, gerokai susilpninęs valstybę.

Valdyti didžiausią žmonijos istorijoje imperiją garbė teko Čingischano vaikaičiui – chanui Chu Bilajui (1215−1294). Chu Bilajus perstatė senąją Dzinų dinastijos sostinę Džundu ir, pavadinęs ją Khanbaliq (išvertus − „Didžioji chano rezidencija“, dabartinis Pekinas), paskelbė šį miestą naująja sostine. Chu Bilajus tapo Kinijos imperatoriumi ir pradėjo valdymo reformą. Jis stengėsi tapti absoliučiu monarchu, reformavo daug valdžios institucijų, ypač mokesčių tarnybas. Tačiau, nors chanas Chu Bilajus teoriškai buvo visos Mongolų imperijos valdovas, jam labiausiai rūpėjo Kinija. Todėl po jo mirties 1294 m. chanams tarpusavyje kovojant dėl valdžios imperija subyrėjo į atskirus chanatus, o į Mongolijos stepes grįžusią tautą užkariavo kinai.

Mongolija ir šiandien daugeliui asocijuojasi su Čingischano vardu ir jo negailestingais kariais, grasinusiais Europai. Tačiau patys mongolai kitaip vertina savo tautietį, kuris, būdamas vos dvidešimties metų, sugebėjo suvienyti mongolų gentis ir 1189 m. buvo tituluotas visuotiniu valdovu. Čingischanas savo tautai ir šiandien liko vienybės, stiprybės, įstatymo ir tvarkos simbolis.

Klajokliškas požiūris į žemę

Ankstyvoji mongolų tėvynė buvo gerokai į šiaurę nuo Šilko kelio. Manoma, kad vienu metu jie galėjo gyventi prie Baikalo ežero, Sibiro paribyje ir dabartinės Mongolijos teritorijoje. Apie X a. jie iš Šiaurės Mandžiūrijos persikėlė į Rytų Mongoliją. Vėliau savo vardą suteikė tuzinui kitų klajoklių tautų, kurios prisidėjo prie jų didžiųjų užkariavimų. Mongolai ir jų kaimynai bei priešininkai retai kada sėdavo javus, nieko neišmanė apie irigaciją ir buvo nesėslios tautos.

Klajokliška mongolų prigimtis daugeliu atvejų lemia ir dabartinį šios tautos gyvenimo būdą. Oficialūs statistiniai duomenys rodo, kad net43 proc. Mongolijos gyventojų dar neatsisako klajokliško gyvenimo. Daugelis gyvena tradicinėse didelėse, lengvai perkeliamose baltose jurtose. Mongolų požiūris į žemę labai specifinis ir visiškai skiriasi nuo sėslių tautų. Klajokliška prigimtis jiems teigia, kad visa stepė, kiek akys aprėpia, yra tavo, bet tu nesi susietas su konkrečiu žemės sklypu. Gal todėl taip sunkiai šioje šalyje vyksta žemės reforma. Pagal šiuo metu čia galiojantį Žemės įstatymą Mongolijos piliečiai gali nemokamai gauti 0,35 ha miesto teritorijoje arba 0,5 ha kaimo vietovėse. Šis įstatymas – nuolatinis diskusijų objektas, tačiau nesunku atsekti jo ištakas. Praeityje šeimos, tradiciškai gyvenusios šiose Mongolijos stepėse, savo gyvulius pagal besikeičiančius metų laikus gindavo iš ganyklos į ganyklą. Jos turėjo savo avių, ožkų, galvijų ir arklių, bet pati žemė buvo didesnių grupių kolektyvinė nuosavybė. Kai ateidavo metas persikelti į vasaros arba žiemos stovyklavietę, paprastai jaučiai tempdavo vežimus su sunkiomis vilnonėmis palapinėmis. Didelių miestų jie neturėjo, o bendras gyventojų skaičius niekuomet nebuvo didelis.

Skirtingi to paties būsto pavadinimai

Antrosios žodžio „jurta“ kilmės hipotezės šalininkai spėja, kad šis terminas gali būti kilęs iš tiurkų kalbos žodžio „yurt“, reiškiančio „vietą būstui“, ir yra vartojamas kaip tėvynės ar gimtinės sinonimas. Kitose kalbose ilgainiui jis neva pradėtas vartoti kaip nusakantis visas palapinės principu suręstas konstrukcijas. Rusų kalba ši struktūra taip pat vadinama „jurta“ (юрта). Esą buvęs ir dar vienas, tačiau šiandien jau nebevartojamas terminas „kibitka“ (кибитка). Būtent iš rusų kalbos šis žodis nukeliavo į kitas kalbas.

