Tradicinis lietuviškas namas: nuo piliakalnių nužengę būstai

Pastaruoju metu lietuviai vis dažniau ryžtasi investuoti į įvairios paskirties rąstinių pastatų statybą. Tokių namų statytojų įsitikinimu, meilės „medinukams“ priežasčių reikėtų ieškoti senojoje lietuviškoje kaimo architektūroje. Lietuvą pagrįstai galima vadinti medžio kultūros šalimi, nes iki pat Antrojo pasaulinio karo kaimų, vienkiemių, iš dalies net ir miesto, gyvenamųjų bei ūkinių pastatų architektūroje vyravo medis.

Lietuvos gyvenviečių formavimuisi didelės įtakos turėjo specifinė gamtinė aplinka, žmogaus veiklos pobūdis, ilgainiui vis didesnės galios įgavę socialiniai bei ekonominiai veiksniai ir gyventojų tankumas. Dėl šių veiksnių kito gyvenviečių formos ir kaimų tipai. Be to, čia nemažą vaidmenį suvaidino ir etninės tradicijos, kurios tam tikrais laikotarpiais sulėtindavo arba paspartindavo gyvenviečių formų kitimo procesą.

Seniausios lietuviškų kaimų formos

Archeologų teigimu, ankstyviausios gyvenvietės Lietuvos teritorijoje egzistavo jau mezolito epochoje (nuo 8000 iki 4000 m. pr. Kr.). Kol mūsų protėviams nebuvo žinomos gyvulininkystė ir žemdirbystė, savo stovyklas jie įsirengdavo smėlėtose upių ir ežerų pakrantėse, miškais neapaugusiose aikštelėse. Vėliau, žalvario ir geležies amžiuje, pavienėms čia gyvenusioms bendruomenėms, sukaupusioms savo valdose turto ir galvijų, teko rūpintis jų išsaugojimu. Todėl, bandydamos apsisaugoti nuo priešiškų kaimynių genčių, savo sodybas ėmė juosti užtvaromis, sutvirtinimais ir grioviais. 2–1 tūkst. pr. Kr. atsirado pirmosios įtvirtintos gyvenvietės – piliakalniai. Ilgainiui pastarieji virto tik vieta, kurioje galima slėptis nelaimės atveju, nes, daugėjant gyventojų, pavienėms šeimoms teko kurtis piliakalnių papėdėje. Manoma, kad kiekviena tokia šeima sudarydavo atskirą ūkinį vienetą, o tai paskatino teritorinės bendruomenės formavimąsi. Pirmojo tūkstantmečio viduryje ir antroje pusėje, augant gyventojų skaičiui, prie piliakalnių iš kelių sodybų ėmė formuotis nedideli kaimai. Tokios sodybos buvo išmėtytos netvarkingai, todėl tokie kaimai vadinami padrikais ar beformiais. Spėjama, kad šalia pastarųjų tuomet jau visiškai atskirai kūrėsi vienkiemiai. Jie galėjo atsirasti daugėjant gyventojų ir pradėjus laisvai užvaldytimišką. Iki valakų reformos miškas niekam nepriklausė, todėl niekas nedraudė kurti naujų sodybų. Tačiau vienkiemis – nuolat kintanti gyvenvietės forma, ilgainiui daugelis jų pavirsdavo nedideliu kaimu.

2 tūkst. pradžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje ėmė formuotis vadinamieji kupetiniai kaimai, jų sodybos buvo išsidėsčiusios chaotiškai, atskiromis grupėmis ir be aiškaus plano. Šie kaimai, skirtingai nuo pirmųjų, kurdavosi ne prie piliakalnių. Kupetinių kaimų sodyboms būdingas laisvas pastatų ir sodybų išdėstymas. Todėl šiuose kaimuose vieno savininko žemės dažnai susipindavo su kaimynų. Juose ne visuomet būdavo gatvė, kartais ji būdavo šalia kaimo. Iki pat XVI a. valakų reformos tokie kaimai Lietuvoje sudarė daugumą gyvenviečių. Šiandien tokios sandaros kaimus dar galima aptikti Dzūkijoje, VakarųLietuvoje ir Klaipėdos krašte.

