Japonų nacionalinis būstas – laivų statyba ant žemės
„Pavydžiu japonams begalinio skaidrumo bei tyrumo, kuriuo persismelkę jų darbai. Jie tokie paprasti kaip kvėpavimas. Japonai sukuria formą vien tik iš kelių linijų“.
Vincentas van Goghas
Kinų meno rūšys šimtmečiais veikė Europos vaizduojamąjį meną, o pirmieji japonų architektūros bei dekoro elementai tik XIX a. pradžioje gana netikėtai pasiekė Europą ir žaibiškai pritraukė to meto menininkų bei visuomenės dėmesį. Iki pat 1861 m. nuo likusio pasaulio izoliuota Tekančios saulės šalis tuomet pagaliau užmezgė prekybinius ryšius su Europa ir ją užtvindė savo prekėmis. Europietiškasis menas istorizmo laikotarpio pabaigoje buvo taip stipriai veikiamas japonų meno formų (ypač ornamentikos), kad ryškų tarptautinį pobūdį po 1900 m. Paryžiaus pasaulinės parodos įgijusios meninės krypties art nouveau principus bene labiausiai įkvėpė japonų gebėjimas pritaikyti gamtos formas. Japonų menas unikalus tuo, kad jame atsispindi visas tautos gyvenimas bei glaudus jos ryšys su gamta. „Menas – įkvėpimas, gyvenimas – įvykis. Be meno ir gyvenimo, dar yra gamta, kuri negailestingai ar maloniai lemia mūsų fizinęegzistenciją“,−sakėjaponų mąstytojas Masaharu Anesaki.
Harmonijos paieškos
Statybos darbams atlikti japonai beveik išimtinai naudojo vien medieną. Jų gyvenamasis namas eksponuoja gana savitą statybos būdą, tai − vidinio erdvumo ir disciplinos derinys, atspindintis unikalų japoniškąjį būsto suvokimą. Turtingesnieji Japonijos gyventojų sluoksniai gyveno įmantriuose, geometriškai harmoninguose, įvairiai apstatytuose būstuose. Atskiros patalpos buvo atskiriamos skirtingų dydžių dembliais, kuriuos prireikus buvo galima greitai išmontuoti. Interjerui buvo sukurtos vienodos taisyklės, tačiau tuo pat metu kiekvienas būstas išreikšdavo ir individualų šeimininko skonį.
Ramybė bei pasaulietiškumo atsisakymas kaip niekur kitur buvo įgyvendinami už šių statinių sienų, kuriais žavėjosi daugelis europiečių, neretai tokį būstą laikiusių idealu. Japoniškųjų namų statyba su jų aiškia logika, funkcionalumu, praktišku erdvės įforminimu bei aristokratišku puritonizmu tapo pavyzdžiu ir atliekant šiuolaikinių gyvenamųjų namų statybos bei interjero dekoro darbus. Ir tai nenuostabu, nes kiekviena kultūra, nepaisant jos unikalumo, kuo toliau, tuo labiau laikoma universalaus pasaulio dalimi. Ir kuo labiau ji skiriasi nuo europietiškosios kultūros sampratos, tuo labiau ja domimasi ieškant tam tikrų paralelių ar tiesiog semiantis naujų idėjų, vėliau tampančių įprastu reiškiniu, praplečiančiu pasaulėžiūrą bei paįvairinančiu buitį.
Japonams ir šiandien svarbu neprarasti ryšio su gamta bei praeitimi. To mokoma nuo mažens. Jaunajai kartai diegiama pagarba gamtai bei nacionalinėms vertybėms, todėl čia tiek daug moksleivių, besilankančių šventyklose, muziejuose ir kitose kultūrinėse ar istorinėse vietose. Japonijoje nieko nestebina pamokos, vykstančios Dzeno šventyklų soduose.
