Tradicinis majų būstas: šiaudų ir nedegtų plytų architektūra didingų šventyklų šešėlyje

„El Mundo Maya“ – paslaptingasis majų pasaulis, besidriekiantis nuo Meksikos pusiasalyje esančio Jukatano iki miškingų Čiapo teritorijų vakaruose, Belizo lygumų rytuose bei Gvatemalos, Hondūro džiunglių ir Salvadoro − pietuose. Šiandien čia gyvena apie šeši milijonai žmonių, kalbančių apie trisdešimt skirtingų, tačiau susijusių kalbų, kurių šaknys siekia kadaise klestėjusią praeities majų civilizaciją. Artimiausia senajai majų kalbai šiandien kalba apie 800 tūkst. žmonių. Iki ispanų kolonizacijos (XVI a.) majų civilizacija buvo viena pažangiausių Vakarų pusrutulyje. Jie vertėsi žemdirbyste, statė didelius akmeninius pastatus ir piramides, šventyklas, gamino aukso ir vario dirbinius, turėjo hieroglifų raštą, kuris šiandien detaliai ištyrinėtas ir iššifruotas. Majų architektūra varijuoja nuo mažų lūšnų iki didžiulių namų ir kvapą gniaužiančių šventyklų.

Kol Europa snaudė tamsiųjų amžių miegu, išradingi majų žmonės įdėmiai stebėjo ir fiksavodangauskūnus, buvo tikri matematikos bei kalendorystės meistrai. Be metalinių darbo įrankių, darbinių gyvulių ir net rato jie sugebėjo pastatyti didžiulius stebinančio architektūrinio tobulumo bei įvairumo miestus. Jų akmens architektūros palikimas gyvuoja ir šiandien tokiose vietose kaip Palenkė (Palenque), Tikalis (Tikal), Tulumas (Tulum), Čičen Ica (Chichen Itza), Kopanas (Copan) bei Usmalis (Uxmal). Šalia šios monumentaliosios statybos, šventyklų, miesto namų bei apeiginių olų šešėlyje glaudėsi daug paprastesni, tačiau ne mažiau svarbūs mažiau pasiturinčiųjų majų civilizacijos atstovų būstai, kurie tyrinėtojų dėmesį patraukė dar palyginti neseniai. Ištuštėjus miestų aikštėms ir apleidus šventoves būtent šie statiniai, kiek pakitę, išsaugojo nenutrūkstamą senųjų bei naujųjų majų buities ryšį, kuris ir šiandien ne ką pakito nuo šios civilizacijos klestėjimo laikų.

Išnykusios iliuzijos – kelias į tikrą pažinimą

Sisteminiai majų civilizacijos tyrinėjimai prasidėjo apie 1830 m., o pirmieji šios civilizacijos rašmenys iššifruoti tik XX a. pirmojoje pusėje. Majai paliko savotiškus metraščius, kurie buvo rašomi kone kiekvienoje majų gyvenvietėje. Jie šiek tiek pravėrė vartus į majų tikėjimą bei pasaulėžiūrą, jų gamtos dievų panteoną (taip pat ir saulės, mėnulio, lietaus, grūdų dievus). Dvasininkų luomas buvo atsakingas už sudėtingus religinius ritualus ir ceremonijas. Be religijos, daug dėmesio skirta ir matematikai bei astronomijai. Vienas iš pačių pažangiausių majų matematikos laimėjimų buvo nulio sąvoka. Astronomijoje naudoti sudėtingi kalendoriai, kuriuose remtasi saulės metais (18 mėnesių po 20 dienų ir papildomas 5 dienų laikotarpis), skirti ir šventieji metai (13 ciklų po 20 dienų) ir daug kitų ciklų, pradėtų skaičiuoti nuo 3114 m. pr. m. e. Majų astronomai buvo sudarę tikslias Mėnulio ir Veneros pozicijų lenteles ir mokėjo numatyti Saulės užtemimus.

Dėl šių pažangių atradimų XX a. viduryje buvo manoma, kad majų visuomenę sudarė vien taikingi dvasininkai astronomai ir paklusnūs žemdirbiai. Manyta, kad majai buvo visiškai atsidavę religiniams dalykams, priešingai nei karingos Centrinės Meksikos indėnų tautos. Tačiau vėlesni majų hieroglifų tyrinėjimai parodė, kad vadovų dinastijos kariavo tarpusavyje, ėmė aukštuomenę į nelaisvę. Belaisvius jie kankindavo, luošindavo ir aukodavo dievams. Tokie aukojimai buvo neatskiriama majų religinių ritualų dalis; tikėta, kad tokios aukos užtikrina derlingumą, vaisingumą, parodo paklusnumą dievams ir juos nuramina, kitaip dievai siųsdavo nelaimes ir sumaištį. Žmogaus kraujas esąs būtinas santykiui su dievais užmegzti, todėl majų vadai, kaip tarpininkai tarp žmonių ir dievų, praktikavo kraujo aukas ir net savęs kankinimą.