Gatvinių kaimų variacijos

Iš pradžių gyvenviečių formai daugiausia įtakos turėjo kraštovaizdis, o vėliau vis stipresni tapo ir socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Seniausia tokių kaimų forma – gatviniai kaimai. Apie juos Lietuvos kelių aprašuose (Wegeberichte) pasakoja XIV a. kryžiuočių žvalgai. Tačiau daugiausia gatvinių kaimų susikūrė 1557 m. Žygimanto Augusto vykdytos valakų reformos metu. Tuomet dalis senųjų kaimų išnyko, įsikūrė nauji, neretai didesni gatviniai kaimai, paprastai viduriniame kaimo lauke prie kelio, ėjusio išilgai kaimo ir sudariusio tiesią gatvę.

Laikui bėgant, iš gatvinių kaimų išaugo kryžminiai, taip pat daugiau gatvių turintys kaimai. Toliau šeimos nariams dalijantis žemę ir sodyboms nebetelpant prie pagrindinės gatvės, pradėta trobas statyti už senosios sodybos. Taip atsirado šoninės gatvelės su sodybomis, kartais pastatytomis abiejose gatvės pusėse.

Padriki gatviniai kaimai plito ir XIX a. viduryje Suvalkijoje, vykdant ano meto žemės reformą, o XIX a. pabaigoje tokios formos gyvenvietės paplito ir Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje ir kt. Ypač jų pagausėjo Stolypino (1907–1914 m.) ir vėlesnių žemės reformų metu. O Suvalkijoje XIX a. pradžioje panaikinus rėžinę sistemą ėmė kurtis dar vienas atskiras kaimo tipas – linijinis.

Vienkiemiai: prievarta ir savo noru

Vienkiemiai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XIII amžiaus. Tačiau dauguma jų susikūrė gerokai vėliau, jau po valakų reformos. Pastaruosius XVIII a. antroje pusėje pirmiausia pradėjo kurti pasiturintys Suvalkijos valstiečiai. Nuo 1820 m., siekiant gauti didesnį činšą, valstybinėse valstiečių žemėse pradėta kaimus skirstyti į vienkiemius. Pagal 1835 m. įsigaliojusį žemės pertvarkymo įstatymą, valstiečiams, turėjusiems mokėti činšą, buvo skiriami vienas ar keli žemės sklypai. Ypač daug vienkiemių buvo sukurta 1840–1846 m., kai caro valdžia uždraudė dvarininkams kelti valstiečius į kitas vietas ir reikalauti iš jų činšo. Vėliau kaimų skirstymas į vienkiemius sulėtėjo. Po 1846 m. žemės reformos Suvalkijoje valstiečiai skirstėsi į vienkiemius tik savo iniciatyva.

Dar vienas kaimų skirstymo į vienkiemius etapas vyko 1906–1914 m. Stolypino agrarinės reformos metu. Taip caro valdžia siekė sustiprinti turtingus valstiečius kaip patikimiausią carizmo atramą kaime. Nepaisant mažažemių valstiečių priešinimosi, Stolypino reformos metu nemažai kaimų buvo išskirstyta į vienkiemius. Reformą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Paskutiniu kaimų skirstymo vienkiemiais etapu laikoma 1922 m. tarpukario Lietuvos žemės reforma. Anuomet buvo paskelbtas įstatymas, pagal kurį dvarų žemės buvo dalijamos valstie čiams. Žemės gavo mažažemiai ir bežemiai, buvę kariuomenės savanoriai valstiečiai. Reforma negaliojo tik Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo pradėtos kurti vadinamosios naujojo tipo kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietės.

Kalbant apie senąsias žemaičių vienkiemių kaimų sodybas, galima išskirtikeletą jų tipų. Pirmajam priskiriama sodyba, kurios centre įkomponuotas gyvenamasis namas, fasadu atsuktas į pietus arba vakarus, o aplink jį sugrupuoti ūkiniai pastatai. Troba dalijo kiemą į „švarųjį“ ir „ūkinį“. Lygiagrečiai su ja yra klėtis, tvartai pastatyti priekiu arba galu į gatvę. Teritorijoje tarp trobos ir svirno buvo gėlių darželiai, augo vaiskrūmiai, vyšnios, alyvos, jazminai ir pan. Toliau nuo tvarto – daržinė, rūsys, už jų atokiau – kluonas, atsuktas į namą. Aikštelė aplink kluoną paprastai buvo aptverta sudarant trečiąjį kiemą – kluonieną arba žardieną. Netoli kluono dažnai buvo statomas žardas.