Kazachų bei uigūrų kalbose tokios konstrukcijos pastatai vadinami „kiyiz üy“ (киіз уй), išvertus − „veltinio namai“. Kirgizų kalboje dėl šiame regione paplitusios jurtų spalvos tokiems būstams nusakyti vartojamas terminas „boz üý“ (боз уй), išvertus – „pilkieji namai“. Afganistaniečiai bei pakistaniečiai juos vadina „kherga“, „jirga“ ar „ooee“. Mongolijoje tokie būstai vadinami „ger“ (гэр).

Įprastai jurtos susideda iš apskrito medinio rėmo bei veltinio apdangalo. Veltinis gaminamas iš avies vilnos. Išorinei konstrukcijai sumontuoti naudojama mediena į stovyklas buvo gabenama iš žemiau esančių slėnių, mat stepėse tokie medžiai neauga.

Jurtos rėmas susideda iš vienos ar kelių grotinių sienos sekcijų, durų angos, stogo karčių bei viršutinio vainiko. Kai kurių rūšių jurtose vainiką papildomai laiko viena ar net keletas kolonų. Medinis jurtos rėmas buvo padengiamas veltinio atraižomis. Atsižvelgiant į šeimos gyvenimo būdą bei gamtos sąlygas, veltinis galėjo būti papildomai padengiamas stora drobe (brezentu), o kartais net nuo saulės apsaugančiu medžiagos sluoksniu. Atskiros jurtos konstrukcijos dalys buvo sutvirtinamos skirtingo dydžio ir pločio vienu ar keliais lynais bei juostomis.

Medinis grotinis jurtos vainikas (kazachų vadinamas „shangrak“) kai kuriose Centrinės Azijos tautose ilgainiui įgavo simbolinę reikšmę. Senosiose kazachų bendruomenėse jurta dažnai buvo remontuojama ir atstatoma, tačiau vainikas likdavo nepaliestas ir buvo perduodamas iš kartos į kartą, po mirties tėvas perleisdavo jį savo sūnui. Šeimos sukauptas turtas bei socialinė padėtis galėjo būti vertinama pagal dėmes ant tokio vainiko, atsiradusias nuo dūmų. Manyta, kad kuo labiau suteptas vainikas, tuo senesnė ir garbingesnė šeima gyveno tokiame būste. Stilizuotas vainikas, kirgizų kalba vadinamas „tuntuk“ (тундук), šiandien yra pagrindinis Kirgistano vėliavos akcentas. Manoma, kad jurtos motyvai – forma bei ornamentai – nulėmė ir Centrinės Azijos galvos apdangalo – tiubeteikos – išvaizdą.

Keliaujantys klajoklių tautos būstai

Mongolų šeimos paprastai keturis kartus per metus, ieškodamos derlingesnių ganyklų plotų, perkelia jurtą iš vienos stepės vietos į kitą, todėl vienas pagrindinių jurtai keliamų reikalavimų − ji turi būti pritaikyta tokiems dažniems persikėlimams. Šiuo atžvilgiu patogiausiomis, tiksliai šias sąlygas atitinkančiomis laikomos vadinamosios veltinio jurtos, kurios gali būti visiškai išmontuojamos per valandą ar net pusvalandį ir per tokį pat trumpą laiką vėl sumontuojamos. Išardyti konstrukcijos elementai buvo tam tikra tvarka sudedami į vežimą ir gabenami į kitą vietą, kur vėliau vėl surenkami. Pagrindinės jurtos dalys – sienelės, stogas ir durys. Tokio būsto sienos suformuojamos iš sukryžiuotų medinių lentelių grotelių. Iš keleto tokių grotelių, surištų diržais, sumontuojamos gana taisyklingos cilindro formos jurtos sienos. Išorinėje jurtos dalyje šios grotelės apdengiamos veltiniu, be to, kad neprapūstų vėjas, prie pat žemės esantis jurtos pagrindas papildomai apjuosiamas dar vienu siauru veltinio sluoksniu. Ant tokio karkaso vėliau montuojamas nuožulnus kūgio formos stogas, kurio pagrindas sujungiamas „spindulinėmis“, į šonus krintančiomis plonomis lentelėmis. Ši kū ginė konstrukcija taip pat padengiama kruopščiai sujungiamomis veltinio atraižomis. Kūgio viršuje esanti ertmė, skirta dūmams ša linti, padengiama ypatingu, gerokai atsparesniu veltinio sluoksniu.

