Tradicinis angliškas būstas – architektūrinės mados maratonas

Viename amerikiečių anekdotų sakoma, kad „rojus yra amerikietiška alga, rusė žmona, kinų maistas ir angliškas namas“. Kalbant apie anekdote minimą tradicinį anglišką namą, dažniausiai turimi omenyje senieji Anglijos kaimo būstai.

Kas Anglijoje įvardijama terminu „kaimo namas“ ir kodėl būtent šis objektas, kaip britų kultūrinio palikimo dalis, nusipelnė tokio ypatingo dėmesio? Reikėtų paminėti tai, kad sakydami „kaimo namas“ anglai dažnai kalba apie kaimo vietovėse stovinčius rūmus. Apskritai šis terminas dažnai laikomas „istorinio namo“ sinonimu, nors, be abejo, namai, turintys istorinę vertę, būdingi ir Anglijos miestams. Tačiau yra ir kitas tradicinių britų kaimo namų skirstymas: tai vadinamieji mažieji ir didieji kaimiškieji namai.

Funkcionalumas – ne vienintelis kriterijus

Visiems seniai žinoma ganėtinai nuvalkiota tiesa, kad pastato planas atspindi jame gyvenančių žmonių gyvenimo būdą, tačiau Anglijos kaimo gyventojų pirkių bei vasarnamių planai pasako daug daugiau, nei galėtum spręsti pagal jų paskirtį. Pastatų funkcijos priklauso nuo gyventojų socialinės padėties bei gerovės, tačiau taip pat ir nuo laiko: statinių modifikacijos atspindi vieno ar kito laikotarpio kiekvienam socialiniam sluoksniui būdingas gyvenimo nuostatas.

Namo funkcijos priklauso nuo kiekvienos šeimos pragyvenimo šaltinio pobūdžio. Iš esmės visi kaimo gyventojai vienokiu ar kitokiu būdu būdavo pririšti prie žemės, dauguma didžiąją laiko dalį ūkininkaudavo, tačiau didelė dalis – nuo šventikų iki kalvių – derindavo ūkininkavimą su kitais pragyvenimo šaltiniais. Be to, pastato funkcija priklausė ir nuo tuo metu vyravusios mados ar greičiau nuo besikeičiančių kiekvienoje bendruomenėje galiojusių elgesio taisyklių. Kas vienu laikotarpiu buvo laikoma aukščiausiu ir kokybiškiausiu gyvenimo standartu, kitu metu buvo ne taip svarbu.

Tačiau, nors pastatų savininkų darbo pobūdis bei patys pastatai skiriasi, matyti ir standartinių sprendimo būdų.

Net jeigu pastato funkcija buvo lemiamas veiksnys kuriant statinio planą, tai neabejotinai – ne vienintelis. Sklypo dydis, saugumas, struktūra bei prieinamos medžiagos buvo taip pat svarbūs. Ir kuo kuklesnis būstas, tuo pastarieji dalykai buvo reikšmingesni.

Namas „kišenėje“

Pastatą supanti teritorija Anglijoje buvo itin tiksliai apibrėžta, naudojimasis ja buvo apribotas ne tik įstatymų, bet ir papročių. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje vadinamieji mažieji kaimų namai bei vasarnamiai dažnai būdavo netaisyklingos formos. Tam įtakos turėjo dar griežtesni naudojimosi savo teritorija potvarkiai, susiję su sparčiai didėjančia Anglijos kaimo bendruomene. To periodo naujakurių namai bei vasarnamiai buvo pritaikyti atskiriems, įstatymų bei potvarkių griežtai apribotiems neapgyvendintiems žemės sklypams, o kartais pastatai buvo įspraudžiami į keistas „kišenes“ bei kampus tarp kaimyninių sklypų, jų statybą akylai prižiūrėdavo priekabūs kaimynai. Netgi tuomet, kai naujųjų namų statytojai turėjo progą pasinaudoti daline statybos laisve, jų pastato formą ribodavo vyraujanti mada, dažniausiai susijusi su tuo, į kurią pusę turi būti nukreiptas namo fasadas.

Vienu metu mada versdavo namą nukreipti į gatvės pusę, kitu – į kaimo žalumą. Tam tikru laiku buvo priimta nukreipti pastato fasadą į pietus, kad didžiąją dalį dienos jis būtų apšviestas saulės, kitu – taip, kad namo veidas būtų kuo labiau pastebimas, suteikiant vaizdui pirmenybę prieš kryptį. Kai kada gyvenamieji pastatai buvo jungiami su ūkiniais, kai kada – atskiriami.