Antrąjį žemaičių vienkiemių sodybų tipą sudaro sodybos su laisvai išdėstytaispastatais. Troba ir klėtis sustatyti kaip pirmojo tipo. Šio tipo sodyboms būdingi raidžių „L“ ir „U“ formos tvartai. Viduryje esantis diendaržis sudarydavo nuo kitų pastatų izoliuotą kiemą. Kitas kiemas būdavo antroje daržinės pusėje. Netoli tvartų buvo statomi kiaulių tvarteliai, rūsys, iškasama kūdra. Kluonai stovėdavo atskirai, dažnai apželdinti medžiais. Senosiose žemaičių sodybose buvo gausu pastatų. Turtingieji valstiečiai turėdavo net iki 20 pastatų, vidutiniai – keturis– septynis, mažažemiai – du ar tris. Vargingiausieji klėtį įsirengdavo trobos gale.

Suvalkijos vienkiemių sodybos buvo išdėstomos aplink vieną erdvų keturkampį kiemą, tvora perskirtą į „švarųjį“, esantį prie namo, ir „ūkinį“ – šalia tvarto ir kluono. Pietiniame arba vakariniame kiemo pakraštyje buvo statomas gyvenamasis namas (stuba), priešingame pakraštyje – kluonas, kiemo krašte tarp namo ir kluono – klėtis, priešais jį – tvartas. Kiti pastatai irgi buvo sustatyti aplink kiemą. Tokios sodybos būdingos ir Klaipėdos, Šilutės bei Prūsijos lietuviams.

Kuršių nerijos, Nemuno deltos, pamario ir pajūrio žvejų sodybos buvo išdėstytos grupėmis palei vandenį. Jos buvo nedidelės, paprastai susidedančios iš galu į gatvę atsukto gyvenamojo namo ir tvarto, prie kurio viename gale pristatyta kamara-klėtelė, kitame – nedidelė dar žinė. Sodybos pakraštyje arba už jos ribų stovėdavo žuvų rūkykla. Žvejų sodybas dažniausiai skirdavo tik tinklų tvoros.

Nuo 1935 m. Alytaus, Marijampolės, Kauno, Rokiškio, Seinų, Telšių, Tauragės, Panevėžio ir Kėdainių apskrityse vienkiemiai buvo kuriami atsižvelgiant į specialistų nurodymus. Remtasi patogumo kriterijais. Tokių sodybų planas – stačiakampis, jų pakraščiuose stovėdavo trobesiai.

Lietuviškų sodybų tipai

Kiekvienas kaimas susideda iš tam tikro skaičiaus sodybų arba kiemų, priklausančių vienai šeimai. Paprastai lietuvišką sodybą sudarė gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, daržas ir sodas. Apie lietuviškas sodybas ir atskirus pastatus pasakoja XVI a. rašytiniai šaltiniai. Prūsijos lietuvių sodybų pastatus XVI a. mini Prūsijos kartografas ir kraštotyrininkas Kasparas Henenbergeris (1529–1600), nurodydamas, kad sodyboje buvo namas, maži svirneliai daiktams laikyti ir miegoti. Būta ir pastatų javams džiovinti, kulti, duonai kepti, žlugtui skalbti, alui daryti ir pan. Prūsų pastorius ir istorikas Matas Pretorijus (apie 1635–1704 arba 1707) pasakoja, kad Prūsijos ir Klaipėdos krašto turtingesnių lietuvių sodybose kartais būdavo net iki 20 pastatų: du gyvenamieji namai (namas ir troba), svirnas, klėtis, kluonas, jauja, maltuvės, pirtys ir kt. Tuos pačius sodybų pastatus mini ir XVI–XVIII a. inventorių sąrašai.

Juos aprašė ir Lietuvos teisės istorikas Konstantinas Jablonskis (1892–1960) knygoje „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“ (1941). Pavyzdžiui, Pavadušnyje (Veliuonos valsčius) 1575 m. valstiečio sodyboje buvo patalpa su priemene, pirkia su sandėliu ir kamara, keturios klėtys, pirkaitė, klojimas su jauja, klojimas su dviem daržinėm, pirtis, žardinės ir kt.

