Tradicinis ispaniškas būstas – amžių sukurta eklektika

Gerai žinomas ispaniškas posakis „Mi casa es su casa“ („Mano namai – tavo namai“) sukurtas tam, kad svečias jaukiau jaustųsi atkeliavęs į jūsų namus. Žodis casa (liet. namas) vartojamas ne tik ispanų, bet ir anglų kalboje ir nusako namų jaukumą bei šilumą. Savo būstą, kaip ir tradicinius drabužius bei maistą, is panai laiko nacionaline vertybe ir viena ryškiausių tautinių apraiškų. Tačiau šiandienė Ispanija nevienalytė, joje iki šiol puoselėjamos skirtingos kultūros, nuo pat Romos imperijos laikų patyrusios stiprų skirtingų kultūrinių terpių išeivių įtaką.

Senovės graikai šį kraštą vadino Vakarų žvaigždės šalimi − Hesperia, o Romos imperijos laikais visas Pirėnų pusiasalis buvo vadi namas Hispania. Iš to kildinamas Ispanijos (Espana) pavadinimas. Pirmieji duomenys apie Pirėnų pusiasalio gyventojus pateikiami an tikos autorių, kurie mini 1 tūkst. pr. Kr. ten gyvenusias iberų gentis. Vėliau į pusiasalį atsikėlė keltai, o dar vėliau jį užkariavo karta giniečiai, romėnai, vestgotai. Jau VI a. krikščionybė virto valstybine religija. VIII a. pradžioje visą Pirėnų pusiasalį užkariavo arabai ir berberai, vietinių gyventojų praminti maurais. Beveik aštuonis am žius jie valdė Pirėnus. Tik 1492 m. ispanams pavyko išsivaduoti ir sujungti visas žemes. Tokia spalvinga šios šalies istorija paliko ryškų pėdsaką šalies vaizduojamojo meno, kultūros ir, be abejo, bui ties apraiškose.

Kontrastuojanti visuma

Ispanija − daugiatautė šalis. Čia gyvena ispanai, katalonai, galisai ir baskai, nemažai portugalų bei čigonų, kurių dauguma įsikūrę An dalūzijoje. Visos šios tautos išlaikiusios savo kalbą, papročius, se nąją kultūrą.

Panašiai kaip ir šiandien, praeityje Pirėnų pusiasalio gyventojai buvo daugybė atskirų genčių. Galbūt vieninteliai čia gyvenę dar prieš pasirodant keltams ir išlikę iki šių dienų kaip atskira etninė grupė yra baskai. Baskų kraštas (isp. Pais Vasco, baskų k. Euskal Herria) – autonominė ir istorinė Šiaurės Ispanijos sritis, esanti prie Biskajos įlankos. Šiaurės rytuose ji ribojasi su Prancūzija. Baskijos sritis api ma Alavos, Gipuskoa ir Biskajos provincijas. Į šią teritoriją IX a. pr. Kr. pradžioje keltų gentys persikėlė per Pirėnų kalnus ir paplito po visą pusiasalį, tapdami Pirėnų keltais.

Apie Baskiją, kaip ir apie kiekvieną savitą bei įdomų kraštą, galima pasakoti labai daug, tačiau jokie pasakojimai neatstos to, ką galima pamatyti savo akimis. Miestai Bilbao, San Sebastjanas (Donostia) ar Vitorija (Gasteiz) šiandien traukia turistus iš viso pasaulio: kiek viename žingsnyje čia galima aptikti kažką įdomaus.

Kitas charakteringas Ispanijos regionas – Katalonija – plėtojosi ki taip nei likusi dabartinės Ispanijos dalis. Šią teritoriją skyrė Pirėnai, kaimynė Prancūzija viduramžiais padėjo jai įgyti nepriklausomybę, o likusi Ispanijos dalis dar ilgai priklausė maurams. Katalonijos kul tūra visuomet išliko unikali. Tai lėmė ypatinga katalonų kalba, Pro vansalio kultūros įtaka ir šios žemės papročiai bei šventovės. Ka talonijos gyventojai vadinami ne ispanais, o katalonais, laikančiais save tarpine grandimi tarp ispanų ir prancūzų. Savarankiškumo sie kimas įaugęs katalonams į kraują. Tokio elgesio šaknys siekia am žių glūdumą – didingosios Romos imperijos laikus. III a. pr. Kr. Ka talonijai buvo ir didingas, ir kartu tragiškas: ši Iberijos pusiasalio dalis buvo nuolatinė kovų prie Viduržemio jūros arena. Šią žemę mindė iberų, keltų, graikų, romėnų, vestgotų, maurų bei frankų ko jos. Todėl nenuostabu, kad Katalonijos pasididžiavimas – Barselona – ilgainiui nesugebėjo atsilaikyti kovoje dėl Ispanijos karalystės sostinės vardo.