Mažai pakitusi gyvenimo sankloda

Majų pakilimas prasidėjo apie 250 metus, jų klasikinės kultūros laikotarpis truko iki 900 m. Civilizacijos klestėjimo metu buvo susikūrę apie 40 miestų, kuriuose gyveno nuo 5 iki 50 tūkst. gyventojų. Pagrindiniai miestai: Tikalis, Uasaktunas, Kopanas, Bonampakas, Palenkė, Rio Bekas. Klestėjimo metu majų populiaciją sudarė apie 2 mln. gyventojų, dauguma gyveno dabartinės Gvatemalos žemumose.

Grįžę pusantro ar net pustrečio tūkstantmečio atgal, rastume panašų vaizdą, kaip ir žvilgtelėję į šiuolaikinių majų kaimų sanklodą −netvarkingai išmėtytų žemdirbių trobelių gyvenvietes. Pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinių ir tuomečių majų gyvenimo tas, kad tokių gyvenviečių viduryje būdavo įrengiami „apeigų centrai“ −šventyklos bei piramidės, vietos, skirtos menams ir astronomijai. Praeityje šie du pasauliai buvo šalia ir, be abejo, papildė vienas kitą.

Kelių milijonų šiuolaikinių majų gyvenimo būdas ir šiandien gerai atspindi protėvių gyvensenos ypatumus. Jie augina tuos pačius pasėlius (javus, pupas, aitriuosius pipirus, pomidorus bei moliūgus), jų įrankiai ir darbai nedaug pakitę. Net jų kaimų socialinė struktūra išliko tokia pati. Kaip ir praeityje, augalinė medicina čia –vyraujanti sveikatos priežiūros forma. Dauguma majų palikuo-nių − žemdirbiai, ir šiandien kovojantys už gyvenimą itin sudėtingomis sąlygomis.

Majų būstai iki ispanų kolonizacijos

Majų namai iki ispanų kolonizacijos buvo statomi iš trapių organinės kilmės medžiagų. Tai pagrindinė priežastis, kodėl šiandien negalime pamatyti nepatobulintų jų pavyzdžių. Vis dėlto dauguma tyrinėtojų įsitikinę, kad jie buvo labai panašūs į šiuolaikinius žemdirbių pastatus. Nuo XVI a. ispanų užkariautojus labiau domino simbolinių, religinių bei miesto statinių socialinė jėga ir reikšmė, jie beveik nekreipė dėmesio į paprastų žmonių būstus.

Senieji majų namai įprastai buvo statomi ant gana žemų platformų, kas kartu su šalia esančiomis kapinėmis nubrėždavo šeimai priklausančios erdvės ribas. Šią teritoriją dažniausiai supdavo žemos sienos iš plonai skeltų akmenų (albarrada). Kiekvienos šeimos gyvenamojoje teritorijoje buvo surenčiamas gyvenamasis pastatas, iškasamas šulinys, įrengiama išvietė, vištidė, skalbimui skirtos patalpos netašytų akmenų stogu ir pasodinamas sodas.

Gyvenamajame name majai įrengdavo stačiakampio formos kambarį, suapvalintais kampais. Langų tokiuose namuose nebūdavo, nebent prakirsdavo keletą nedidukų langelių dienos šviesai patekti. Įprastai tokio pastato rytinėje pusėje buvo įrengiamos vienintelės durys. Rečiau galėjo būti dar vienos durys kitame namo gale, vedančios tiesiai į kitas patalpas, naudotas vienu metu kaip virtuvė ir vištidė. Tradicinėse majų virtuvėse moterys maistą kepdavo ant kepsninės, sukonstruotos ant uolienų. Tas pats kambarys pavirsdavo miegamuoju tiesiog pakabinus hamakus.

Grindys majų namuose buvo gaminamos iš žvyro ir natūraliai susidarančios mineralinės medžiagos (suirusios klinties). Tai kalkių ir žemės mišinys, kurį majai naudojo ir kaip kalkių cemento skiedinį.