Mano namas – ne tvirtovė

Dažnai galima nugirsti sakant, kad Didžiosios Britanijos herbe galėtų būti pavaizduotos tvoros su šūkiu: „Mano namai – mano tvirtovė!“. Tačiau ar teiginys apie perdėtą savisaugą istoriškai teisingas?

 Įvairių socialinių sluoksnių žmonėms, gyvenusiems įvairiose epochose, saugumas planuojant pastatus buvo itin svarbus. Tačiau, priešingai nusistovėjusiam stereotipui, nei smulkių Anglijos ūkininkų, nei stambių žemvaldžių būstams nebūdingi itin saugūs įtvirtinimai. Paprastų namų šeimininkai nuo senovės nemėgdavo naudoti daug apsaugos priemonių, pasitenkindavo langinėmis ar grotomis, skirtomis apatinių aukštų langams. Aukštasienių gynybinių ūkininkų kiemų, tokių kaip kai kuriose Europos šalyse, Anglijoje ir Velse pasitaiko retai. Gynybiniai įtvirtinimai, skirti apsaugoti sau ir savo turtui, būdingesni pastatams, priskiriamiems bendrojo sąmyšio laikotarpiams, tokiems kaip viduramžiai, ar stovintiems tam tikrose zonose, kurių nesaugumą lėmė nestabili krašto padėtis (pavyzdžiui, iki XVII amžiaus – Škotijos pasienis). Kartais namai buvo statomi taip, kad sugriautus juos būtų galima greitai atstatyti.

Mažieji kaimo namai

Nors dauguma Anglijos kaimo namų, vadinamų mažaisiais, buvo statomi ūkiuose, priklausiusiuose besidarbuojantiems žemės savininkams (jomenams) ar laikiniems žemės turėtojams (nuomininkams), beveik visi iki mūsų dienų išlikę tokio tipo pavyzdžiai skiriasi nuo vadinamųjų didžiųjų Anglijos kaimo namų tuo, kad pirmųjų gyvenamoji dalis visuomet atskirta nuo ūkinių pastatų. Tai vienas pagrindinių bruožų, išskiriančių juos iš kitų tipų pastatų. Taip atskiriama vieša ir privati erdvė, o tai net šiandieninėje Anglijoje yra viena iš fundamentalių privataus pastato planavimo sąlygų. Pirmoji pastato dalis skirta viešai veiklai: maistui gaminti, valgyti bei svečiams priimti, kita – privatesnei, svetimų akių nemėgstančiai veiklai – miegoti bei vertingesniems daiktams laikyti.

Pagrindines tokio pastato duris buvo įprasta įrengti trijose skirtingose vietose: galinėje ar frontono sienoje, pagrindinės sienos kampe ar ties centrinės sienos viduriu. Taigi, norėdamas patekti į pastatą pro pagrindinį įėjimą, žmogus atsidurdavo reprezentacinėje pastato patalpoje. Durų link paprastai veda laipteliai.

 Ankstyvieji mažieji namai buvo šildomi atvirų židinių, įrengtų prieškambaryje ar tiesiog pačiame gyvenamajame kambaryje. Kylantys dūmai prasiskverbdavo pro šiaudinį stogą ar iškeliaudavo pro čerpėse esančias ertmes, išskirtiniais atvejais – pro viduramžiais imtus naudoti vertikalius stogo bokštelius.

Maža gyvenamoji erdvė lėmė tai, kad centrinė vieta šildyti buvo įrengta ne taip patogiai, kaip didžiuosiuose lordų namuose. Mažuose namuose nebūdavo atskiros virtuvės, todėl ugnies nebuvo galima kontroliuoti (reguliuoti) gaminant maistą, sunku buvo tinkamai šildyti kambarius. Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau ir čia daug ką lemdavo mados vėjai. Žemesniesiems Anglijos gyventojų sluoksniams ypač būdinga imituoti aukštesniųjų klasių gyvenimo būdą, o pastarųjų namo modelį dažniausiai lemdavo mada, o ne funkcionalumas.

Didieji kaimo namai

Didysis kaimiškasis namas, kaip statybos stilius, suklestėjo Tiudorų dinastijos valdymo metu (1485– 1603). Jis dažnai vadinamas šio laikotarpio taikos ir gerovės atspindžiu. Tuomet gyvenamieji namai neturėjo atlikti gynybinių funkcijų, taigi aristokratai vis didesnę dalį pinigų skyrė tokiems namams, kuriais galima būtų pasipuikuoti.

Vadinamieji parodomieji kaimo namai suklestėjo XVIII amžiuje. Dažniausiai tokie pastatai buvo statomi siekiant pademonstruoti šeimininkų turimas meno vertybių kolekcijas, o vėlesnės kolekcionierių kartos tiesiog perpildė juos įvairiausių meno rūšių kolekcijų.