Kaimų sodybos XIX–XX a. buvo labai įvairios, o jų planai daugiausia priklausė nuo sodybinio sklypo dydžio ir formos, tačiau dažniausiai buvo stačiakampiai. Baltijos kraštų etnografas Izidorius Butkevičius (1928–1982) išskyrė keturis lietuviškų sodybų tipus. Pirmasis sodybų tipas skaidomas dar į tris variantus:

1) visi pagrindiniai pastatai, išskyrus klėtį, stovi vienoje eilėje su namu, užima siaurą ilgą sodybos plotą, o kluonas ir pirtis, siekiant išvengti gaisro, pastatyti atokiau. Tokios sodybos daugiausia paplitusios Pietryčių Lietuvoje;

2) pastatai išdėstyti dviem eilėm, atsukti galu į gatvę. Arčiausiai gatvės yra gyvenamasis namas, toliau vienoje eilėje su juo – kiaulių tvarteliai, už jų – karvių ir arklių tvartai su galuose pristatytomis daržinėmis. Kitoje eilėje priešais namą – klėtis, toliau – rūsys, už jo – kluonas. Kiemas tvoromis padalytas į „švarųjį“ ir „ūkinį“. Tokios sodybos daugiausia paplitusios Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, taip pat Baltarusijoje;

3) pirkios ir svirno padėtis ta pati, kaip ir antrojo varianto, tik tvartas statomas vienoje eilėje su klėtimi, rečiau – su pirkia, o kluonas – sodybos gale. Tokių sodybų yra visoje Lietuvoje.

Antrą sodybos tipą sudaro pastatai, sugrupuoti aplink gyvenamąjį namą. Namas dalydavo kiemą į „švarųjį“ ir „ūkinį“. Priešais jį paprastai pietinėje pusėje būdavo klėtis, tvartai – šiaurinėje pusėje, kluonas buvo įkurdinamas toliau nuo trobesių. Tokių sodybų randama visoje Lietuvoje. Bajorkaimių sodyboje gyvenamasis namas statytas priešinga kryptimi negu klėtis, tvartas ir kluonas. Trobesiai išdėstomi raidės „T“ forma. „Švarusis“ kiemas supa namą iki svirno, o ūkiniai kiemai čia dažniausiai būdavo du: vienas aptvertas prie durų į tvartus, antras neaptvertas aplink kluoną.

Trečiam sodybų tipui būdingas netvarkingas, be aiškaus plano pastatų išdėstymas. Tokio tipo sodybos dažniausiai susidarė vienkiemiuose ir padrikuose gatviniuose kaimuose.

Ketvirtas sodybų tipas vadinamas „lipdiniu“. Čia viename sodybiniame sklype įkurtos trys sodybos. Viename rėžyje į eilę sustatomi trys namai, kurių pirmasis dažniausiai galu atsuktas į gatvę. Priešais namus stovi trys klėtys, sodybos gilumoje – trys tvartai, kiek atokiau už jų – kluonai. Sodybos pirtis bendra. Tokios sodybos būdingos Varėnos rajonui.

Gyvenamosios erdvės raida

Seniausi gyvenamieji būstai Lietuvoje – šlaituose statyti pusiau žeminiai ar žeminiai būstai. Tokios statybos tradicijos dar XVIII–XIX a. buvo gyvos, statant žemines pirtis ar jaujas, vadinamąsias duobas, kurios greičiausiai buvo senovinės pirkios prototipas. Neolito ir žalvario amžiuje mūsų krašte, kaip ir kitur, buvo statomi antžeminiai keturkampio plano pastatai. Tokių pastatų sienas laikė keturi pastato kampuose statmenai įkasti stulpai, tarp kurių sudėliotos plonesnės kartys, apipintos šakomis ir apdrėbtos moliu. Tokie pastatai buvo kūginės palapinės formos su skliautiniais ar kūginiais stogais, paremtais dviem viduryje esančiais pėdžiais. Juose būdavo įrengiama po vieną ar kelis židinius ir ūkines duobes. Sienos pintos iš karčių ar nestorų rąstelių. Beje, tokios statybos tradicijos Marcinkonių kaimo apylinkėse (Varėnos r.) buvo žinomos dar XX a. pradžioje.Palapinės tipo pastatai buvo išplitę visoje Šiaurės, Vidurio ir Vakarų Europoje. Tokių būstų statymą be didesnių pakeitimų žmonės išlaikė tūkstančius metų.

