Tradicinis egiptietiškas būstas − smėlynuose gimusi forma

Kai dabartinės Europos teritorijoje dar karaliavo barbarų gentys, o Elados vardas žmonijai nieko nereiškė, Egipte jau egzistavo išsivysčiusi kultūra. Vienas svarbiausių to įrodymų − iki šiol pasaulį stebinantys vaizduojamojo meno šedevrai. Egiptiečiai kūrė visiems laikams. Jų ir monumentalioji architektūra, ir baldininkystės menas lenkė kitas tautas ir kūrė normas sąmoningai kūrybinei veiklai. Būtent Egipte pirmą kartą susiduriame su plačiai suvokiamo stiliaus samprata, iš kurios patirties sėmėsi vėlesnių epochų Europos architektai.

Pirmieji Egiptą aplankė Palestinos bei Sirijos pakrančių gyventojai, tačiau jie nepaliko jokių rašytinių šaltinių. Apie juos sužinome tik iš Egipto sieninėje tapyboje įamžintų keliautojų atvaizdų. Pirmasis susižavėjimą šia šalimi plunksna įamžino istorijos tėvu tituluojamas graikas Herodotas. V a. pr. Kr. jis rašė: „Apie Egiptą truputėlį daugiau papasakosiu, nes jame nuostabių dalykų yra daugiau negu kurioje kitoje šalyje“. Herodotas domėjosi Egipto gyventojų papročiais bei religija ir, žinoma, neliko abejingas šio krašto architektūrai.

Šiandien istorikai bei egiptologai vienbalsiai tvirtina, kad senovės egiptiečius, be abejonės, galima vadinti pirmaisiais statybininkais žmonijos istorijoje. Būtent jie išmokė žmoniją projektuoti stačiakampius pastatus, o moderniųjų baldų pirmtakams suteikė formą, taip padėdami pamatus žmonių civilizacijai, urbanizacijai bei specifinių gyvenviečių kūrimui.

Griežtai reglamentuota forma

V–IV a. pr. Kr. Nilo slėnyje susiklosčiusios palankios ekonominės bei gamtinės sąlygos lėmė žemdirbystės išsivystymą. Tai turėjo įtakos gamybai, reikalavusiai bendro kolektyvinio darbo. Būtent todėl egiptiečių menas, kaip ir unifikuotas visuomeninis šios šalies gyvenimas, išsiskyrė griežtumu ir tvarka. Ilgainiui susiklostė stereotipinės, universalios meninės formos, o meno kūriniai išliko tūkstantmečius (palanki šalies geografinė padėtis – iš dviejų pusių apsaugota dykumų, o šiaurėje − jūros, lėmė meno kūrinių išlikimą).

Egipto meno raidai įtakos turėjo griežta religinė pasaulėžiūra. Egiptiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, todėl mirusiojo kapą aprūpindavo viskuo, ko galėtų prireikti anapus. Taigi šiandien apie tuometinę buitį galime spręsti būtent iš įkapių. Meno kūriniai čia suvokti kaip kažkas gyvo ir amžino, todėl meno formoms buvo suteikiama ypatinga reikšmė, o meninė išraiška itin stilizuota. Dėl nepaprasto sąsajų griežtumo beveik viskas pavirsdavo simboliais. Tinkamiausias pavyzdys − griežtai reglamentuota ornamentika bei egiptiečių raštas hieroglifais.

Itin racionalus egiptiečių mąstymas vertė juos visuomet ieškoti paprastos formos. Čia pavyzdžiu vėl gali tapti stačiakampis pastatas, laikomas egiptiečių atradimu. Nuo senųjų laikų egiptiečiai statyboms naudojo akmenį, tačiau vargšų būstų sienoms statyti naudotas ir molis.

Statant namus aukštesnei klasei priklausantiems žmonėms, naudoti pažangesni metodai. Statybine medžiaga tada tapdavo net mediena (medinis karkasas buvo pripildomas plytų). Egiptiečiai statydavo ir daugiaaukščius gyvenamuosius pastatus su terasomis bei plokščiais stogais. Iš pamatų, aptiktų kasinėjimų metu, ir sieninių piešinių kapavietėse galima gana tiksliai atkurti egiptietiško gyvenamojo namo interjerą. Pastatų vidus buvo įrengiamas itin prabangiai, lubas laikė grakščios kolonos, sienas puošė freskos, o kilimai bei užuolaidos suteikdavo interjerui pilnatvės ir jaukumo.