II a. pr. Kr. Barselonos vietoje buvusią gyvenvietę užėmę graikai ant neaukštos kalvos pastatė miestą ir apjuosė jį gynybine siena. Bar selonos senamiestyje aplink dabartinę katedrą ir dabar išlikę romėnų pastatų fragmentų. Vėliau besiplečiantis miestas buvo aptvertas net trimis gynybinėmis sienomis. Viduramžiais tarp sienų buvo pa statyta nemažai gotikinių pastatų. Būtent dėl to Barselonos sena miestis vadinamas gotikiniu kvartalu (Barri Gotic). Tai viduramžių gotikos pastatų ir bažnyčių muziejus po atviru dangumi.

Taragona – Taragonos provincijos sostinė – vienas iš seniausių Ispanijos miestų, esantis už 98 km nuo Barselonos. Iki šių dienų šio miesto apylinkėse galima išvysti romėnų laikų pastatų liekanų – dalį miesto gynybinės sienos, forumą, amfiteatrą ar akveduką. Pats reikšmingiausias viduramžių Taragonos paminklas − sobo ras. Šiame mieste puikiai dera istoriniai paminklai, viduramžių senamiestis ir platūs šiuolaikiniai bulvarai bei modernūs stati niai. Įdomi ir centrinė miesto gatvė Ramble su puošniais moder nizmo, baroko ir neoklasicizmo stiliaus pastatais, žaliais skve rais, sodais.

Ne tik Ispanijos, bet ir Europos karščiausia vieta − Andalūzija, kur termometro stulpelis vidurvasarį gali šoktelėti iki 50 ºC karščio. Tokios klimato sąlygos čia lėmė statybos technologijas − na mai statomi taip, kad visą laiką išliktų vėsūs. Žiemą, kai tem peratūra naktį nukrinta iki kelių laipsnių šilumos, būti tokiame name nėra labai malonu, net žvarboka. Vienintelė šildymo siste ma namuose – elektrinis šildytuvas po stalu, uždengtu staltiese. Panašiai kaip Japonijoje, norint pasišildyti vėsų vakarą reikia pa kišti kojas po staltiese. Tokie namai nepritaikyti šaltiems orams, juose nėra centrinio šildymo, montuojami viengubi langai.

Andalūzijos miestas Granada nuo VIII iki XV a. priklausė musulmonams. Tai buvo paskutinė musulmonų tvirtovė Ispanijoje. 1492 m. Ispanijos karaliai Izabelė ir Ferdinandas šį miestą at kovojo iš arabų ir prijungė prie likusios šalies dalies. Miestą val dę musulmonai paliko nemažai statinių, iš kurių žymiausias – Alhambra. Būtent dėl šio statinio į Granadą driekiasi daugumos keliautojų, aplankančių Andalūziją, maršrutai. Alhambra pasta tyta ant kalvos, o jos atgrasios, kampuotos išorinės sienos slepia įspūdingus sodus ir statinius, išpuoštus mozaikomis ir arabiškai užrašytomis Korano ištraukomis. Kiemuose esančiuose tvenki niuose ir baseinėliuose, kaip prieš daugybę metų, plaukioja auk sinės žuvelės. Nuo gynybinių Alhambros bokštų atsiveria puikus vaizdas į senąjį maurišką Albaisino kvartalą, kurio senų baltų namų kiemuose įžiūrimi maži kuklūs sodeliai.

Vienas ryškiausių tautinės kultūros elementų

Kaip vienas svarbiausių ir ryškiausių Ispanijos tautinės kultūros elementų įvardijamos tradicinės ispanų sodybos. Ispaniškojo kaimo sankloda paprastai priminė viduramžių miesto struktūrą. Jo viduryje buvo įrengiama pagrindinė aikštė, šalia kurios įsikur davo turgus, bažnyčia. Dauguma ispaniškų provincijos pastatų statyti iš akmenų ar nedegtų plytų. Daugelyje vietų tokie namai tinkuojami ir balinami.