Žalvario amžiuje, be tradicinių iš vertikalių rąstų statytų būstų, plito gulsčių rąstų statyba, kur jie suleisti į šulus. Lietuvos pastatuose ši tradicija išliko iki pat XX amžiaus. Daugiau apie lietuvišką būstą pasakoja lenkų istorikas Janas Dlugošas (1415–1480). Jis mini senovinį namą – numą – su židiniu viduje. Manoma, kad tuo metu šis numas kaip gyvenamasis pastatas jau buvo baigęs savo amžių ir virto tvartu. XVI–XVII a. nume jau buvo laikomi gyvuliai, kai kur jame gyveno ir dvaro tarnai, o kaimuose – vargingi valstiečiai. XVI a. valstiečiai gyveno namuose, žemaičių vadinamuose trobomis, aukštaičių – rūmais bei pirkiomis, suvalkiečių – stubomis. Vieni jų buvo su dūmtraukiais, kiti – be jų. Nuo XVI a. stiklo langai ir dūmtraukiai buvo beveik visuose dvarų ir dvarelių namuose.

Kretingos rajone buvo rasta troba, statyta 1643 metais. Joje buvo dvejos durys: priekinės ir galinės. Troboje buvo kamaros, priemenė, langinė, rūsys, menė, kurios kairėje pusėje stovėjo pailga plūkto molio krosnis, jos žema pakura buvo priemenėje. Degimo ertmė erdvi, virš jos – grįžtamieji (paprastai du) dūmų kanalai, išeinantys virš krosnies angos. Kurui sudegus, dūmų kanalai buvo uždaromi kamščiais, o pakura uždengiama plokščiu akmeniu. XVIII a. viduryje buvo pristatytas moliu apdrėbtų kartelių kaminas. Langų buvo nedaug. Trobą sudarė dvi „dėžės“, seniau vadintos pirtimis, sujungtos priemene. Stogas – keturšlaitis su čiukurais, užsibaigiančiais ornamentuotomis lentelėmis. XV–XVIII a. trobos buvo dengiamos šiaudais, malksnomis, eglių žievėmis. Pamatai – iš akmenų, kaladžių arba gulsčių rąstų.

Remdamiesi rašytiniais šaltiniais, tyrinėtojai Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų būstus skiria į du tipus: namus su židiniu vasarai ir su krosnimi žiemai. Vieni seniausių Lietuvoje aptiktų namų (numas, numaitis) buvo su židiniais. Tokio numo planas stačiakampis. Pagrindinės durys buvo frontone ir vedė į didžiąją patalpą su židiniu. Patalpa buvo be lubų su mažais langeliais. Be to, šviesa čia patekdavo ir per čiukurą. Asloje buvo kvadrato formos iki kelių gylio duobė – židinys, kur gamintas maistas ir šildytasi susėdus ant kraštų. Stogui nuo žiežirbų apsaugoti virš židinio buvo įtaisyta iš šaknų pinta moliu apdrėbta pakriaušė (dangtis). Vėliau pro stogą pradėta kišti lentinius arba pintus ir moliu apdrėbtus kaminėlius. Ties židinio viduriu skersai kartelių buvo įtaisomas ąžuolinis kablys (vąšas), ant kurio kabindavo katilą valgiui virti. Numo priekyje buvo erdvus prieangis, vadinamas lėpiu.

Viename arba abiejuose lėpio šonuose buvo kamarėlės. Kitame numo gale buvo numogalis – gyvuliams laikyti. Stogas buvo keturšlaitis, dengtas spaliais ir velėna. Ant numo čiukuro buvo pritaisyti lėkiai.

Šalia numo su židiniu nuo neolito laikų lietuviai turėjo pastatus su lubomis ir krosnimis – vadinamąsias „pirtis“, iš kurių vėliau išsivystė žemaičių troba, suvalkiečių ir prūsų stuba, aukštaičių pirkia. Panašus pastatas vėlyvosios gimininės bendruomenės laikais jau buvo žinomas Aukštaitijoje, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Pastatas sukrosnimi ilgainiui virto pirkia su duonkepe krosnimi bei padidinta patalpa kartais ir su židiniu.