Gyvenamoji erdvė

Duomenų apie ikidinastinio laikotarpio (5000–4000 m. pr. Kr.) egiptietiškas gyvenvietes yra labai nedaug. Dažniausiai apie tai sprendžiama iš keleto gyvenviečių liekanų, nes dauguma jų neatlaikė laiko išbandymų ar buvo uždengtos vėlesnių konstrukcijų. Ankstyvųjų žemdirbių kultūros gyvenviečių statybose naudotos nendrės bei nedegtos plytos, kurios, kitaip nei akmens konstrukcijos, nesulaukė net tūkstantmečio. Taigi galima teigti, kad mes daugiau žinome apie egiptiečių „amžinuosius namus“ − kapavietes – negu apie statinius, kuriuose gyvendavo žmonės.

Pirmieji egiptiečių kaimai susiformavo iš keleto būstų be vidinių sienų ar aptvarų, kurie greičiausiai buvę apskritos formos. Al Fajumo (al Fayyūm) molio trobelės buvo statomos ant kalvų palei pietinį bei pietrytinį kažkada buvusio ežero krantą. Tokia struktūra išliko gana ilgai. Tai liudija ir I a. pr. Kr. gyvenęs graikų geografas Strabonas, stebėjęs Nilo potvynį: „Visas kraštas užtvindytas ir atrodo lyg jūra, išskyrus gyvenvietes; jos įsikūrusios ant natūralių ar dirbtinių kalvų kaip ir didieji miestai..., kurie iš tolo atrodo panašūs į salas; vasarą vanduo išbūna daugiau kaip 40 dienų, paskui pradeda slūgti... Per 60 dienų lyguma visiškai išnyra ir išdžiūsta“.

Merimdoje gyventojai statė pintus nendrių būstus. Juos dažniau naudojo kaip požemines grūdų saugyklas, dengtas pintų nendrių konstrukcijomis. Kitos ikidinastinės kultūros, aptiktos žemutinio Egipto mieste El-Omari, ankstyvosios liekanos susidarė iš apskritų trobelių pažemintomis grindimis, išklotomis nendrių plaušais, kurie tikriausiai buvo padengti plūktu moliu.

Pats tinkamiausias žodis, apibūdinantis gyvenvietę egiptiečių kalba, yra „niwt“, verčiamas kaip „miestas“ arba „kaimas“. Vėlesni gyvenvietes apibūdinantys terminai, reiškė vietą arba tiesiog „virš“, tuo buvo pabrėžiama struktūros svarba. Gyvenvietės laikytos ypatinga vieta ir tai atsispindi jų pavadinimuose. Pavyzdžiui, Deir al Medinos miestas dar vadintas Set Maat – „Tiesos vieta“.

Turtingesniųjų būstai buvo gerai vėdinami, o į juose esančias priėmimo patalpas vedė kolonų apsuptas kiemas. Iš gatvės pusės galėdavai patekti tiesiai į virtuvę, pagrindines patalpas bei rūsius. Priimamosiose patalpose buvo tiek miegamųjų, kad juose galėdavo apsigyventi 50 žmonių. Kai kuriuose miegamuosiuose net buvo įrengta kanalizacija.

Pasiturinčiųjų miesto gyventojų namų požeminės patalpos buvo skirtos darbo kambariams, kepykloms, alaus darykloms, virtuvei, galvijų gardams ar sandėliams. Pirmojo aukšto patalpose jie priimdavo svečius ir tvarkydavo oficialiusreikalus,antrajameaukštepaprastai įrengdavo privačias patalpas: valgomąjį, miegamąjį, vonią bei moterų kambarius. Aukščiausioje pastato dalyje buvo specialiai gimdymui skirtos patalpos ir klėtis.