Kad stogas būtų tvirtesnis, jurtos viduje sumontuojamos specialios kolonos, paremiančios viršutinį vainiką. Tinkliniame karkase palie kama didžiulė ertmė, kurioje sumontuojamos medinės durys. Išo rėje durys uždengiamos dar viena veltinio atraiža. Jurtos anga vi suomet turi būti nukreipta į pietus.

Šviesa čia patenka arba per dūmams šalinti skirtą angą (vainiką), arba per duris, tam jas dengiantis veltinis buvo šiek tiek pakelia mas. Langų jurtose niekuomet nebuvo, be to, tokiame būste nebu vo ir krosnies. Vietoj pastarosios pačiame jurtų viduryje ant žemės buvo įrengiamas židinys, kuris, atsižvelgiant į poreikius (maistui gaminti arba patalpoms šildyti), nuolat kūrentas.

Jurtos nebuvo vienodos, pavyzdžiui, skyrėsi turtingųjų ir mažiau pasiturinčiųjų, mongolų lamaistų („geltonkepurių“) bei buriatų ša manistų būstų vidus, tačiau visose tokiose jurtose galiojo viena taisyklė – dešinioji jurtos dalis skiriama moterims, o kairioji, gar bingesnė, vyrams. Be to, kai kuriose lamaistų bendruomenėse mo terims skirta vieta griežtai turėjo būti įrengta prie šiaurinės jur tos sienos.

Buriatai ir kalmukai ilgainiui pradėjo statyti medines jurtas, kurios yra tiesiog paprasčiausios medinės lūšnos, tik be langų ir krosnių. Durys jose taip pat nukreiptos į pietus, o langus atstoja dūminė anga. Savo ruožtu Barguzino ir Šiaurinio Baikalo buriatai statyda vo šešiakampes ir net aštuoniakampes jurtas, beje, čia taip pat buvo montuojami kūginiai, tačiau jau mediniai stogai, kurie vėliau buvo užpilami žemėmis. Aišku, tokios jurtos tapdavo nepajudina mais būstais, todėl tekdavo rinktis sėslesnį gyvenimo būdą arba iš keliaujant tiesiog palikti būstą.

Mongoliškos veltinio jurtos šiandien paplitusios Tuvoje. Čia tokia jurta vadinama „terme“ (терме), o kartys, suformuojančios kupolo pavidalo stogą, – „une“ (уне). Manoma, kad žodis „terme“ pateko į Tuvą kartu su mongoliškojo tipo veltinio jurtomis. Tokia jurta be veik iki pat mūsų dienų buvo pagrindinis tuviečių būstas. Ji papli tusi ir šiandien, tačiau daugiausia kaip vasaros būstas. Tokia vel tinio jurta taip pat lengvai išrenkama, ją sudaro tam tikras kiekis standartinių medinių dalių, formuojančių karkasą, bei veltinio at raižos − konstrukciją dengiantis sluoksnis. Jurtos dydį lemia medi nių grotelių, vadinamųjų „chana“ (хана), skaičius. Jurta iš keturių grotelių − pati mažiausia, skirta vargšams. Pati didžiausia formuo jama iš 9–12 grotelių. Pastarąsias statydavosi tik „najonai“ (mon gol. ноён – didikas, kunigaikštis) arba turtuoliai. Labiausiai papli tusios buvo 6–8 grotelių jurtos.

Tokios jurtos susideda iš sukryžiuotų gulsčiojo gluosnio vytelių gro telių, susikirtimo vietose sutvirtintų žaliaminės odos dirželiais. Ratu sustatytų ir sutvirtintų grotelių kiekis lemia jurtos dydį. Surenkant jurtą medinės grotelės buvo montuojamos tam tikra tvarka, nuo durų į kairę (t. y. į vakarus, nes durys nukreiptos į pietus).