Pirmoji keramikos kultūra
Manoma, kad Japonijos salyne pirmieji gyventojai pasirodė jau paleolito laikotarpiu, tačiau pirmieji iki šiol aptikti jų pėdsakai priskiriami neolito periodui. Japonų protėviai šiame salyne pasirodė 10 000 m. pr. Kr. ir tapo pirmąja žmonijos istorijoje keramikos kultūra. Ankstyvosiose neolito laikotarpio gyvenvietėse aptinkama paprastų, viduriniam neolitui būdingų gyvenviečių − kaimų su būstais, išraustomis duobėmis bei iš medžio šakų pagamintomis kartimis, laikančiomis stogą. Tokiuose būstuose gyvavo medžiotojų bei rinkėjų kultūra.
Didesni pokyčiai japonų būsto raidoje įvyko išmokus auginti ryžius. Su šios kultūros atsiradimu III a. pr. Kr. atsirado ir pirmieji būstai paaukštintomis grindimis bei dvišlaičiais stogais. Vėliau jie sutartinai pradėti vadinti Yamato būstais. Tačiau didžioji dalis paprastų žmonių dar palyginti ilgą laiką gyveno kvadrato formos duobių būstuose suapvalintais kampais, su keturiais stogą laikančiais stulpais, tapusiuose savitu tuomečio kaimo pastato etalonu bei standartu.
Ryškesnius pokyčius japonų buityje bei kultūroje nulėmė kaimynė Kinija. Pasak kinų istorijos tėvo Sima Qianio, pirmasis Kinijos imperatorius Qin Shi Huangdi (221−210 m. pr. Kr.), keliaudamas po Kiniją, arbaletu nukovė banginį, kuris buvo laikomas demonu, bandžiusiu sutrukdyti imperatoriui susitikti su nemirtingaisiais. Būtent tuomet, kaip teigia kinų istorikas, grįždamas nuo Rytų jūros, imperatorius susitiko valdininką Hu Fu ir jo bendražygių grupelę, kuriems buvo pavestos nemirtingumo eliksyro paieškos. Jie paprašė leidimo nukeliauti į mistinę Peng Lai salą ir iš ten niekada nebegrįžo. Šiomis dienomis jau yra žinoma, kur pradingo Hu Fu su 3 000 savo bendražygių. Jų pėdsakai aptikti Japonijoje, Honsiu saloje. Japonų tyrinėtojas Toshio Okuno teigia, kad apie 200 m. pr. Kr. japonų kultūroje įvyko staigus lūžis. Tai lėmė Hu Fu ir jo palydos įsiveržimas į dziomono, virvelinės keramikos kultūros žmonių gyvenimą. Tuo metu japonų protėviai dar gyveno akmens amžiaus trobelėse.
Laivų statybos paslaptys būstams
Žemės ūkio kultivavimas bei kaimynų įtaka sutapo su karų virtine. Ūkininkai kasė griovius aplink gyvenvietes bei statė tvoras aplink savo kaimus, ir tai jau bylojo apie aukštesnį savisaugos etapą, veikusį gyvenviečių struktūrą. Senovės Graikijoje bei kituose Europos regionuose tokios gyvenvietės išsiplėtojo į miestus, tačiau Japonijoje ilgainiui jos buvo apleistos ir vėliau buvo panaudotos kaip vieta didžiulėms valdovų kapavietėms - kofun. Nuo IV iki VII a. šių kapaviečių visoje šalyje buvo įrengta apie 20 000. Tokių statinių nerasta jokioje kitoje Rytų šalyje ir vargu ar galėjo būti kas nors panašaus visame pasaulyje. Kapavietės galėjo būti įvairiausios formos: kvadratinės, apvalios, kvadratinio pagrindo ir apvalia viršutine statinio dalimi, tačiau pačiomis svarbiausiomis ir įdomiausiomis laikomos didžiulės rakto skylės formos kapavietės, turėjusios ankstyvųjų Yamato valdovų kultūros bruožų. Ilgainiui kapavietės kito, kol tapo retenybe ir pagaliau visai išnyko. Didžiausias iki šiol žinomas tokio tipo statinys − V a. pastatyta imperatoriaus Nintoku kapavietė, esanti šiandienės Osakos teritorijoje. Nintoku kalva yra 486 metrų ilgio, jos pagrindas užima didesnę teritoriją nei didžiausia Egipto piramidė.
