Naujosios Meksikos architektūrinis palikimas

Kokiomis sąlygomis ten vykote?

Organizacijos ICOMOS padalinys JAV kasmet organizuoja savotiškus jaunųjų specialistų mainus. Tam tikram laikotarpiui amerikiečiai apsikeičia darbo vietomis su kitų šalių specialistais. Tokių stažuočių metu suteikiama galimybė susipažinti su kitų kultūrų paveldu, pačia kultūra ir užsienio kolegų darbo patirtimi, be to, sudaroma galimybė aplankyti labiausiai dėmesio vertus paveldo objektus.

Man teko vykti į didžiausią Naujosios Meksikos valstijos miestą Albukerkę. Ten kartu su kitų šalių atstovais patekau į bendrovės „Cornerstones Community Partnerships“ biurą. Pagrindinė mums iškelta užduotis − atlikti vieno iš seniausių Albukerkės pastatų matavimo darbus. Tai kelių šimtų metų ispaniška fazenda su uždaru kiemu, kurioje vėliau buvo įsikūrusi mokykla. Tuomet bendrovės specialistai pagal matavimus, aprašus ir brėžinius rengia renovacijos projektus.

Kas būdinga šiam regionui ir kieno tai palikimas?

Naujosios Meksikos gyventojų sudėtis itin marga. Per ilgą šios šalies istoriją ji buvo apgyvendinta Amerikos čiabuvių, buvo tapusi Naujosios Ispanijos kolonijos dalimi, Meksikos Respublikos provincija ir pagaliau XIX a. prijungta prie JAV. Palyginti su kitomis valstijomis, Naujoji Meksika turi daugiausia ispanų kilmės gyventojų. Ši valstija taip pat turi didelę indėnų bendruomenę. Demografijai ir kultūrai įtakos turėjo ispanų, meksikiečių ir Amerikos indėnų kultūros.

Čia gausu indėnų genčių architektūros pavyzdžių, ryškus ir meksikiečių bei ispanų kolonistų palikimas. Būdingiausias tradicinės architektūros elementas – nedegtųjų molio plytų, vadinamų orasausėmis (adobe), architektūra. Tokios plytos gaminamos sumaišius molį su šiaudais ir kitais priedais. Forma išgaunama naudojant specialias medines formas. Vėliau plytos tam tikram laikui paliekamos džiūti saulėje. Šiame regione beveik nelyja, todėl plytų išdegti nereikia. Dėl tos pačios priežasties visų namų stogai plokšti. Mūsų klimato sąlygomis toks namas tiesiog „ištirptų“. Tokių pastatų stogai pusės metro storio. Montuojant juos ant nedegtųjų molio plytų karkaso sudedamos storos sijos (viga), kurių galai išsikiša į pastato išorę. Ant jų klojamas lentų paklotas ir pabaigoje visa ši konstrukcija užpilama puse metro žemių. Tradiciniuose pastatuose langai labai nedideli, atidaromi juos nuslenkant į viršų. Durys – vienvėrės, įprastos. Galbūt seniau šie pastato elementai buvo kitokie.

Daugumoje tokių pastatų nėra rūsių, todėl pamatai čia minimalūs. Rūsius atstoja kieme įrengiamos specialios žeminės. Kiemo erdvė atvira, nėra jokių tvorų.

Daugiausia nedegtųjų molio plytų pastatų rausvos spalvos. Vietinių gyventojų teigimu, tai nulėmė šio regiono gamta ir joje esantis šios spalvos pigmentas. Tradiciškai pastatų niekas nedažo, tiesiog apdailina tomis pačiomis medžiagomis. Pagrindiniai tokių pastatų principai būdingi visiems šio regiono statiniams, nepaisant paskirties ar gyventojų statuso, – ir paprastiems gyvenamiesiems namams, ir bažnyčioms.

Kaip atrodo tokių pastatų vidinė erdvė?