Kiekvienos grotelės susidėdavo iš tam tikro kiekio kvadratėlių, ku riuos skaičiuoti buvo griežtai draudžiama. Kiekviena grandis pa čioje mažiausioje jurtoje susideda iš 22 gulsčiojo gluosnio vyte lių. Įprastoje ir didžiojoje jurtoje grotelės susideda iš 26 vytelių. Prie kiekvienos grotelių grandies buvo pririšami mediniai pagaliu kai – „une“. Pastarieji bukuoju galu specialiais mazgais pririšami prie sutvirtintų grotelių plokštelių galų. Nusmailintus pagaliukų ga lus įstatydavo į medinio dūminio rato ertmę ir suformuodavo jur tos kupolą.

Durys tokiuose būstuose turėdavo slenkstį, viršutinę sijelę ir dvi šonines staktas. Durų rėmas buvo uždengiamas veltinio atraiža. Atveriant duris pastaroji tiesiog užmetama į viršų. Dūminis „vainikas“, esantis jurtos kupole, įprastai gamintas iš eg lės medienos. Vidinėje „vainiko“ pusėje buvo daromos specialios ertmės arba pagilinimai aštriesiems stogo konstrukcijos lentelių galams įstatyti. Virš „vainiko“ iš sukryžmintų vytelių buvo sumon tuojamas kupolas. Jo paskirtis – laikyti medžiagos dangą, kuri ap saugo dūminę angą nuo lietaus ir sniego. Jurtos danga susideda iš aštuonių devynių standartinės formos bei dydžių veltinio atraižų. Keturios jų, vadinamos „tuurga“ (туурга), dengė jurtos groteles, o kitos buvo skirtos stogo dangai. Veltinis dengė jurtos konstrukciją nuo žemės iki kupolo pradžios. Kupo lui dengti naudotas specialus patvaresnis stogo veltinis „deevire“ (дээвиир). Kiekvienoje jurtoje buvo ir veltinio danga, skirta dūminiam „vaini kui“. Ją sudarydavo kvadratinė veltinio atraiža ir šonuose pririštos keturios virvės, pagamintos iš arklio plaukų, kuriomis veltinis buvo pririšamas prie karčių, įstatytų į dūmų ratą. Dūminės ertmės dan ga buvo tvirtinama trijose dūminio „vainiko“ vietose, atitinkančiose tris pasaulio kryptis. Danga buvo atmetama į šiaurinę pusę, o uždengiama į pietinę. Šviesai įeiti bei žmonėms vaikščioti mongolai palikdavo trikampės formos angas. Baigta konstrukcija papildomai būdavo sutvirtinama apjuosiant iš arklio plaukų pagamintomis vir vėmis ar plačiomis juostomis.

Daugybė kruopščiai apgalvotų detalių

Vidinė jurtos erdvė neturėjo griežtos durų orientacijos į tam tik rą pasaulio pusę. Jos centre ant grindų buvo įrengiamas židinys su akmeniniu aptvaru bei iš žemės suformuotu atitvaru papildo mai apsaugai. Maistui gaminti ant židinio statydavo geležinį trikojį indą „tagan“ (таган), vėliau ir nedidukę krosnelę, pagamintą iš ge ležies lakštų. Baldai buvo išdėstomi ratu palei grotelių sienas tam tikra tvarka. Į dešinę nuo įėjimo buvo sudėtos medinės kartys, už kurių stovėjo medinė skrynia „aptara“ (аптара), o prie jo buvo pri jungiama medinė jurtos šeimininkų lova. Tarp šių baldų buvo ne didelė erdvė – „orun adaa“ (орун адаа). Čia ant viršutinių jurtos grotelių galų praeityje visuomet kabėdavo tam tikri amuletai „on gon“ (mongol. онгон – nesuterštas, šventas, prigimtinis, tikras). Šamaniškoje mitologijoje − tai mongolų tautų mirusieji protėviai bei jų dvasios. Jie buvo laikomi mirusiųjų protėvių dvasių buvei ne, gaminti iš medienos, kailių, odos, veltinio, metalo bei medžia gos. Šie amuletai skirstomi į vyriškus ir moteriškus, gimininius bei šeiminius (iš jų vėliau išsiskyrė individualieji), gyvulininkystės, kal vytės bei kt.

Iš pradžių amuletai „ongon“ buvo skirti pir majam toteminiam protėviui (vilkui, meškai, arkliui ir kt.), vėliau vyraujan tys tapo antropomorfiniai amuletai. Labiausiai iš jų garbinami – didžiųjų šamanų simboliai. Šeiminiai amu letai buvo saugomi šventose vie tose (giraitėse, kalnuose, olose), kur moterims įžengti buvo griež tai draudžiama. Šeiminiai amule tai, prie kurių buvo prileidžiamos moterys, saugoti nedidelėse me dinėse dėžutėse arba maišeliuo se, pakabintuose virš jurtos durų staktos ant dūminės angos. Šiuos amuletus maitindavo, girdydavo, vi saip stengdavosi įtikti, jiems net auko davo gyvulius bei vergus.