Kad ir kiek būtų svarbi žemdirbystė, reikia pastebėti ir tai, jog japonų gyvenimo būdą daugiausia nulėmė vandenynas bei saloje tekančios upės − natūralios kilmės gynybiniai įtvirtinimai, o nuo potvynių bei atoslūgių priklausė ir žemdirbystė.
Tuomet Japonijos salyną pasidaliję valdė keletas valdovų, o jų valdos buvo atskirtos tų pačių gamtinių ribų. Todėl vienintelis kelias vienam iš valdovų užkariauti likusius junginius buvo vandens kelias. Tam buvo reikalingi karo laivai, todėl pamažu išaugo profesionalių laivų statytojų karta. Yamato valdovai laivų statybos meistrų darbą įvertino taip aukštai, kad jie buvo pakviesti statyti rūmus. Taip laivų statybos paslaptys po truputį buvo pradėtos įgyvendinti statant gyvenamuosius namus. Todėl dažnai tradicinė japonų architektūra įvardijama kaip laivų statyba ant žemės. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl japonų architektūra iki vakarietiškosios kultūros įtakos Meiji epochoje buvo išimtinai medinė. Net šiandien apie 70 proc. Japonijos teritorijos dengia kalnai ir miškai, tai viena miškingiausių pasaulio šalių. Dažniausiai statyboms darbams atlikti naudota plačialapių medžių mediena. Kaip ir Kinijoje, Japonijos provincijose statant namus dažniausiai buvo naudojami bambukai, tačiau ilgainiui dėl svarbių ypatybių itin pamėgti ir pradėti ypač vertinti kedrai bei kiparisai.
Yamato meistrai statė valdovų rūmus ir miestus senosios valstybės formavimosi metu. Šiandien pats ryškiausias jų meistriškumo bei užmojų pavyzdys − Todaiji šventykla Naroje − didžiausia pasaulyje medinė struktūra (šiandien atstatyta, tačiau pirmoji buvusi kur kas didesnė).
Japoniškieji pastatai buvo statomi beveik vien iš vertikalių bei horizontalių sudedamųjų dalių, vienintelė išimtis buvo trikampės stogo konstrukcijos. Kitaip nei ąžuolai, kiparisai minkšti, todėl tokių pastatų konstrukcijos buvo lengvos, taip bandyta apsisaugoti nuo dažnų žemės drebėjimų. Lanksti struktūra leisdavo išvengti gamtos jėgų poveikio. Dėl šios priežasties dauguma japoniškųjų pastatų buvo montuojami su nedengtomis kolonomis, ne vien dėl to, kad nepalankiomis Japonijos klimato sąlygomis uždengtos jos nedelsiant supūtų, bet ir todėl, kad paslėptos kolonos apsunkina sienas. Taigi galima nubrėžti paralelę ir su japonų imtynes apibūdinančiu žodžiu „dziudo“ (jap. judo, vienu metu reiškiančiu jėgą ir lankstumą.
Dėl kinų architektūros įtakos japonų pastatai iki pat IX a. buvo dažomi žydra, raudona bei kitomis ryškiomis spalvomis. Geležies įrankių gamyba tiek ištobulėjo, kad ypač imta vertinti natūrali medienos tekstūra. Statybos darbams atlikti naudotas kiparisas, natūraliai prisotintas sakais, todėl tokia statybinė medžiaga savaime yra patvari ir nereikalauja jokio dažymo.
Dar vienas ryškus kiniškosios bei japoniškosios architektūros elementų transformacijos pavyzdys − stogai. Kiniškųjų stogų būdingas bruožas − galuose aštriai užsilenkianti pakraigė šauna į viršų, o japoniškasis šio stogo variantas turi švelniai žemėjančią išlanką, galuose tampančią beveik horizontalia.
Kaip ir daugelyje kitų kultūrų, Japonijoje šventyklų statybai skirtas ypatingas dėmesys. Medinės šventyklos jau nebe kinų kultūros pavyzdžiai, o įrodymas, kad šioje vietoje gyveno japonai. Vienos jų buvo skirtos sužinoti dievų norams, kitos – bendrauti su jais ar prašyti protekcijos. Senovėje Japonijos gyventojai tikėjo, kad žmogus miršta tik tuomet, kai jo kūną palieka siela. Siekiant ją sugrąžinti tokiose šventyklose buvo atliekamos specialios apeigos, per kurias buvo pasitelkiama magija. Apeigų dalyviai šokdavo bei grodavo būgnais, o vėliau šie ritualai išsiplėtojo į no bei kiogeno teatrą.