Apie vargingesniųjų Egipto gyventojų būstus pasakoja vadinamųjų „mirties amatininkų“ namų liekanos: „Jau nuo XVI a. pr. Kr. kairiajame Nilo upės krante, dyko klonio įduboje, kapinių papėdėje, tarsi pakabinta ant kalno stūksojo Deir al Medinos gyvenvietė. Tai buvo mažas raštininkų bei amatininkų miestelis, įkurtas specialiai darbininkams, statantiems faraonams skirtus kapus bei antkapius. Miestelis buvo aptvertas aukšta nedegtų plytų tvora, kurioje paliktos tik dvi angos − vartai. Vienintelės siauros gatvelės abiejose pusėse išdėstyta apie septyniasdešimt vienodų namų, turinčių bendras sienas. Šiuose namuose gyvendavo po keliolika žmonių. Šalia to miestelio buvo Amono Ra šventykla ir dvi koplyčios. Visų namų planas vienodas. Iš gatvės, nusileidus dviem pakopomis, įžengiama į salę, skirtą svečiams priimti. Iš ten galima patekti į gyvenamąjį kambarį − didžiausią pastato patalpą. Jos centre stūksojo kolona, remianti palmių kamienų lubas. Žengiant giliau į pastato vidų, buvo patenkama į dvi pereinamąsias patalpas. Tai nedidelis kambarėlis ir virtuvė, užimantys galinę pastato dalį. Vienais laiptais iš virtuvės buvo užlipama į terasą, kitais galima buvo nusileisti į vieną iš dviejų rūsių. Grindys dengtos plūktu moliu“.

Pirmosios baldų formos

Labai svarbus vaidmuo tenka egiptiečių baldininkystės menui. 1922 m. atkastame Naujosios karalystės (1600–1200 m. pr. Kr.) faraono Tutanchamono kape rasta daug nesugadintų baldininkystės meno pavyzdžių. Būtent Naujosios karalystės laikotarpiu suklestėjo Egipto baldžių menas. Be to, prekybiniai santykiai turėjo įtakos Kretos ir Mikėnų kultūrai plisti Egipte.

Egipte buvo paplitęs senovinis paprotys sėdėti ant žemės (daugeliui žinomos skulptūros, vaizduojančios taip sėdinčius faraonų metraštininkus). Tačiau galima tvirtinti, kad pirmieji sėdimieji baldai atsirado būtent Egipte. Pradžioje egiptiečiai turėjo tik žemus suoliukus bei kėdutės, iš ko galime spręsti, kad jie, kaip ir dauguma Rytų tautų, mėgdavo sėdėti pritūpę. Būtent tokia dirbančiųjų žmonių poza pavaizduota sieninėse freskose. Pirmosios kėdės buvo turtingųjų egiptiečių privilegija. Egipte pirmą kartą žmonijos istorijoje atsiranda kėdė su atlošu, čia ji įgauna loginį pagrindą, konstruktyvią formą.

Taburetė (dabartinės taburetės prototipas) su įlenktu paviršiumi atitiko kūno formą. Tai seniausias žinomas funkcionalios formos pavyzdys. Egiptietiškų baldų formos išsiskyrė aiškia logika ir praktiškumu. Puikiausias to įrodymas, kad egiptiečiai, nenorėdami gulėti ant žemės, pirmieji sumanė sukonstruoti lovą.

Šiuolaikinių baldininkų pirmtakai

Egiptiečiai, naudodamiesi liniuote, skriestuvu bei kampainiu, sukūrė konstrukcijų, kurios iš esmės nepasi-keitė iki šiol. Staliaus amatu iš pradžių užsiimdavo vergai bei laisvieji amatininkai. Vėliau brangesnių baldų gamyba buvo patikėta tik patyrusiems meistrams. Amato paslaptis tėvas perduodavo sūnui, todėl baldų formos ilgainiui sustingo. Esminiai pokyčiai, kuriems įtakos turėjo graikų kultūra, įvyko daug vėliau.