Jurtos šeimininkas sėdėdavo prie židinio šalia lovos galvūgalio, šei mininkė savo ruožtu prie lovos kojūgalio, o tarp jų esanti vieta buvo skirta mažiems vaikams. Žemiau, prie durų sėdėjo nevedu sios bei užeinančios į jurtą pašalinės moterys. Jurtos vakarinėje židinio pusėje, tarp lovos ir namų altoriaus, buvo įrengiama vie ta garbingiems svečiams. Vėliau prie galinės sienos statomo šei mos altoriaus atsirado ir budistinių statulėlių, šeimos nuotraukų bei lagaminų. Sėdėti priešais altorių buvo visiems griežtai drau džiama. Jurtoje besilankantys budistų lamos sėsdavosi šalia me dinės skrynios „aptara“, esančios kairėje šeimos altoriaus pusėje. Žemiau esanti vieta „prieš saulę“ buvo skirta vyriškosios lyties sve čiams, kur jie susėsdavo ratu, atsižvelgdami į visuomeninę padė tį bei amžių. Jurtos gilumoje buvo vieta, skirta senoliams ir vertin giausiems daiktams.

Jurtos dalis vadinama „Udin tal“ (уудин-тал), – paprastai nedidelė erdvė, kurioje buvo dedami įvairūs buities reikmenys. Joje nebuvo grindų, čia galėjo būti ir sėdėti „juodieji žmonės“ (gyvulių prižiūrėtojai), vargšai bei šunys (jei juos leisdavo į jurtą).

„Togan tal“ (тоган-тал) – „katilo vieta“. Čia buvo katilas, skirtas maistui ir alkoholiniam gėrimui, vadintam „arak“, virti, samtis, sausos žolės ryšulėlis katilui valyti, veltinio atraižėlės, skirtos karštam katilui nuimti nuo ugnies ir ant jos uždėti. Čia pat buvo sudėtos ir malkos laužui. Šioje jurtos dalyje dažniausiai sėdėdavo šeimininkų dukra, kuri ir gamindavo maistą.

„Tavuur tal“ (тавуур-тал) vadinamoje jurtos dalyje buvo pastatytos medinės lentynos su įvairiais indais. Retkarčiais ant jų statydavo ir maistui gaminti skirtą katilą. Šioje vietoje sėdėdavo jurtos šeimininkė. Grindys šioje vietoje jau buvo dengiamos veltinio kilimėliu „širtek“ (ширтек). Dukterys galėjo susėsti šalia motinos –iš dešinės link durų pagal amžių. Šalia esančioje erdvėje „cholin aptar“ (xолин аптыра) stovėdavo spintelė, kurioje buvo saugomi maisto produktai. Šioje vietoje arti motinos sėdėjo mažieji vaikai. Šios jurtos dalies grindys taip pat buvo nuklojamos veltinio kilimėliais.

Erdvėje, vadintoje „orna uul“ (oрна уул), stovėjo šeimininkų lova. Šalia jos, prie galvūgalio, veidu į ugnį visuomet sėdėdavo šeimininkas. Tai buvo jo nuolatinė vieta. Šalia buvo pastatomas arbatinukas su arbata ir gulėjo akmenėlis, kuriuo šeimininkas kimšdavo pypkę. Vėlesniais laikais tapo madinga ant sienos pasikabinti šautuvą ir peilį.

Tiesiai po iš veltinio pagaminta viršutine jurtos dalimi „zuun chomur“ (зуун-хомур) stovėdavo didžiausia ir kartu svarbiausia skrynia, kurioje buvo saugomi šilkiniai drabužiai „chadak“ (хадак) ir kiti vertingi daiktai. Ant jurtos sienos kabėjo tėvo vyriausiajam sūnui padovanoti balnas ir vadžios. Šioje dalyje pagal amžių eile galėdavo susėsti visi šeimos vyrai. Kitoje viršutinės jurtos dalies erdvėje „chamur“ (xомур) stovėjo dvi vienodo dydžio skrynios. Vienoje jų laikyti pinigai, šilkas bei atsarginiai visos šeimos chalatai, o kitame buvo sudėti visi ne tokie vertingi drabužiai ir moterų bei vyrų batai. Šioje jurtos vietoje sėdėjo garbingiausi svečiai.