Žemaičių troba, aukštaičių pirkia ir suvalkiečių stuba perėjo ilgą raidos kelią. Žemaičių trobą XIX a. viduryje smulkiai aprašė istorikas ir rašytojas Simonas Daukantas (1793–1864). Tai buvo pailgas stačiakampio plano pastatas su dvejomis durimis, didelėmis iš pietų, mažomis – iš kitos pusės. Troba buvo padalyta į du galus. Joje buvo kelios patalpos: virtuvė, priemenė, kamara, kelios skirtingos paskirties vidinės „trobos“, alkierius ir priešininkė. Šoninėje trobos sienoje buvo trys keturi langai, galinėje – du. Joje stovėjo krosnis, kūrenama iš virtuvės. Prie krosnies per sieną į virtuvę išvestas kaminas.

Į žemaičių trobas panašūs ir Kuršių nerijos bei Nemuno deltos žvejų gyvenamieji būstai (stubos). Pastarųjų sienos buvo renčiamos iš gulsčių rąstų, kampuose suleistų į stulpą (vėliau sienos buvo apkalomos dailylentėmis). Senesnių namų stogai – keturšlaičiai su uždarais čiukurais galuose, vėlesni – dvišlaičiai, dengti nendrėmis arba čerpėmis. Stogo šlaitų galuose tvirtinami lėkiai, kurių susikryžiavę galai išpjaustyti arklių, paukščių ir kitokiais ornamentais. Stogų galų frontonai vertikaliai užkalami lentelėmis, siūlės uždengiamos medinėmis juostelėmis. Durys dvejos – priekinėje ir galinėje apstato dalyje. Prie pagrindinių durų pristatytas priebutis. Toks namas sudarytas iš dviejų dalių, perskirtų 2 m pločio koridoriuku. Pagrindinės patalpos: didžiojistuba, mažoji stuba, priestubė, virtuvė ir kamara.

Seniausias aukštaičių tradicinis gyvenamasis namas – pirkia (gryčia, rūmas), suręstas iš apvalių rąstų. Asla molio, kartais su akmenimis, suplūkta ant medinio rentinio, krosnis be kamino. Pirkia dažniausiai buvo su priemene, į kurią vesdavo neaukštos durys. Ji buvo su lubomis, jose – anga dūmams išeiti. Seniausių pirkių stogas buvo šiaudinis keturšlaitis, kai kur dvišlaitis arba pusvalmis, paremtas pirkios viduje įkastu rąstu, iškištu pro lubas iki stogo viršaus. XIX a. dūminę pirkią išstūmė panašios konstrukcijos pirkia su kaminu. Padaugėjo ir patalpų (iki trijų, kartais – keturių): pirkia, priemenė ir pirkaitė. Visos patalpos sujungiamos šulais, dalis priemenės atitveriama kamarai. Turtingi valstiečiai vietoj pirkaitės įrengdavo seklyčią, kurioje miegodavo merginos ir buvo priimami svečiai. Vietoj plūktos molio aslos pradėta kloti lentų grindis. Turtingi valstiečiai pirkias statė dideles. Sienelėmis atidalydami patalpas, padidindavo priemenę ir kamarą. O pratęsus skersines sienas ir abi pastato puses, buvo suformuojamas vadinamasis kryžminis pastatas. Tokie pastatai ypač paplitę Šiaurės Rytų Lietuvoje.

Aukštaičių tradicinis gyvenamasis namas paplitęs visoje Rytų Lietuvoje iki Nevėžio, pietryčiuose – iki Nemuno vidupio, Užnemunėje – apie Lazdijus, Veisiejus ir Simną.

Suvalkijos namas (gryčia, stuba) turi bendrų bruožų su pirkia ir troba. Vyrauja pastarosios pagrindiniai elementai. Jis susideda iš trijų patalpų. Viena jų – priemenė, kurios dešinėje pusėje yra darbo patalpa – pirkia, grinčia (rytinėje erdvėje) ir stuba – šeimynstubė (vakarinėje dalyje). Kitame priemenės gale yra „švarioji“ patalpa – seklyčia arba skubelė. Centrinėje pastato dalyje įrengta virtuvė. Stuba renčiama iš gulsčių rąstų, kartais apkalama dailylentėmis. Stogas dvišlaitis, šiaudinis, vėliau pradėta jį dengti čerpėmis arba skiedromis. Prie pagrindinių durų yra priebutis, galinėje sienoje – kitos durys. Krosnis kuriama iš virtuvės, o kaminas įtaisomas ant lubų. Jame rūkoma mėsa. Į suvalkiečių stubą panaši ir prūsiškoji stuba.