Šiuos namus supo didžiuliai žemės plotai, todėl atsirado galimybė juos paversti sodais bei parkais. To meto mados diktatas – iki pat namo durų turi žaliuoti sodas. Ir šiandien daugumą tokio tipo kaimiškųjų namų verta aplankyti vien tik todėl, kad pamatytumėte juos supančių sodų didingumą.

Rafinuota klasika Nuo XVII amžiaus antrosios pusės tradicinė Anglijos architektūra tapo dar rafinuotesnė. Vienu metu mada platino kiniškus dekoravimo elementus, tačiau dažniausiai įkvėpimo semtasi iš romėniškojo bei graikiškojo stilių, kuriuos atgaivinti paskatino gausūs to meto helenistinio laikotarpio archeologiniai atradimai (Herkulanumas, Pompėja bei kt.). Šis vadinamasis „klasikos atgimimas“ buvo paženklintas įspūdingų meistriškumo pavyzdžių. Nuo pat pamatų iki mažiausių dekoro detalių pastebimas rafinuotas, elegantiškas tobulumas. Kambariai buvo gerai apšviesti didelių langų, natūrali šviesa buvo atspindima keleto didžiulių veidrodžių. Šio vėlyvojo periodo kaimo namų charakteringiausi pavyzdžiai – Syon House (Midlseksas), Harewood House (Jorkšyras) ir Kedleston Hall (Derbišyras).

XVIII amžiaus vyraujantys kaimo aristokratijos namai buvo vadinami „paladietiškais“. Toks vardas jiems buvo suteiktas pagal italų architekto Andrea Palladio pavardę. Jis sukūrė klasikinės architektūros interpretaciją, kurią išpuoselėjo lordas Burlingtonas. Richardas Boyle’is Burlingtonas bei Corko Erlas žymiosios savo kelionės po Italiją metu susižavėjo vadinamąja senovės romėnų rašytojo, architekto bei inžinieriaus Marcuso Vitruviuso architektūros paladietiškąja interpretacija. Grįžęs į Angliją Burlingtonas tapo praktikuojančiu architektu ir jo dėka „paladietiškasis“ stilius įsivyravo. Tokie namai stūksodavo ant kalvos su sodu, vedančiu prie galinių pastato durų, kylančiu nuo žemiau esančio parko. Jie taip pat buvo klasikinio stiliaus, su didžiuliu centriniu portiku ir išraiškingomis vertikaliomis eksterjero linijomis. Apie tokių pastatų interjerą sakoma, kad jie tiesiog spindėdavę. Kambarių apstatymas buvo ypač įmantrus, suprojektuotas siekiant padaryti ryškų įspūdį. Didžiulis prieškambaris vedė į kambarius, skirtus pasipuikuoti. Miegamieji ir persirengimo kambariai būdavo viršuje, o virtuvė ir tarnams skirtos patalpos – „nustumtos“ į pusrūsį. Tai buvo ypač nepatogu, tačiau praktiškumą teko aukoti dėl įspūdžio. Išlikę charakteringiausi „paladietiškų“ namų pavyzdžiai – Holkham Hall (Norfolkas), Clandon Park (Surėjus) ir Nostell Priory (Jorkšyras).

Saugomi ir puoselėjami

Anglai labai prisirišę prie šimtamečių tradicijų, bet atviri naujovėms, dideli individualistai ir vis dėlto labai visuomeniški, neabejingi tautos paveldo likimui. Daugumai anglų praeities architektūra yra vienas svarbiausių jų kultūros savitumo atspindžių ir, be abejo, jais didžiuojamasi. Besidomintieji praeitimi buriasi į įvairiausias bendrijas, keldami sau užduotį aplankyti ir užfiksuoti kuo daugiau senųjų Anglijos kaimo namų, susipažinti su jų istorija. Norintiesiems iš arčiau susipažinti su architektūriniu palikimu po nedidelės iniciacijos siūloma tapti šių bendrijų nariais ir dalyvauti kultūrinio paveldo išsaugojimo programose bei pažintiniuose turuose. Dažnai tokios organizacijos ar atskiri jų nariai tampa senųjų kaimo pastatų savininkais. Tokių organizacijų kaip „The National Trust“, „Historic Houses Association“ ar „English Heritage“ prižiūrimi senieji kaimo namai ir juos supantys sodai kruopščiai saugomi ir puoselėjami. Daugumoje jų ir šiandien gyvenama, bet šeimininkai, nepraleisdami progos pasipuikuoti, mielai priima lankytojus, besidominčius Anglijos praeitimi.

Tomas Lapinskas