Vadinamojoje „baara“ (бараа) erdvėje, kur saugoti veltinio čiužiniai, antklodės, odos ir įvairios įsigytos prekės, turėjo teisę sėdėti ne tokie kilmingi ir gerbiami svečiai.

Galinėje jurtos dalyje „baraana adik“ (бараана адык) buvo saugomi iki galo neapdoroti šeimininko sumedžiotų žvėrių kailiai, odos ir pan. Čia sėdėjo senukai ir senutės. Į šią vietą, prie pat jurtos grotelių, šaltuoju metų laiku suguldydavo ir kupranugarių naujagimius.

Šalia durų esančioje erdvėje „cach (цах) ant medinės pakabos pap-rastai kabėdavo balnas, vadžios, arkanas (laso analogas, tik, be kita ko, svarbiausia jo paskirtis – priešo surišimas) ir stovėjo vadinamoji blogoji skrynia, kurioje buvo laikomos moteriškos kelnės bei kasdienis apavas. Čia netiesdavo veltinio kilimėlių, vietoj jų klota arklio oda. Žemiau, prie durų, buvo vieta, specialiai skirta šeimininko dukrai, pagimdžiusiai vaiką „tėvo šeimoje iki išėjimo“, t. y. turinčiai nesantuokinį vaiką.

Nevalia užimti svetimos vietos

Mongolų visuomenėje yra daugybė įvairiausių taisyklių bei prietarų, susijusių su jurtos įrengimu ir vidiniu žmonių gyvenimu. Pavyzdžiui, su nesantuokinį vaiką turinčia dukterimi („suras“) ne retai buvo elgiamasi itin šiurkščiai. Savo tėvų šeimoje jai tekdavo gyventi pačiomis blogiausiomis sąlygomis. Tokia moteris sėdėdavo ir miegodavo pačioje blogiausioje jurtos vietoje, jai skirtoje erdvėje prie pat sienų grotelių šaltuoju metu būdavo paliekami tik ką atsivesti veršiukai, ėriukai bei ožkos. Jeigu jurtoje nebūdavo „suras“, į šią vietą sodindavo benamius, ligonius, vargšus bei senus viengungius arba net leisdavo jiems čia pernakvoti. Pastarųjų neretai nakvoti į jurtą neleisdavo, o kartais net maitindavo už durų, taip pat kai kur elgdavosi ir su niekuomet negimdžiusiomis moterimis, kurias dėl įvairiausių prietarų irgi nenoriai leisdavo į vidų. Jei tokia moteris vis dėlto užeidavo, jai buvo galima sėdėti tik šioje jurtos vietoje.

Jeigu svečias užeidavo į jurtą ir atsisėsdavo ne į savo vietą, o, pavyzdžiui, į turtingesniųjų nei jis vietą, jurtos šeimininkas turėjo teisę iš tokio žmogaus atimti arklį kartu su balnu. Jeigu vidutinio rango svečias atsisėsdavo į senukų vietą, šeimininkas galėjo pasilikti tik arklį be balno, jeigu tas pats svečias suklydęs atsisėsdavo į „suras“ vietą ir buvo nevedęs, tai mergina reikalaudavo, kad jis ją vestų. Merginos tėvas nedelsdamas nuvykdavo pas apsirikusiojo svečio gimines paskelbti jiems apie nutikusį įvykį ir tartis dėl priverstinės santuokos.

Jeigu vargšas arba „juodasis žmogus“ apsirikęs jurtoje atsisėsdavo į šeimininkės vietą, jis neva privalėjo dirbti šiai šeimai, tarnauti vieną žiemą – valyti sniegą ganyklose, kad galvijai galėtų ėsti žolę, iš žieminių aptvarų kuopti mėšlą, saugoti arklius naktį, nubalnoti ir maitinti atvykstančių garbingųjų ir vidutinio rango svečių arklius. Jeigu sėdęs į „suras“ vietą vargšas arba „juodasis žmogus“ buvo jau vedęs, tokiu atveju jam atiduodavo „suras“ vaiką, po ko ji nustodavo būti „suras“ ir galėjo ištekėti.