Vidinė erdvė atrodo nedailiai, visos detalės gana grubios. Čia lyja tik rugpjūtį ir rugsėjį, tačiau lietumi tai sunku pavadinti, nes jis tęsiasi vos keletą minučių. Tačiau čia būna sniego. Be abejo, jo daugiau kalnuose, bet prisninga ir žemiau esančiuose miestuose. Nors vasarą karšta, tačiau ne sezono metu šildyti reikia, todėl židiniai – įprastas dalykas. Tačiau jie statomi kitaip nei pas mus − ne namo viduryje, kad šiltų visos sienos, o kampe. Vietiniai gyventojai sako, kad tokia tradicija susiklostė dėl to, kad jiems nereikia daug šilumos. Židiniai neturi jokio karkaso, jie gaminami iš drėbto molio.

Maistas daugiausia buvo gaminamas lauke – čia daug kur stovi kūgio formos duonkepės. Šiame regione jos labai populiarios, kaip ir židiniai, gaminamos iš drėbto molio.

Koks tokių pastatų gyvavimo laikas?

Tokie pastatai prižiūrimi gyvuoja labai ilgai. Jie pastatomi ir vėliau bėgant laikui atnaujinamas apdailos sluoksnis. Seniau toks apdailos sluoksnis buvo formuojamas rankomis.

Ar šiuolaikiniai pastatai vis dar statomi iš nedegtųjų molio plytų?

Šiandien yra ir kitokių pastatų, tačiau senąją vietinę architektūrą mėgdžioti labai madinga. Tiesa, tai labiau imitacijos nei bandymas atkartoti autentišką statinį. Iš išorės jie labai panašūs, tačiau statybos metu formuojamas karkasas vos ne iš gipso kartono, ir tik vėliau apdailinama tradiciniais būdais. Tačiau nuošaliau gyvenantieji namų statybai, kaip ir praeityje, nenaudoja bronzos, geležies, varžtų, vinių ir pan.

Kaip suplanuotos Naujosios Meksikos indėnų gyvenvietės?

Kalbant apie indėnų gyvenvietes, vadinamuosius pueblus, jų centre visuomet galima pamatyti dulkiną aikštę, kurioje stovi bažnyčia. Tai bendruomenės organizacinis centras. Aplink ją sukasi visas tokio miestelio gyvenimas. Tokioje aikštėje rengiamos šventės, kurių čia daug. Jie išpažįsta krikščionybę ir labai tuo didžiuojasi, tačiau krikščioniškos šventės čia švenčiamos labai savotiškai. Teko dalyvauti vietinėje Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dienos šventėje. Mūsų šalyje sutapatinimas su Žoline neatrodo toks kontrastingas, o indėnai šią šventę švenčia visiškai kitaip. Šventėje, kurios metu persirengus tradiciniais apdarais šokami indėniški šokiai, gali dalyvauti tik indėnai. Šventė rengiama toje pačioje centrinėje miestelio aikštėje, pasveikinti ir pašokti atvyksta ir kitų gyvenviečių indėnai.

Yra kaimelių, skirtų vien turistams, ir ten beveik niekas negyvena. Tačiau yra ir visiškai funkcionuojančių gyvenviečių. Nukeliavus į tokį indėnų kaimelį, sunku patikėti, kad kažkur žmonės vis dar taip gyvena. Be abejo, šiokių tokių civilizuoto pasaulio priemaišų visuomet galima pamatyti.

Kuo šiandien verčiasi indėnai?

Man taip pat kilo toks klausimas. Vietiniai gyventojai man pasakojo, kad augina aitriąsias paprikas ir riešutus. Teko matyti, kad turi karvių, vištų ir pan. Be to, verčiasi tradiciniais amatais, prasimano ir kitokių uždarbių. Tiesa, toks gyvenimas kartais slegia, todėl daugelis ieško išsigelbėjimo vis paragaudami „ugninio vandens“. Beje, savo gyvenvietėse indėnai negirtuokliauja, todėl kartais specialiai vyksta į miestus, kur neretai galima pamatyti besišlaistančių ar bemiegančių girtų indėnų. Prasiblaivę vėl sugrįžta namo.