Savitas interjero suvokimas
Vakarietiškiesiems statiniams būdingas masyvumas kontrastuoja su rytietiškųjų konstrukcijų liaunumu. Praeities Vakarų architektūroje pastatas dažniausiai projektuotas, atsižvelgiant į formą, iš atskirų dalių, neretai komponuojama pabrėžiant vertikalę, siekiama įspūdingumo. Jis turėjo mažai ką bendra su jį supančia gamta, juos siejo tik formalūs ryšiai. Rytų architektūra su gamta susijusi glaudžiu – dvasiniu ryšiu, pastatas harmoningai dera su jį supančia aplinka, stengiamasi pabrėžti naudojamos medžiagos ypatybes, akcentuojant horizontalę, laikomasi paprastumo ir natūralumo. Projektuota iš vientisų architektūrinių blokų, atsižvelgiant į jo apimtį, taip sukuriant lengvumo ir grakštumo įspūdį.
Ne mažiau skirtinga ir japoniškoji interjero elementų samprata. Pagal europietiškąjį suvokimą japonai beveik nenaudoja jokių baldų. Pavyzdžiui, japonų namuose nėra spintų, baldus pakeisdavo kelios nišos sienoje, viena buvo paliekama tuščia su šiek tiek pakeltomis grindimis − tokonoma. Ji atliko svarbų vaidmenį įvairiausių normų kupiname japonų gyvenime. Šventinėmis dienomis ši niša buvo užpildoma rankraščių ritiniais − kakemono ritinėliais, vazomis su gėlėmis bei bronzinėmis šventųjų statulėlėmis. Nišos abiejose ar vienoje iš pusių atliko spintų funkciją. Šios nišos buvo apdailinamos labai įvairiai: su stumdomomis durelėmis bei atviromis meniškai išdėstytomis lentynomis. Jose japonai laikydavo savo drabužius, reikalingiausius daiktus ir negausius lovos reikmenis. Pastatai bei juose esantys baldai harmoningai derėjo, o pats pastatas tiesiog papildė jį supančią aplinką
Charakteringas japonų kultūros bruožas − tipiško europietiškojo dekoro elemento − meno dirbinių nebuvimas. Todėl nedidelės gyvenamosios patalpos atrodė tuščios ir griežtos, kambarius puošdavo tik sienų bei lubų apdaila šviesios spalvos rūšies mediena ir švelnios stumdomų pertvarų bei sienų detalių spalvos. Vidinių patalpų harmonija buvo sukuriama naudojant storus grindų demblius bei keletą itin elegantiškų formų baldų.
Japonų baldininkai nuo senovės garsėjo kruopščiu darbu, tačiau jų darbo įrankiai buvo visiškai primityvūs. Jie dirbo sėdėdami ant žemės, be darbastalio, tačiau naudojo įrankius, išskyrus kelias išimtis, panašius į naudotus Europoje.
Japoniškajame būste baldų mažai, tačiau jie buvo itin subtiliai dekoruojami ir džiugino akį puikia metaline furnitūra, spalvingu ir dailiu laku. Charakteringiausias japoniškųjų baldų bruožas − itin išplėtota unikali lakavimo technika, gimusi dar VIII–X a.
Japonai nenaudojo lovos, miegojo ant demblio, išmarginto ornamentais, ant kurio paklodavo ploną, medvilnės prikimštą čiužinį. Vietoj įprastos pagalvės, kaip ir senovės egiptiečiai, jie naudojo medinę pagalvėlę, apvilktą besisukančiu cilindru, išpintu iš nendrių. Šalia gulto buvo pastatomas popierinis žibintas, pagamintas iš įvairių augalinių pluoštų, sumaišytų su augalinės kilmės klijais. Net ir stalui nebuvo skiriama daug dėmesio, pvz., rašydami japonai naudodavo prailgintą, 20−30 cm ilgio lakuotą staliuką su stumdomomis dėžutėmis, išsiskiriantį ypatingu dailumu. Šiandien daugeliui žinomi didesnių matmenų japoniškieji stalai, spintelės bei spintos buvo gaminamos specialiai eksportuoti. Patys japonai jų beveik nenaudojo.