Tradiciniai lietuviški būstai turi bendrų bruožų su Rytų ir Vidurio Europos namais. Lietuviška dviejų galų troba su krosnimis priskiriama giminingų namų grupei, išplitusiai Vidurio Europoje nuo Balkanų ir Alpių per Vidurio Vokietiją iki pat Pietų Skandinavijos.

Klėtis ir svirnas

Lietuvių tautosaka klėtims ir svirnams skiria itin daug dėmesio. Lietuviška klėtis arba svirnas – pastatas javams ir drabužių atsargoms laikyti – labai senos kilmės. Tyrinėtojų teigimu, abu pavadinimai lietuviški. Ilgainiui šiuos pavadinimus perėmė kai kurios kitos tautos. Svirnas ir jo terminas buvo paplitę Gardino, Minsko, Vilniaus gubernijose. Klėties terminas taip pat žinomas senovės slavams (kliet, klec), rytų suomiams (kelat), keltams (kliath) ir kt. Nors atrodo, kad klėtis isvirnas yra sinonimai, XVI a. rašytiniai šaltiniai rodo, jog svirnas daugiau buvo skirtas javams, klėtis – miegoti ir drabužiams laikyti. Rašytinuose šaltiniuose klėtis minima nuo X a. pradžios. Vikingo Egilio Skalagrimseno epe vaizduojant kuršių sodybą, pasakojama apie klėtį, kurioje buvo laikomi daiktai. Jos viršuje buvusi šeimininko miegamoji patalpa, taigi galima spręsti, kad jau tuomet klėtis buvo dviaukštė.

Klėtys buvo statomos ne tik valstiečių bei didikų sodybose, bet ir pilyse, kur laikyti ginklai, dirbami kai kurie darbai. Kaimų ir dvarų klėtys bei svirnai dažnai buvo dengti malksnomis, durys su vyriais, užraktai– geležiniai.

Svirnai dažnai buvo su keliais priesvirniais. Ant svirnų kartais statydavo sūrines, balandžių namelius, o šalia svirnų – ratines. Virš priesvirnių kartais statydavo kamarėles, įtaisydavo slėptuves.

Vilniaus jėzuitų kolegijos kronikose (1604) pasakojama, kad Lietuvoje gyvavo tradicija ant svirno kraigo pritvirtinti vežimų tekinius, kad aitvaras, pavogęs jų grūdų, nenuneštų į kitų žmonių svirnus, arba kad į svirną netrenktų perkūnas. Tuo pačiu tikslu prie svirnų kartais buvo kabinamos arklių kaukolės. Be to, prie svirnų įrengdavo duobes, pridengtas plokščiu akmeniu, kur buvo sudedamos aukos vaisingumo ir namų laimės dievybėms. Jėzuitai tai laikė neleistina pagonybės apraiška, todėl tokius „altorius“ nuversdavo, o į jų vietą statydavo kryžius.

Klėčių stogai daugiausia buvo gegninės konstrukcijos. Dvišlaičiai pirmiausia buvo dengiami rąsteliais, o ant jų klojami grebėstai, paskui dengiama šiaudais, tošimis, malksnomis, ant viršaus apdedami plonomis velėnomis. Tokie stogai apsaugodavo nuo vagių ir iš miško ateinančių gyvūnų. Manoma, kad tokią stogo konstrukciją iš lietuvių perėmė lenkai ir baltarusiai.

Praeityje klėtis buvo ir kai kurių apeigų (krikštynų, vestuvių, laidotuvių ir pan.) vieta. Pasak XVII–XVIII a. rašytinių šaltinių, jaunoji, atvykusi į vyro namus, pirmiausia turėdavo užeiti į klėtį. Ten buvo palydimi jaunavedžiai ir pirmajai nakčiai, o ryte iškilmingai parvedami namo. Dar XIX ir net XX a. buvo išlikęs paprotys prie klėčių sutikti iš sutuoktuvių grįžtančius jaunuosius.