Egiptiečių meistrai, stengdamiesi paslėpti sujungimo trūkumus, baldo paviršių iš pradžių nudažydavo maskuojamaisiais dažais, o vėliau – šviesios spalvos dažais. Skrynias ir sarkofagus dažydavo ryškiomis spalvomis, puošė geometriniais ornamentais, spalvotais fajansiniais užpildais ar pusbrangiais akmenimis. Baldų puošyba nepriklausė nuo gaminio formos bei konstrukcijos.

Paprastai baldai buvo puošiami plokščiais ornamentais. Egiptiečiai jau žinojo primityvų medienos gaminių apklijavimą fanera. Pigesnę medieną jie padengdavo storomis brangios medienos plokštėmis. Itin prabangūs baldai buvo puošiami dramblio kaulu, perlamutru ar net dengiami auksu.

Baldams egiptiečiai naudodavo atvežtinę medieną, nes vietinės medienos rūšys, tokios kaip finikinėpalmė,buvo sunkiai apdirbamos. Be sikomorų, alyvmedžių, kedrų bei juodųjų medžių, jie naudojo Nilo akacijų medieną.

Egipte buvo sukurti praktiškai visi pagrindiniai baldai. Pirmieji jų, žinomi iš 3200–2400 m. pr. Kr., dar buvo primityvūs ir griozdiški. Tėbų klestėjimo laikotarpiu (2200–1600 m. pr. Kr.) jie tampa gerokai lengvesni, elegantiškesni bei komfortiškesni. Tuo metu gyvenamuosiuose namuose jau aptinkami pagrindiniai šiuolaikinių baldų prototipai: taburetės, stalai, gultai, kėdės, skrynios bei lentynos.

Sėdėti norėta ne bet kur

Sėdėti skirtus baldus egiptiečiai konstruodavo ypač kruopščiai. Taburetės bei suoliukai buvo įvairiausių formų. Žemos kojelės buvo įstatomos į sėdimojo baldo rėmą, paviršius buvo gaminamas iš pintų augalinės kilmės medžiagų ar diržų. Kėdės su odine sėdimąja dalimi buvo dailesnės, kartais oda buvo aptraukiamas ir šio baldo rėmas. Kita taburetės forma − šiuolaikinės sudedamosios taburetės prototipas. Egiptiečiai šią formą sukūrė dar II tūkstantmetyje pr. Kr. Pirmosios kėdžių konstrukcijos buvo ganėtinai grubios, todėl vėliau jos buvo dekoruotos. Siekiant, kad kėdės taptų stabilesnės ir dailesnės, jų kojos pradėtos gaminti į priekį nukreiptų žvėries letenų formos. Pačių gražiausių dirbinių kojos paprastai buvo vilko ar liūto galvos formos. Kėdžių bei lovų kraštuose egiptiečiai išraižydavo einančius žvėris.

Sėdimiesiems baldams buvo suteikiamos griežtai apibrėžtos formos, kurios, be abejo, liudija apie sėdėjimo būdą. Iš jų galime spręsti, kad egiptiečiai sėdėdavo išsitiesę, suspaudę kojas (dėl siauros aprangos). Būtent tokie jie įamžinti daugelyje mums žinomų skulptūrų.

Reprezentacinio sosto išvaizda labiau primena skrynią. Monumentalus, pagamintas iš ypatingos medžiagos ir gausiai išpuoštas sostas buvo gaminamas su žvėries kūno formos cokoliu. Būtent šis baldas turi pirmą kartą Egipto istorijoje randamas alkūnėms skirtas atramas. Pagalvėlė galėjo būti tvirtinama prie rėmo ar tiesiog padedama ant sėdimosios dalies.

Iš reprezentacinio sosto atsirado ir gultas – diržais aptrauktų, žvėrių kojas imituojančių kojelių laikomas rėmas, ant kurio buvo klojami čiužiniai bei pagalvės. Tačiau dažniau nei pagalves egiptiečiai naudodavo specialų ramstį galvai, kadangi tokioje padėtyje jie galėdavo gulėti patogiau, be to, nesusiveldavo šukuosena. Taip pat naudoti nešiojamieji gultai su specialiai tam skirtomis rankenomis.