Tokių pastatų sienos buvo suręstos iš medinio karkaso, kuris buvo dengiamas nedegtomis plytomis ir vėliau išbalinamas kalkėmis. Rečiau pastatai buvo dengiami medinėmis dailylentėmis.

Šiandien būstui apibūdinti vartojamas plačiai paplitęs majų žodis palapa, reiškiantis stogą. Stogas savo ruožtu gamintas iš pjaustytos medienos, kuri buvo sujungiama sijomis. Vėliau sijos dengtos šalia augančių atogrąžų augalų lapais. Majai vinių neturėjo, taigi visi jungiamieji mazgai buvo surišami lanksčiais atogrąžų vynmedžiais − lianomis.

Ne tik gamtinės sąlygos ar statusas, bet ir papročiai lėmė tokių namų struktūrą. Vienas pavyzdžių – vedybos. Kai du įsimylėjėliai nuspręsdavo susituokti, visa bendruomenė įprastai prisijungdavo prie jų namo statymo, įnešdami savo įnašą.

Dar vienas majų kultūros architektūrinis palikimas − būstai olose. Iki šiandien išlikę keletas pastarųjų pavyzdžių – Naj Tunich, Candelaria, vadinamoji Raganos ola, Jolja. Pastarojoje oloje aptikta majams būdinga sieninė tapyba bei daugybė majų rašmenų, kurie priskiriami III–VII a. laikotarpiui. Viena šiandienių majų (čolių) kalbų žodis Jolja reiškia „prie vandens galvos“, tai nurodo, kad vienoje iš trijų čia esančių olų yra upės Ixtelja ištakos. Šią olą čolių bendruomenės nariai lanko ir šiandien, čia atliekamos „Kryžiaus dienos“ apeigos. Be to, pavyzdžiui, Čiapos salos urvuose gyvenama ir šiandien.

Prieš dvejus metus archeologui Williamui Saturo Gvatemaloje, San Bartolo vietovėje, vienoje tokių olų pavyko aptikti senovinę majų freską, kuri buvo paslėpta nuo žmonių akių daugiau nei du tūkstančius metų. Freska, nutapyta apie 100-uosius metus prieš Kristaus gimimą, kaip mano ją atradęs W. Saturo, vaizduoja keturias majų dievybes ir Žemės sukūrimo sceną.

Viena dievybė stovi vandenyje ir siūlo žuvį, tai simbolizuoja povandeninį pasaulį, kita – stovinti ant žemės ir aukojanti elnią - žemės simbolis, trečioji, skraidanti ore ir siūlanti kalakutą, – dangaus simbolis, o ketvirta freskoje – rojaus dievybė – stovi gėlių, dievų maisto, lauke. Freska puikiai išsilaikiusi, ji buvo nutapyta ant kambario, prisišliejusio prie piramidės, sienos, vėliau šis kambarys buvo užverstas žemėmis ir pamirštas.

Majų tinkavimo menas laikomas pačiu rafinuočiausiu ir gražiausiu visame senovės Naujajame pasaulyje. Šiandien mes galime tik įsivaizduoti, kaip tinke įrėžti raižiniai bei nutapytos freskos atrodė, mat majai turėjo tradiciją retkarčiais visuotinai atnaujinti pastatus. Šiandien mes apie tai galime spręsti iš išlikusių olų, kapaviečių ir keramikos dirbinių. Įspūdinga žalsvai mėlyna turkio spalva, pergyvenusi daugelį amžių dėl unikalios cheminės sudėties, šiandien net vadinama „majų mėlyna“ arba „mėlynąja majų“ spalva. Ją galime pamatyti daugelyje išlikusių majų architektūros paminklų. Mėlyna majų spalva buvo naudojama iki pat XVI a.Tuomet jos gamybos paslaptys buvo prarastos amžiams. Bonampake rasta keletas kapaviečių, kuriose buvo aptikta radinių, įrodančių, kad majai buvo viena iš nedaugelio civilizacijų, kurios menininkai ant savo kūrinių palikdavo parašus.

Gerai organizuotos padrikos gyvenvietės ir miestai

Majų miestai paplito dideliame regione, tačiau skirtingų miestų suplanavimo skirtumai buvo ganėtinai nedideli. Majų architektūros savitumas – didžiulė natūralių sąlygų įtaka. Tokios gyvenvietės, rodos, buvo statomos bet kaip, visiškai chaotiškai, kaip diktavo pasirinktas kraštovaizdis.