Tradiciniame name prieangio, prieškambario ir virtuvės grindys medinės, o kitų kambarių grindys išklotos šviesiais pintais vikšrių dembliais − tatamiais, dalijančiais kambarį į lygius stačiakampius. Šiais laikais daugumos gyvenamųjų namų bei butų grindys yra iš poliruoto medžio arba užklotos kilimine danga, o tatamiais išklotas tik miegamasis. Įžengus į japonų namus, reikia nusiauti batus ir palikti juos prieškambaryje ar svetainėje.
Tradicinis praktiškas šildymo būdas − kotacu – žemas, apklotas stalas, su apačioje įtaisytu šildytuvu (šiais laikais elektriniu). Norėdamas sušilti žmogus atsisėda prie stalo ir pakiša kojas po apklotu.
Japonų namuose atskirai nuo tualeto kambario dar yra įrengtas specialus vonios kambarys − ofuro, skirtas vien maudytis. Keturkampė vonia pripildoma karšto vandens, o prieš į ją lipdamas žmogus nusiprausia su muilu ir nusiplauna sėdėdamas ant mažos kėdutės greta vonios. Kadangi visi į vonią lipa švarūs, visa šeima gali išsimaudyti tame pačiame vandenyje.
Be to, Japonijoje itin populiarios − sento, viešosios pirtys. Dauguma japonų namuose turi vonios kambarį, bet įprotis maudytis pirtyse neišnyko. Viešint šioje šalyje verta apsilankyti tokioje pirtyje, tačiau japoniškoji pirtis pirmiausia skirta atsipalaiduoti, o ne maudytis.
Dar vienas originalus senovės japonų išradimas − stumdomos vidinės pertvaros − fusuma (permatomas popierius mediniuose rėmuose), leidžiančios lengvai sujungti ir išardyti įvairias namo dalis, norint sukurti salę ar keletą nedidelių izoliuotų kambarių, pereinant iš vienos patalpos į kitą. Stumdomos išorinės sienos − sioji ir vidinės pertvaros leidžia lengvai, atsižvelgiant į nuotaiką, pakeisti namų aplinką ar atverti ją į skirtingas pasaulio puses – nukreipti žvilgsnį į skirtingo tipo sodus arba, neišeinant iš namo, grožėtis gamtos formų įvairove.
Kitaip nei įprasta Europoje, Japonijoje sodininkai bei interjero kūrėjai dažnai buvo tie patys žmonės, stumdomas pertvaras paverčiantys peizažais, stengdamiesi ir namo viduje sukurti specifinę apmąstymams nuteikiančią atmosferą. Dėl gyvenamojo ploto stygiaus bei idėjos originalumo toks sprendimas Japonijoje ir šiandien itin populiarus.
Kiekviena japoniškojo dekoro meno rūšis plėtojosi atskirai, tačiau buvo itin kruopščiai derinama ir harmoningai papildė viena kitą. Vėduoklėms, kimono, medžio graviūroms ir keraminiams indams – visiems būdingas praktiškumas bei patrauklumas ir poetiškumas. Meistriškai sukomponuota gėlių puokštė − ikebana – papildė ir keitė nuotaiką, perduotą peizažo paveiksle ar poeto eilėse. Toks poetiškumas būdingas meilės romanų klestėjimo Japonijoje laikais (čia jie atsirado anksčiausiai), kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele.
Ikebana glaudžiai susijusi su patalpų interjero puošyba bei kitomis meno rūšimis. Ikebanos puokštė bei jos kūrimo menas kado nėra tiesiog paprasta gėlių kompozicija. Puokštės kūrimą reglamentuoja daugelis griežtų taisyklių, o jos tikslas ypatingos pauzės ma, būdingos visam japonų menui, turi paskatinti žmogų susimąstyti. Šiandien Japonijoje gyvuoja keletas ikebanos mokyklų, tačiau visos jos laikosi bendrų, pagrindinių principų. Ikebana yra gyva, jai naudojamos tik gyvos gėlės, be to, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumo puokštei suteikia ir jai būdinga asimetrija.