Dėl daugiatautės šalies sanklodos dauguma skirtinguose regionuose statomų ispaniškų būstų neturi tik jiems būdingų individualių ypatybių, tačiau keletą charakteringų bruožų galima įžvelgti. Kaimo sodybų bei miesteliuose statytų namų interjerai paprastai labai ankšti, kai kurie tik 9–10 pėdų aukščio. Be to, daugelis jų gilūs, kai kurie turi net po du įėjimus iš skirtingų pusių. Kampiniai namai papratai būna šviesesni bei erdvesni. Tačiau šiandien neretai tai laikoma ispaniškojo būsto žavesio da limi. Be to, tai lėmė ir gamtos sąlygos − nesandarių langų bei plonų sienų derinys karštą vasarą sukuria vėsą. Daugelio namų būdingas bruožas – žemos lubos bei ankštos erd vės. Daugeliu atveju pagal lubų aukštį galima spręsti apie pastato šeimininko turtinę padėtį. Prabangesniuose ispaniškuose būstuose lubos žymiai aukštesnės. Nepaisant to, ispaniškieji kaimų bei miestelių būstai šiandien itin populiarūs. Tai daugiausia lemia juose tvyranti atmosfera. Dauguma ispaniškųjų pastatų iki šios dienos išlaikę savo autentiškumą − tokias detales kaip medinės sijos ar atidengtos akmeninės sienos. Net jeigu tokia siena šiandien padengta tinku ar kitomis apdailos medžiagomis, šį apdailos sluoksnį pašalinti visiškai ne sunku. Dažna šių pastatų dalis − stogo terasos. Tai nepakartoja mas elementas, ypač jei pavyksta tai suderintu su gražiu vaizdu. Gyvenimas tradiciniame ispaniškame būste gal ir netinka kiek vienam, tačiau norinčiųjų įsigyti tokio tipo būstą šiandien atsi randa vis daugiau.

Akmeninės (skalūno) stogų dangos idėja nuo seno taikyta Is panijos, Portugalijos, Italijos, Prancūzijos bei kitose šio regio no kalnuotose teritorijose. Čia tokia stogo danga naudojama nuo seniausių laikų ir išlieka itin populiari iki mūsų dienų. Minėtose teritorijose galime pamatyti skelto akmens plokštėmis dengtų ne tik viduramžių pilių, bet ir privačių būstų stogų. Tokia tradici ja puoselėjama ir tobulinama, tačiau tai ne vien prisirišimas prie tradicijų − tai visų pirma praktiškumas ir, be abejo, estetika.

Tokia stogų danga šiuose regionuose pradėta naudoti dėl dide lio temperatūrų svyravimo. Dieną akmuo sulaiko saulės spindu lius, sugeria šilumą ir apsaugo patalpą nuo karščio, o naktį susikaupusi šiluma neleidžia patalpoms atšalti. Tokie pranašumai vertinami ir šiandien. Be to, skalūnas išsiskiria nepaprastu archi tektūriniu paklusnumu: naudojant šį akmenį, galima sukurti ne įtikinamiausias stogų formas, ko neįmanoma įgyvendinti stogą dengiant čerpėmis. Nereikėtų pamiršti ir to, jog geros, kokybiškos čerpės kainuoja daugiau, o jų konstrukcija sunkesnė.

Trimis sluoksniais dengtas stogas atlaiko bet kokius tempera tūros svyravimus. Kitaip nei čerpių danga, ji nereikalauja jokių priedų, montuojama kelis kartus greičiau ir paprasčiau, to dėl šiame regione, sekant senomis tradicijomis, toks sprendimas pasirenkamas itin dažnai.

Mauriškojo stiliaus įtaka

Maurų įtaka Ispanijos istorijos vingiams neabejotinai didelė. Ara bų kultūros indėlis apčiuopiamas beveik visose šio regiono gyve nimo apraiškose. Maurais vadinami Iberijos pusiasalio musulmo nai, 711–1492 m. valdę Ispaniją. Maurai − iškreiptas marokiečių pavadinimas. Iberijos pusiasalio krikščionys ėmė jį vartoti, kai musulmonai neteko valdžios Portugalijoje ir Šiaurės Ispanijoje. Vėliau, nuo XIII a. pradžios, vartoti kiti žodžiai: Moriscos bei Mudejares. Savo žemes jie vadino Andalus, kuri iš pradžių apėmė ir Portugaliją, ir Prancūzijos pietus, o vėliau − tik Granados ka ralystę. Pavadinimas Andalusia kilęs iš arabų al-Andalus, turin čio kelias reikšmes, kurių viena – „sužaliuoti po ilgos vasaros ar sausros“.