Tokia tradicija lėmė tai, kad kai kurie lygumose esantys miestai ilgainiui išaugo į gamtines kliūtis apeinančius išilgus klinties pastatų miestus, nusidriekusius šiaurinėje Jukatano dalyje, o kiti, statyti Usumakintoje, nepaisydami gamtinių kliūčių pakėlė savo šventovių ir piramidžių stogus į didelį aukštį. Kad ir kaip ten būtų, kai kurie panašumai, būdingi bet kuriam dideliam miestui, vis dėlto ryškėjo. Kuriantis miestams buvo kreipiamas dėmesys į gamtinius išteklius, tokius kaip, pavyzdžiui, gėlas vanduo bei statybai naudojamos medžiagos.

Klasikinės majų eros miesto sankloda galėtų būti lengvai apibūdinama kaip erdvės padalijimas monumentais ir pylimais. Atviros visuomeninės aikštės, kurioms skirta daug dėmesio, tapo žmonių susirinkimo vieta bei miesto planavimo ašimi, o vidinė erdvė laikyta visiškai antraeiliu dalyku. Tik vėlyvuoju vadinamosios poklasikinės majų eros laikotarpiu miestai išsiplėtojo į tvirtovės tipo gynybines struktūras, kurių didžiausiu trūkumu tapo būtent daug klasikinio laikotarpio aikščių.

Svarbus miesto organizacijos elementas buvo kelio pylimai, sujungiantys didžiąsias aikštes su daugeliu platformų, kas sukūrė substruktūras beveik šalia visų majų statinių. Toks reiškinys atsirado dėl to, kad prie senųjų pastatų ilgainiui buvo prijungiama vis daugiau naujų, esantieji perstatomi ar rekonstruojami. Dėl šios priežasties didieji majų miestai tapo padriki, ryškiai kontrastuojantys su kitais Pietų Amerikos miestais, tokiais kaip, pavyzdžiui, tiksliu kvadratiniu Teotihuakano išsidėstymu.

Majų miestų širdyje buvo formuojamos didelės aikštės, apsuptos pačių svarbiausių valdymo struktūrų ir religinių pastatų. Miestų suplanavimo sprendimus diktavo ne tik gamta. Daug dėmesio buvo skiriama šventyklų ir observatorijų pastatų krypčiai. Jie buvo projektuojami atsižvelgiant į majų dangaus kūnų interpretacijas. Šalia šių ritualinių centrų žaibiškai pradėjo kilti mažesnės šventyklos ir individualios šventyklėlės. Savaime aišku, jos buvo ne tokios šventos ir svarbios, tačiau turėjo gerokai privatesnį statusą. Už nuolat šurmuliuojančio miesto branduolio ribų kūrėsi individualūs, daug kuklesni paprastų žmonių būstai.

Nuostabus majų statinių bruožas − pažangių technologijų, atrodytų, būtinų tokioms konstrukcijoms įgyvendinti, trūkumas. Jie nežinojo bronzos ir geležies, varžtų ir vinių, nenaudojo rato, neturėjo mechaninių skridinių, skriemulio, arklių ar jaučių, kurie galėtų tempti vežimus, todėl majų architektūrai įgyvendinti reikėjo neįtikėtinos žmonių jėgos.

Be šių didžiulių trūkumų, kitos medžiagos buvo visiškai šalia. Dažniausiai statyboms miestuose majai naudodavo klintį, kuri buvo gana minkšta ir lengvai apdirbama akmeniniais įrankiais. Be to, ta pati medžiaga susmulkinta buvo naudojama cementui gaminti. Vėlesnis akmens skaldymo technikos tobulėjimas lėmė tai, kad klinties blokai statiniuose pradėjo itin tiksliai sutapti, tačiau stogo konstrukcijos įrengimas visuomet kėlė rūpesčių. Įprastuose majų namuose medinės kartys, nedegtos plytos bei nendrės buvo pagrindinės medžiagos, tačiau archeologams teko aptikti ir mažiau pasiturinčiųjų majų visuomenės narių būstų, statytų iš klinties. Paminėtinas vienas būdingas majų architektūros elementas − išsikišusios arkos (dar vadinamos netikromis arkomis), kurių išsikišimai statiniams suteikdavo nereikalingo svorio.

Tačiau dauguma miestiečių namų vis dėlto buvo šiaudų trobelės, kuriose gyveno didžioji majų populiacijos dalis. Tokio būsto sienos formuotos iš dumblo ar akmenų ir dengtos medinėmis kartimis, kurios buvo ne ilgesnės nei 2,20 m. Ant šių lazdų laikėsi visa konstrukcija, viršutinė tokio pastato konstrukcijos dalis galėjo siekti nuo 3,5 iki 4,5 m. Tai stipriai surištas, dvišlaitis nendrių stogas.