Pasaulėjautos veidrodis

Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, pastatų išorės, vidaus ir ūkinių pastatų puošyba – ne vien liaudies estetinio jausmo išraiška. Joje atsispindi ir simbolika, tikėjimais bei magija paremta tautos pasaulėjauta. Valstiečiai savo pastatus puošė dangaus kūnų, augalų, gyvūnų ir geometriniais ornamentais. Saulės, mėnulio, žvaigždžių motyvai, trobų ornamentikoje laikomi vienais seniausių, paveldėtų iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų. Jie buvo komponuojami kartu su stilizuotais augalais bei geometrinėmis figūromis ir turėjo atnešti namų šeimininkams laimę ir gerovę.

Svarbiausią vietą pastatų ornamentikoje užėmė žirgai, žalčiai, paukščiai ir šunys. Žirgais paprastai buvo puošiami kraigų lėkiai, prieangiai, kartais ir antlangės. Taip pat itin paplitę buvo žalčių ir driežų motyvai. Žalčiai dažnai vaizduoti su karūnomis, įkomponuoti į geometrines figūras. Manyta, kad žalčiuose įsikūnydavo protėvių vėlės, kad žaltys yra saulės simbolis, teikęs namams gerovę, laimę, vaisingumą ir derlingumą. Paukščių motyvai (gegutės, balandžiai, gandrai, gaidžiai ir pan.) taip pat labai senos kilmės. Jie irgi laikyti vėlių ir dievų buveinėmis, šventais dievų paukščiais, dažnai laikyti tam tikra žmogaus reinkarnacija. Paukščiai simbolizavo pavasarį, laimę, vaisingumą ir budrumą. Gaidys turėjo galią išvaikyti piktąsias dvasias ir simbolizavo laiko kaitą.

Namų puošyboje išsiskiria trobų galų skydų, langų ir langinių, prieangių bei durų ir pastogės dalių (gegnių, skersinių) dekoravimas. Vienas iš seniausių trobų puošybos elementų yra lėkiai, atsiradę iš kraigo sluogų (kryžiokų). Veivarų kaime (dab. Širvintų r.) aptikti namo lėkiai, papuošti ragais. Jų apačioje pritaisytas apskritimas, ant kurio per Kalėdas uždegdavo žvakę. Virš ragų pritvirtintas saulės „diskas“. Lėkiuose populiarūs geometriniai ir augaliniai motyvai: puslankiai, ratukai, trikampiai, derinami su augalų lapais ar lelijų žiedais.

Ornamentais buvo puošiami ir namų bei klėčių skydai, ypač Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje: lentelės išdėstytos eglute, kvadratais ir pan. Durys puošiamos segmentinėmis žvaigždėmis, saulutėmis, dviejų gyvulių ar paukščių saugomu gyvybės medžiu, kitais augalais ir geometriniais raštais. Langinės buvo dažomos viena ar dviem spalvom (mėlyna, balta, raudona ar geltona), fone nupiešiamos augalų šakelės su lapais ir žiedais. Durys ištapomos, puošiamos įsprūdomis, įspaudais, įvairiai išdėstytomis lentelėmis. Dažomos balta, mėlyna, žalia, geltona ar raudona spalva. Dažniausiai derinamos dvi ar trys, retai – keturios spalvos. Seniausios durys įtaisytos ant medinių, vėlesnės – ant geležinių bėgūnų (virpsčių).

Lovos visuotinai paplito gana vėlai. Iki pat XX a. pradžios buvo išlikusi tradicija miegoti ant suolų. Neturtingos didelės šeimos įsitaisydavo pakylas (palas) ant trinkų ar į aslą įmontuotų kuolų. Gimus kūdikiui, tėvai prie lovos ant lingės pasikabindavo lopšį, sukaltą iš lentų arba nupintą iš šaknų ar vytelių, arba padarytą iš audeklo, užtraukto ant elipsinio lanko.

Patalpas apšviesdavo žvakėmis, balanomis, nuo XIX a. – žibalinėmis lempomis. XX a. pasiturinčių valstiečių namuose plito naujoviški, fabrikiniai baldai: komodos, drabužių spintos, minkštasuoliai.

Tomas Lapinskas

Nuotraukos K. Pipiraitės

2008 m. Ruduo

</div></div>

Kategorija: Kita