Mongolų virtuvė – visiškai išnaudotos galimybės

Klajokliškas mongolų gyvenimas per ilgus šimtmečius suformavo ir atitinkamas maitinimosi tradicijas. Pagrindinis jų gėrybių ir pajamų šaltinis visuomet buvo gyvuliai. Nenorėdami valgyti savo turto, mongolai stengėsi kuo ilgiau maitintis pieno produktais. Iš karvių, avių ir ožkų pieno jie gamindavo sviestą, bent keturių rūšių sūrį, jogurtą, dabar tokį populiarų Vakaruose, sausą grietinėlę, vadinamą „urum“ (урум), ir distiliuotą alkoholinį gėrimą „airag“ (аираг). Net ištvermingos eikliosios kumelės duodavo pieno, kuris suraugintas buvo geriamas su pasimėgavimu. Sena mongolų patarlė, kurios ši tauta paiso ir šiandien, byloja: „Pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalyk su draugu, vakarienę atiduok priešui.“ Tradiciniai mongolų mėsiniai patiekalai „buuz“ (бууз), „сhuušuur“ (xуушууp) ir „banš“ (банш), išore labai primenantys kibinus, įdaryti įvairiausia malta mėsa, pagardinta česnakais ir svogūnais. Toks patiekalas gali būti gaminamas ne tik iš jautienos, bet ir kupranugarių, gazelių mėsos ar arklienos. Be to, mongolai valgo daug riebios avienos. Riebus maistas buvo ir yra būtinas ypač šaltą žiemą, kai temperatūra siekia net 40 laipsnių.

Mongolų kultūroje svarbią vietą užima arbata. Klasikiniu gėrimu čia laikoma sūri arbata – „suutei“ (суутэй). Vyrai nevengia ir stipresnių gėrimų, vietinės degtinės „arkhi“ (аркхи). Atsisakantieji gerti laikomi ištižėliais. Piemenys gamina alkoholinį gėrimą iš kumelių pieno.

Nuolatiniai palydovai – žirgas ir lankas

Iš pirmo žvilgsnio Mongolija nepanaši į šalį, kurios tauta galėtų nukariauti išdidžias ir žmonių gausias civilizacijas. Tačiau mongolų vyrai meistriškai valdė arklius, sparčiai įveikdavo didelius atstumus ir jodami taikliai šaudė strėlėmis su akmeniniais antgaliais. XIII a. Europą ir Aziją drebinęs mongolų antplūdis labai gerai čionykščius supažindino su šiuo efektyviu ginklu. Tuos, kas buvo pripratęs vien prie vadinamojo ilgojo lanko, šūvis iš azijinio tiesiog priblokšdavo. Ir nenuostabu, nes šio lanko dinaminiai duomenys artimi net šiuolaikinių sportinių lankų duomenims. Jo gamyba reikalauja didelio meistriškumo ir trunka labai ilgai. Visas gamybos ciklas, pradedant medienos džiovinimu, užtrukdavo apie trejus metus. Todėl nenuos-tabu, kad lanko šaudymo varžybos Mongolijoje ir šiandien itin populiarios. Beje, mongolų moterys šioje srityje visiškai neatsilieka nuo vyrų, o neretai net pirmauja.

Vyrams išjojus kariauti ar rengti antpuolių, moterys sumaniai tvarkydavosi − jų turimas statusas stebino daugelį kinų. Kai kuriais atžvilgiais mongolus galima palyginti su vikingais, klestėjusiais šiek tiek anksčiau. Tai, ką viena tauta padarė jūroje, kita pasiekė sausumoje. Abi jos gyveno atšiauraus klimato sąlygomis ir retai gyvenamoje teritorijoje. Šios nepalankios aplinkybės gali virsti pranašumu, kai šalia gyvena turtinga ir žmonių gausi imperija – užsnūdusi ant laurų ir šiek tiek išglebusi.