Tiesa, čia yra dar viena galimybė užsidirbti − 20 proc. indėnų žemės priklauso jiems. Tiksliai nežinau, kaip teisiškai viskas sutvarkyta, tačiau šios žemės turi ypatingą statusą, čia galioja savos taisyklės, negalioja dalis mokesčių, todėl viduryje dykumos galima pamatyti indėnams priklausančių didžiulių kazino.

Kokiose vietovėse teko lankytis?

ICOMOS organizuoja savo narių metinius susirinkimus, kur atvyksta archeologų, geologų, paleontologų ir kt. sričių specialistų. Keletą dienų posėdžiaujama, o vėliau organizuojamos išvykos į įvairius objektus. Tokiame susirinkime ir man teko dalyvauti. Vykome apžiūrėti vieno Chaco indėnų architektūrinio palikimo. Tarp 900 ir 1150 m. Chaco kanjonas buvo pagrindinis vadinamųjų senųjų pueblų bendruomenių centras. Chaco indėnai statyboms naudodavo smiltainio plytas ir blokus, o perdangoms − iš toli atgabentą medieną. Anais laikais šiame kanjone buvo net penkiolika milžiniškų statinių kompleksų, kurie iki pat XIX a. išliko didžiausi pastatai visoje Šiaurės Amerikoje. Daugelio Chaco indėnų statinių paskirtis − stebėti saulės ir mėnulio ciklus, jų statybai reikėjo kelių kartų astronominių stebėjimų, kruopščių, ne vieną šimtmetį trukusių konstrukcijos paieškų, geometrijos, kraštovaizdžio panaudojimo, projektavimo subtilybių. Tai leido sukurti unikalią visuomeninės ir sakraliosios paskirties architektūrą.

Vienas būdingiausių tokių kompleksų elementų – kambarys, kuriame buvo atliekamos religinės apeigos (kiva). Tokie rotondos plano statiniai paprastai siejami su daugumos pueblų tautų garbinta dievybe Kachina, kurios vardas verčiamas kaip „Gyvybės nešėja“. Tokiuose mažuose kambariuose galėdavo tilpti nuo 50 iki 100 garbintojų, o didžiausiuose – net iki 400. Aplink kompleksą esančiose viršukalnėse kadaise buvo įrengti stebėjimo punktai ir dūminė perspėjimo sistema. Spėjama, kad palikti gyvenvietes indėnus privertė XII a. pirmojoje pusėje įvykęs smarkus klimato pasikeitimas – net 50 metų trukusi sausra.

Teko lankytis ir tame pačiame Chaco kanjone esančiuose vadinamuosiuose actekų griuvėsiuose. Kažkada šis architektūrinis palikimas anglakalbių persikėlėlių per klaidą buvo priskirtas Centrinės Meksikos actekų kultūrai, tačiau šiandien žinoma, kad ši vieta yra Chaco ir Anasazi indėnų kultūrų sandūra. Šiame komplekse kadaise buvo didžiuliai visuomeniniai statiniai ir mažesnės struktūros, įtvirtinimai ir apeiginiai statiniai. Čia kadaise buvo ir vienas didžiausių apeigoms skirtų kambarių. Palyginti su Chaco indėnų kompleksais, šis atliktas ne taip kruopščiai, statybai naudoti grubūs smiltainio blokai. Tačiau bendras abiejų kompleksų suplanavimas panašus. Galima sakyti, kad čia taip pat vyrauja Chaco kultūros architektūra.

Kitas, jau vėlesnis, tačiau itin įdomus kompleksas, kuriame teko lankytis, – 100 km į vakarus nuo Albukerkės esantis Acomos kaimas, pastatytas 112 m aukščio smiltainio stalkalnio viršuje, dar vadinamas „Dangaus miestu“ (angl. Sky City). Manoma, kad ši gyvenvietė įkurta XII a. ar net anksčiau. Ji vadinama seniausia iki šiol funkcionuojančia gyvenviete JAV. Kaimelio pavadinimas, išvertus iš vienos vietinių kalbų reiškia „Baltosios uolos žmonės“. Ši vieta buvo pasirinkta gynybiniais sumetimais – bandant apsiginti nuo plėšikaujančių genčių.