Akmeninės trobelės, be abejo, buvo suręstos iš klinties, kuri itin dažnai taikyta statyboms dėl didžiulių išteklių, be to, tai ir lengvai formuojama medžiaga. Daugelis šios uolienos pranašumų leido statyti gana aukštos kokybės būstus.

Kone visi majų statiniai skiriasi savo dydžiu, atsižvelgiant į tai, kas buvo naudojama pastato viršutinės dalies konstrukcijai. Pavyzdžiui, jų terasos galėjo būti nuo 50 cm iki 2 m aukščio. Kartais miestuose terasų nebūdavo, tada jas suformuodavo negyvenamuose pastatuose, pavyzdžiui, šventyklose, kur jos galėjo būti iki 45 m aukščio. Puikus to pavyzdys − Tikalio šventyklos. Čia projektuojami laiptai paprastai buvo platūs, jie į tokį pastatą galėjo kilti nebūtinai iš vienos pusės.

Daug dėmesio laikui

Majų kultūroje laikui buvo skiriama itin daug dėmesio. Dažnas atributas – vadinamasis majų kalendorius – iš tiesų yra kelių itin sudėtingų kalendorių sistema, į kurią įeina šventasis 260 dienų kalendorius, vadinamas Tzolkin, 365 dienų Haab kalendorius ir 52 Haab ciklas, vadinamas kalendoriniu ratu, kuris sinchronizuoja Tzolkin ir Haab ciklus. Majai įsivaizdavo, kad laikas yra cikliškas. Jie manė, kad laikas ir įvykiai kartojasi, tad, žinodami praeitį, galės numatyti ir ateitį. Suprasdami laiką, majai tikėjosi įgauti galios tvarkyti šį pasaulį.

Tzolkin kalendorius jungia dvidešimt dienų pavadinimų ir trylika skaičių, todėl iš viso jame yra 260 skirtingų dienų. Šis kalendorius būdavo naudojamas religinių įvykių ir ceremonijų datoms nustatyti bei pranašavimams. Kiekviena diena būdavo numeruojama skaičiais nuo vieno iki trylikos ir vėl iš pradžių. Kiekviena diena turėjo kitą pavadinimą. Majų įsitikinimu, kiekviena Tzolkin diena turi veikėją, lemiantį įvykius. Žynys, vadintas Dienų saugotoju, remdamasis Tzolkin, pranašaudavo ateitį. Gimus vaikui, žynys nusakydavo ir jo ateitį.

Kasdieniame gyvenime buvo naudojamas Haab – kasdienis saulės kalendorius, sudarytas iš aštuoniolikos mėnesių po dvidešimt dienų kiekviename ir papildomo penkių dienų mėnesio metų gale, vadinamo Uayeb ar bevardėmis dienomis. Haab buvo žemdirbių kalendorius ir jo mėnesių pavadinimai kilo iš sezonų bei žemdirbystei svarbių įvykių. Pavyzdžiui, tryliktasis mėnuo Mac reiškia lietingojo sezono pabaigą, o keturioliktasis Kankin – sunokusius pasėlius rudenį.

Wayeb − penktoji bevardė diena metų gale, laikyta pavojingiausiu laikotarpiu, kai išnyksta ribos tarp įprastinio ir dvasių pasaulio ir nelieka nieko, kas sustabdytų dvasių sukeliamas katastrofas. Kad jų išvengtų, majai šiomis dienomis laikydavosi specialių papročių ar ritualų, pavyzdžiui, nesiplaudavo plaukų, vengdavo išvykti iš namų.

Dar vienas svarbus majų kalendoriaus aspektas − Veneros ciklai. Majai sugebėdavo jį apskaičiuoti su daugiausia vienos dviejų valandų paklaida. Jie tikėjo, kad Veneros ciklas susijęs su karais, ir naudojo jį pranašaudami tinkamą laiką karūnavimams bei karams. Valdovai karus pradėdavo dažniausiai kartu su Veneros patekėjimu. Taip pat jie sekė ir kai kurių kitų planetų judėjimą: Marso, Merkurijaus, Jupiterio. Paskutinis žinomas majų civilizacijos kalendorius datuojamas 903 metais.