Iki 770 m. iš Šiaurės Afrikos ir arabų pasaulio į Iberiją atsikėlė daugelio tautų atstovų. Jie susimaišė su kitais ir Ispanija pagal tautybę tapo vienalytė. Abd ar Rachmano, Andalūzijos sakalo, valdymo laikotarpiu (755–788 m.) pradėta kurti islamo civilizaci ja, panaši į Damasko, Bagdado ir kitų arabų kultūros centrų. Per šimtmetį išsivystė pažangi maurų civilizacija. Klestėjo menai, literatūra ir mokslai: matematika, astronomija, botanika, istorija, filosofija ir teisė.

Arabai Ispanijai padovanojo tokius vėliau pasaulinį garsą pelniusius paminklus kaip Didžioji mečetė Kordoboje (VIII a.) bei Alhambros tvirtovė ir rūmai netoli Granados (XIII–XV a.). Jų valdymo metu Kordobos mieste buvo 800 viešųjų bibliotekų, o Europos didikai tuo metu nemokėjo parašyti savo vardo. Į Ispaniją islamo kultūra atgabeno užkariavimų metu pavergtų kultūrų elementų ir iš jų mišinio (bizantiškų, egiptietiškų, persiškų bei romėniškų elementų sintezės) sukūrė visiškai naują architektūros stilių, kurį krikščionys pavadino saracėnų stiliumi.

Musulmonų tikėjimas neleido vaizduoti gyvų būtybių, todėl šį draudimą bandyta kompensuoti naudojant įvairiausius ornamentus. Naujasis architektūros bei puošybos stilius apogėjų pasiekė XIII—XVI a. tolimiausiuose didžiulės imperijos taškuose – Ispanijoje bei Indijoje. Vertingiausi mauriškojo stiliaus kūriniai sukurti Granadoje bei Sevilijoje (maurų valdovų rūmuose).

Būdingiausi mauriško stiliaus architektūros elementai buvo pasagos bei svogūno formos arkos, taip pat stalaktitinės suvedimų formos. Sienos šiuo laikotarpiu buvo dengiamos ryškiais piešiniais su geometriniais bei augaliniais motyvais, įvairiomis sudėtingomis arabeskomis. Tokio ornamento atsiradimą lėmė arabiškojo šrifto išraitymai. Sienos tapo panašios į prabangius persiškus kilimus, kurie tuo metu taip pat buvo labai populiarūs.

Baldai musulmonų buityje neturėjo svarbaus vaidmens. Pagal rytietiškus papročius maurai sėdėdavo ant kilimų ar pagalvėlių. Vietoj spintų sienose buvo įrengiamos specialios nišos su durimis. Žemi bei nedideli stalai buvo apvalūs, keturkampiai, šešiakampiai ar aštuonkampiai. Interjere naudotos skrynios, knyginės bei širmos.

XIII–XV a. islamiškas Ispanijos žemes nukariavo katalikai. Musulmonų likimas buvo liūdnas. Musulmonų valdovai netgi pastatydavo krikščionims bažnyčių, o krikščionys po 700 metų „atsidėkodami“ degino musulmonus ant inkvizicijos laužų. Galiausiai neapsikentęs to, kad maurai atsisako išpažinti katalikybę, Ispanijos karalius liepė musulmonus ištremti iš Ispanijos. 1611 m. galutinai baigėsi mauriškasis Ispanijos istorijos etapas.

Ispaniškasis interjeras − nuo Romos iki kalifato

Pirmoji banga, lėmusi dabartinės Ispanijos teritorijoje besivystantį vaizduojamojo meno suvokimą, atkeliavo iš Romos imperijos. Vėlesnė įtaka sklido iš griežtai senųjų tradicijų besilaikančios Bizantvėjos (valdant imperatoriui Justinianui I, Bizantijai priklausė ir dalis Ispanijos).