Seniau čia patekti buvo itin sunku, stalkalnio šlaitai labai statūs. Šiandien čia veda kelias, tačiau praeityje į gyvenvietę buvo galima patekti tik siaurais laiptais, įrengtais smiltainio kalvoje. Žmonės gyvendavo viršuje, o jų gyvuliai ganydavosi apačioje. Tačiau net ir patekus į gyvenvietės vidų įtvirtinimai nesibaigia. Prie kiekvieno kelių aukštų nedegtųjų molio plytų pastato atremtos didžiulės kopėčios. Patekti į antrą pastato aukštą buvo galima tik šiomis kopėčiomis. Praeityje gyvenamosios patalpos buvo įrengiamos būtent antrajame pastato aukšte, o apačioje buvo laikomos atsargos ir ūkio reikmenys. Tačiau ilgainiui, padaugėjus vagysčių, būstų šeimininkai persikėlė gyventi į apačią, o atsargas perkėlė į viršų.

Gyvenvietė palyginti nedidelė, gatvelės siauros. Praeityje čia gyveno apie trisdešimt šeimų. Viename name kartu glaudėsi kelios kartos. „Dangaus miestas“ tituluojamas seniausia gyvenviete, tačiau tai tik simbolinis apibūdinimas. Šiandien čia gyvena vos trys šeimos. Tai visiškai turistinė vieta. Kiti gyventojai išvyko į miestą, ir čia renkasi šeimomis tik per šventes.

Vienas bendrovės, kurioje teko stažuotis, darbuotojas užaugęs būtent šiame „Dangaus mieste“. Jo tėvas buvo karininkas, jam tekdavo nuolat persikėlinėti kartu su žmona ir seserimi. Todėl berniukas iki dvylikos metų augo su seneliais. Jis pasakojo, kad tuomet mokėjo tik vietinę kalbą, ir kai pirmą kartą nuvažiavo pas tėvus į Kaliforniją, jį ištiko kultūrinis šokas. Net sunku patikėti, kad žmogus, šiandien niekuo nesiskiriantis nuo kitų miesto gyventojų, besinaudojantis visais civilizuoto pasaulio pranašumais, yra išaugęs visiškai izoliuotai nuo išorinio pasaulio.

Buvome nuvykę ir į kitą panašią gyvenvietę Taos, tačiau kitaip nei Acoma, pastaroji yra įsikūrusi kitokiame kraštovaizdyje – kalno papėdėje, be to, čia yra ir žalumos, kas itin reta šiame regione. Ši gyvenvietė taip pat pretenduoja į vieną seniausių gyvenviečių, kurioje be perstojo gyvenama. Jos įkūrimas priskiriamas Tiwos indėnų kultūrai. Gyvenvietė įsikūrusi apie pusantro kilometro į šiaurę nuo šiuolaikinio to paties pavadinimo miesto. Čia nuolat gyvena apie 2 tūkst. žmonių. Taos garsi joje esančiu daugiaaukščių gyvenamųjų namų kompleksu, pastatytu naudojant čia populiariausią medžiagą – nedegtąsias molio plytas. Šis statinys sulaukė išskirtinio Amerikos architektų dėmesio, iš jo ne vieną kartą pasisemta idėjų šiuolaikiniams statiniams.

Kompleksą sudaro dvi atskiros dalys, jame nuolat tebegyvena apie 150 žmonių. Taos „daugiabučių“ komplekso fasadai kaip įprasta rusvos spalvos, tačiau kai kurie kiti šioje gyvenvietėje esantys statiniai tinkuoti baltos spalvos tinku. Tai itin reta šiame regione.

Ačiū už pokalbį.