Nutrauktas žmonių ir dievų dialogas

Po 900 metų klasikinė majų civilizacija ėmė sparčiai nykti, didieji miestai ir kulto centrai ištuštėjo ir apžėlė džiunglių augmenija. Tokie miestai kaip Čičen Ica, Usmalis ir Majapanas, esantys Jukatano pusiasalio aukštumose, dar keletą šimtmečių klestėjo. Tačiau kai XVI a. į Ameriką įsiveržė ispanų kolonizatoriai, dauguma majų buvo tapę kaimuose gyvenančiais žemdirbiais.

Tokio spartaus nykimo priežastys iki šiol neaiškios. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai įvyko dėl ginkluotų konfliktų ir derlingos žemės trūkumo. Vokiečių mokslininkų pateikta naujausia versija nurodo, kad tai įvyko dėl didelių klimato pokyčių, galėjusių lemti majų ir, beje, kinų Tangų dinastijos metu klestėjusių civilizacijų sunykimą. Vokietijos nacionalinio žemės mokslų tyrimų centro išvadose teigiama, kad IX ir X a. sandūroje visiškai skirtingose žemės rutulio pusėse beveik vienu metu dvi didžiausios anų laikų civilizacijos išnyko dėl to, kad abi buvo musoninėje klimato juostoje, kurioje drėgnumas priklauso nuo sezoninių kritulių. Paaiškėjo, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu kritulių smarkiai sumažėjo. Jų nebepakako, kad būtų užtikrintas pakankamas dirvos drėgnumas, būtinas žemdirbystei plėtoti.

Šiuolaikiniai majai geografiniuirlingvistiniupožiūriu suskilę į daug grupių. Pagrindiniai teritoriniai skirtumai nubrėžiami tarp aukštumose ir žemumose gyvenančių majų. Jukatekai (Yucatec), lakandonai (Lacandón) bei čontaliai (Chonal) ir čoliai (Chol) gyvena žemumose. Huastekai (Huastec) yra tiek geografiškai, tiek kalbiškai labiausiai izoliuota majų gentis. Visi kiti majai gyvena aukštumose.

Šiandien majų palikuonys daugiausia augina grūdines kultūras: kukurūzus, pupas ir moliūgus, gyvena bendruomenėmis, kaimuose, fermose. Žemės ūkio įrankiai primityvūs. Jukatekai laiko kiaules, vištas, kartais – jaučius. Pramone majai beveik nesiverčia, o ir tuo besiverčianti mažuma orientuota tik į namų apyvokos reikmenis. Be to, žemės ūkio kultūros parduodamos gretimiems regionams, kur jų nėra.

Šiuolaikiniai majų palikuonys vis dar dėvi tradicinę aprangą, kuri itin paplitusi tarp moterų, vyrai dažniau dėvi šiuolaikinius drabužius. Audimas ir verpimas, dar neseniai buvęs populiarus, šiandien gana retas. Dauguma majų išpažįsta katalikų tikėjimą, tačiau čia jis susipynęs su senaisiais majų kultais.

Majų gyvenvietėse dar išliko prieškolumbinės civilizacijos palikimas, susipynęs su XVI–XVII a. Europos kolonizatorių kultūros elementais. Kai čia 1520 m. pasirodė ispanų kolonistai, daugelis didžiųjų majų namų jau buvo pavirtę griuvėsiais. Beje, paradoksalu, tačiau pastariesiems užkariaujant žemyną majai suvaidino ne mažą vaidmenį. Įžūliai suplanavęs Montesumos kautynes konkistadoras Hernanas Cortesas žinojo, kad iš pat pradžių jo pajėgos bus beviltiškai mažos. Teoriškai jo trūkumai buvo daug didesni nei pranašumai, bet jį gyvybiškai rėmė actekų kaimynystėje gyvenusios tautos, kurios pastarųjų nekentė ir mielai tarnavo ispanams kaip avangardo žvalgai, nešikai, maisto tiekėjai ir net kovotojai. Actekų imperijos valdovas Montesuma II kėlė baimę bei pasipiktinimą tuomet pakrantėje gyvenusiai majų tautai. H. Corteso pergalė buvo viena iš labiausiai stulbinančių rašytinėje pasaulio istorijoje, tačiau Naujojo pasaulio užkariavimas visiems laikams nutraukė kūrybišką čia gyvenusių tautų dialogą su dievais, kuris tęsėsi beveik septyniolika amžių.

Tomas Lapinskas

Iliustracijos Agnės Adukevičiūtės

2007 m. Vasara

Kategorija: Kita