Tuometės architektūrinės formos, puošybiniai motyvai bei baldininkystės menas niekuo nesiskyrė nuo romėniškojo pavyzdžio. Bizantijos gyventojai išsaugojo ir romėniškąsias būsto apstatymo baldais taisykles. Baldai gaminti iš medienos, metalo bei marmuro. Tačiau pamažu baldų formos ėmė kisti, tapo panašesnės į rytietiškas. Kuriant būsto interjerą, kaip ir drabužius, svarbus vaidmuo teko šilkui, iš kurio gamintos minkštos pagalvėlės sėdėti, užuolaidos, staltiesės bei antklodės. Pradėtos naudoti žemos miegamosios sofos, atkeliavusios iš Persijos ir kitų Rytų šalių. Bizantiški baldai buvo gausiai dailinami prabangiomis medžiagomis bei įvairiausiais papuošimais. Tačiau, palyginti su graikų ar romėnų kūriniais, bizantiškiems baldams būdingas formų supaprastinimas. Lovoms, skrynioms, stalams, sėdėti skirtiems baldams dažniausiai buvo suteikiamos gana primityvios formos.

Rytų motyvai ryškūs ir ispaniškosios gotikos baldų pavyzdžiuose. Iš esmės Ispanijos baldininkai prisilaikė prancūziškosios baldų kūrybos krypties, tačiau neišvengė arabų įtakos. Ispaniškiesiems gotikiniams baldams būdinga itin sudėtinga, gausi apdaila. Viduramžių Ispanijoje klestėjusi medžio raižyba taip pat neišvengė rytietiško atspalvio, kas, be abejo, atsispindėjo ir balduose. Iš ornamentų rūšių buvo naudojama geležinė bei bronzinė furnitūra ir stalaktitų motyvai.

Ispanijos baldininkystės mene, be arabiškosios įtakos, ypač vėlyvosios gotikos laikotarpiu, jaučiama ir stipri italų bei prancūzų baldų meistrų įtaka. Sėdėti skirtų baldų atlošai bei sėdimoji dalis buvo aptraukiami oda, kurioje įspausdavo ar išgraviruodavo įvairius piešinius bei ornamentus. Odai apmušti naudoti dekoratyviniai vinys su masyviomis vario galvutėmis. Dekoruojant baldus taikyta inkrustavimo technika, o mėgstamiausiu ornamentu ilgai išliko arabeska, neretai peržengianti visas tuomečio skonio ribas. Ypač tai būdinga ispaniškojo baroko stiliaus viršūne laikomo architekto J. B. de Churrigueros kūrybai (1650–1723 m.), todėl šis stilius neretai įvardijamas kaip čurigereskas. Tarp žymių šio meistro darbų charakteringiausi raižyti mediniai altoriai, padengti auksu.

Kabinetas – ispanų dovana Europai

Renesanso laikotarpiu ispanų namuose skrynios bei skrynelės išėjo iš mados ir vietoj jų pradėtos naudoti spintos bei kabinetai. Ispaniškas kabineto pavadinimas – varguenos − susieja šį baldą su vietove Vargas, kur kabinetų gamyba tikriausiai užsiėmė nemažai meistrų. Kabinetai ilgainiui tapo mėgstamiausiu paradinės aplinkos elementu. Atsiradęs Ispanijoje šis baldas žaibiškai paplito Italijoje, o vėliau ir kitose šalyse. Tai buvo itin prabangiai dekoruoti ir išbaigti meno kūriniai, todėl tarp to meto pasiturinčiųjų ispanų tai tapo itin madinga dovana.

Iš pradžių kabinetai buvo ant stalo statoma skrynelė su dvivėrėmis durelėmis, kurių viduje slypėjo nedidelės dėžutės. Vėliau kabinetas buvo gaminamas su kolonos formos kojelėmis bei atveriamomis durelėmis ar nuimama lenta. Gaminti ir miniatiūriniai delno dydžio kabinetai. XVII a. paplito didieji kabinetai. Apstatytas keliais tokiais baldais visas kambarys ilgainiui gavo kabineto vardą. Tarp nesuskaičiuojamų kabineto dėžučių buvo skirtų dokumentams, pinigams ar brangiems daiktams saugoti. Tokio baldo išorė buvo apdailinama kaip namo fasadas, net mažiausiomis mozaikomis, kruopščiai pagamintomis iš dramblio kaulo. Šis baldas bene tiksliausiai atspindi ispaniškąjį vaizduojamąjį meną, pergyvenusį daugelio tautų meno formų įtaką, jų transformacijas bei ispaniškąją interpretaciją.

Tomas Lapinskas