Šeimos, tradiciškai gyvenusios šiose Mongolijos stepėse, savo gyvulius gindavo iš ganyklos į ganyklą pagal besikeičiančius metų laikus. Jos turėjo savo avių, ožkų, galvijų ir, be abejo, arklių, bet pati žemė buvo didesnių grupių kolektyvinė nuosavybė. Kai ateidavo metas persikelti į vasaros arba žiemos stovyklavietę, paprastai jaučiai tempdavo vežimus su sunkiomis vilnonėmis palapinėmis. Didelių miestų jie neturėjo, o bendras gyventojų skaičius, kaip, beje, ir šiandien, buvo mažas. Ir šiandien lankai bei žirgai – neatsiejama mongoliško peizažo ir gyvenimo būdo dalis. Žirgai, kuriuos Čingischanas naudojo savo sėkminguose kariniuose žygiuose, − vienas iš Mongolijos pasididžiavimų. Nemažą vaidmenį jie atlieka ir per pagrindinį nacionalinį festivalį „Naadam“ (Наадам), kuris Mongolijos revoliucijos metinių proga švenčiamas liepos 11–13 d. Šventės metu vyksta trys svarbios vyriškos rungtys – imtynės, šaudymas iš lanko ir pačios įspūdingiausios žirgų lenktynės, kurias laimėti – didelė garbė.

Prieštaringi Centrinės Azijos formų aidai

Žlugus Tarybų Sąjungai užsidarė Ulan Batoro gamyklos − trys ketvirtadaliai sostinės gyventojų tapo bedarbiai. Daugelis neturėjo kitos išeities, kaip tik sugrįžti prie klajokliško gyvenimo būdo. Tačiau kelios šaltos žiemos privertė buvusius sostinės gyventojus vėl sugrįžti į miestą. Vis dėlto ir šiandien net 25 000 sostinės priemiesčių gyventojų gyvena jurtose. Daugelis buvo priversti išsikelti iš blokinių namų, kadangi negalėjo išsipirkti butų pagal valstybinę privatizavimo programą.

Komunistinės eros laikais didžiojo tautos didvyrio Čingischano vardą buvo išstūmę socialistiniai simboliai, tačiau šiandien didžiojo chano figūrapamažuvėlkylaišpraeitiesgriuvėsių.Mongolijavisdažniau šmėsteli pasaulinių įvykių sūkuryje. Nuolat auga susidomėjimas šios šalies, kadaise buvusios didžiausia pasaulio imperija, praeitimi bei kultūra. Viena stipriausių šios tautos identiteto sudedamųjų dalių išlieka būtent mongolų nacionalinis būstas. Entuziastai kitose šalyse pasiskolino vizualinę jurtos (tiksliau − apvalios palapinės konstrukcijos) idėją ir pritaikė jų kultūrinėms reikmėms. Reikia pastebėti, kad nors Vakaruose tokios konstrukcijos būstai dažniausiai papildomi keliomis patogumo detalėmis, daugelis jų vis dėlto gerokai atitrūko nuo Centrinėje Azijoje aptinkamų pavyzdžių. Pavyzdžiui, JAV ir Kanadoje jurtos gaminamos net taikant aukštųjų technologijų medžiagas. Jos statomos, pasitelkiant kruopščius inžinerinius skaičiavimus, ir gali būti naudojamos ekstremaliomis oro sąlygomis. Čia galima gyventi gan ilgai, jų nebereikia taip dažnai perstatyti. Šiuolaikinės Šiaurės Amerikos jurtos visiškai nutolo nuo savo šaknų. Tiesą sakant, jos vargu ar gali būti vadinamos jurtomis. Tokie būstai nebėra apvalios formos, jų negalima taip lengvai surinkti, išrinkti ir gabenti į kitą vietą. Puikus pavyzdys − organizacijos „Yurt Foundation“ įkūrėjo Williamo Coperthwaite’o sumanyti ir Šiaurės Amerikos gyventojų reikmėms pritaikyti patobulinimai. Tyrinėtoją dar 1960 m. įkvėpė Williamo Orville’o Douglaso straipsnis apie kelionę po Mongoliją. Tačiau naujųjų jurtų autorius veikiau išrado naujus statinius, nei pasitelkė mongoliškus statybos principus.

Mongolijos bei Centrinės Azijos gyventojų būstams artimesnės jurtos gaminamos keliose Europos šalyse. Tokioms jurtoms gaminti naudojamas vietinis kietmedis, jos dažnai pritaikomos šlapiam klimatui, gaminamos su stogų profiliais bei vandeniui atspariu brezentu. Iš esmės pastarosios dar gali būti vadinamos jurtomis, tačiau ir šios gerokai nutolusios nuo mongoliškų statybos principų. Tai panašiau į formos mėgdžiojimą, nei į bandymus suprasti turinį.

Tomas Lapinskas

Nuotraukos Nidos Pakutinskienės
Iliustracijos Agnės Adukevičiūtės

2007 m. Ruduo

Kategorija: Kita