Kukli ir paprasta forma

Kiti egiptietiško būsto baldai buvo kuklesni. Stalai ir skrynios namų apyvokai nebuvo svarbiausi. Žinomi trijų tipų stalai: darbo, pietų bei namų apyvokos reikmenų. Valgiui skirtą stalą buvo galima lengvai pernešti. Jį sudarė kolonos formos centrinė atrama ir apskritas dangtis. Šis baldas buvo skirtas vienam ar dviem asmenims.

Daiktams susidėti skirtas staliukas buvo itin lengvas.

Egipte buvo labai populiaru namuose turėti skrynių. Dauguma jų formų pasiekė ir mūsų laikus. Egiptietiškos skrynios konstrukcija panaši į sarkofagą: į kvadratinį karkasą buvo įstatomos horizontalios lentos, kad konstrukcijos negadintų besiplečianti mediena. Dangtis buvo išgaubiamas. Dažniausiai skrynią užrakindavo didele spyna. Išorinę skrynių pusę puošė stambūs ornamentai ar hieroglifų raštas.

Interjero detalėms buvo priskiriami ir iš palmės plaušų nupinti namų apyvokos daiktai. Taip buvo gaminamos pintinės su dangčiais, įvairios paskirties dėžės bei dembliai. Kita egiptietiškojo būsto įdomybė − metalinis veidrodis.

Baldų puošybos elementai – skarabėjai, saulės diskas, gyvatė, lotosas, palmė, papirusas – turėjo simbolinę prasmę. Spalvos buvo labai ryškios, tačiau negausios – dažniausiai apsiribota raudona, geltona, juoda, pilka, žydra, žalia ir balta spalvomis. Be to, egiptiečių puošybos meistrai jų nemaišydavo.

Priverstinis realizmas

Egiptietiškasis baldininkystės menas – ryškus realizmo atspindys. Baldų konstrukcija logiška ir aiški, tektoninės formos pabrėžia natūralias medienos ypatybes. Nuostabą ir didelę pagarbą kelia meistrų tektoninio apipavidalinimo dėsnių taikymas. Europa turi būti dėkinga Egiptui už pagrindinių baldų formų, medienos apdirbimo įrankių bei technologijų sukūrimą. Kad egiptiečiai vertino pirmuosius baldus ir neieškojo naujų galimybių, liudija šių dirbinių rūšių stygius ir šimtmečius nesikeičianti forma. Net iš gamtos pasiskolintos formos ne visada buvo sąmoningai stilizuojamos. Dažnai net nebuvo proporcijų dermės bei organinio ryšio tarp struktūros ir dekoravimo elementų.

Primityvūs įrankiai – amžini sprendimai

Dauguma egiptiečių amatininkų įrankių, kad ir pagaminti iš metalo, buvo labai netobuli – norintieji jais dirbti turėjo būti labai patyrę ir tikslūs. Apie šiuos instrumentus sužinome iš kapavietėse išlikusių originalų, jų modelių pavyzdžių bei atvaizdų ant sarkofagų. Žinoma, kad egiptiečių staliams dar labai trūko obliaus. Jie taip pat dar nemokėjo tašyti, nieko nenutuokė apie tekinimą. Visa tai galėjo padėti kurti dekoravimo elementus. Dėl reikiamų įrankių trūkumo egiptiečių būstuose nepastebime ir profiliniųkarnizų. Net brangių gaminių konstrukcija ganėtinai netobula. Amatininkams buvo žinomas rėminis-tinklelinis pynimo būdas, tačiau jie tinklelio neįmontuodavo į rėmus, o juos tiesiog sujungdavo.

Egipto menas jau nuo senų laikų turėjo įtakos kitų kraštų kultūrai: ornamentikos elementai dažnai pasitaiko senovės Romos balduose. 1798 m., kai Napoleonas pradėjo žygį į Egiptą, primirštos egiptietiškos formos iš naujo patraukė visuomenės dėmesį. Visos Europos baldžiai pradėjo naudoti egiptietiškus motyvus. Egiptietiškų formų įtaka ryški ampyro stilistikoje (XIX a. pirmoji pusė), ypač – prancūziškuosiuose šio stiliaus balduose.

Tomas Lapinskas