Tarp kitų interjero detalių deramą vietą užima bonsai − nykštukinių medelių auginimas, demonstruojantis begalinę kantrybę bei kruopštumą. Pavyzdžiui, Japonijoje ir šiandien auginami bonsai, perduodami iš kartos į kartą jau kelis šimtus metų.
Katana − samurajaus siela
Molio bei akmens statiniams nereikia geležinių įrankių, o net ir paprasčiausių medinių konstrukcijų namams statyti tokie įrankiai būtini. Todėl Japonijoje kai kurie geležiniai įrankiai plačiai naudoti nuo pat žemdirbystės pradžios. Metalo apdirbimo išsiplėtojimo lygį puikiai atskleidžia dažna japoniškųjų namų interjero detalė − katana, dar įvardijama samurajaus siela ar tiesiog Japonijos simboliu.
Praeityje katana suvokta ne tik kaip kovos, bet ir kaip etiketo priedas. Pavyzdžiui, svečiuose, norint išreikšti pasitikėjimą šeimininku, kardą reikėjo guldyti ant tatamio – dešinėje pusėje. Jokiu būdu negalima buvo kardo nukreipti į pašnekovą. Dar didesnis įžeidimas buvo be leidimo paliesti svetimą ginklą. Todėl sudėtingas bei griežtas kardo etiketas neretai sukeldavo incidentų su skaudžiais padariniais. Užtekdavo išsiblaškiusiam samurajui lyg niekur nieko truktelti kardą iš makšties susibūrime ir čia pat vietoje kristi kitų samurajų sukapotam.
Katanos gimimas yra toks pat ritualas kaip ir bet kurio kito japonų nacionalinio meno kūrinio. Kalvis, imdamasis užsakymo, turi keletą dienų nutraukti bet kokius ryšius su pasauliu ir dvasiškai apsivalyti. Kalant kataną, į visumą sulydoma ir sukalama iki šešiasdešimties tūkstančių folijos storio plieno plokštelių. Japonai sako, kad tinkamas kardas kalamas dešimt metų, geras − visą gyvenimą. Japonijoje, kaip ir daug kur Rytuose, laikas neturi tokios vertės kaip pas mus. Vienam geležies strypui sukalti sugaištama apie penkerius metus, o kur dar kiti elementai. Japoniškasis kardas – tai ne tik ašmenys, bet ir magiški ženklai, įkalti vidiniuose sluoksniuose, panašiai kaip vandens ženklai popieriuje.
Filosofinis sodas
Prie daugumos japoniškųjų namų buvo įrengiamas jų ribas praplečiantis nedidelis sodas, visuotinai paplitęs VII–XIX a. Jų įrengimo menas kito kartu su peizažu tapyboje ir formavosi kartu su monochrominių piešinių stiliumi. Erdvė buvo kuriama taip, kad žmogus pasijustų gamtos dalimi, todėl dažnai sodas atrodo gilesnis, negu yra iš tikrųjų. Iš skirtingų taškų tokiame sode atsiveria vis naujos peizažo perspektyvos, kur kiekvienam augalui ar akmeniui parenkama gerai apgalvota ir tiksliai surasta vieta. Tai savotiški miniatiūriniai pasauliai, įkūnijantys jų kūrėjų filosofiją, kuriuose meistriškai sugrupuota gamtos elementų kompozicija, susidedanti iš samanų, akmenų bei vandens telkinių, lemiančių likusių dalių spalvą. Juose galima įžvelgti simbolines jūros ir peizažo miniatiūras, kurios sutelpa į kelis šimtus kvadratinių metrų. Japoniškieji sodai plėtojosi veikiami valdančiosios klasės estetikos suvokimo, budizmo ir šintoizmo filosofijos, todėl nors jiems ir būdingi bendri principai, jie priklauso nuo erdvės pobūdžio. Pavyzdžiui, žymieji Dzeno sodai padaryti vien iš smėlio bei akmens. Įdėmiau įsižiūrėjus jie atsiveria kaip iš labai didelio aukščio pamatytas pasaulio paveikslas, savo toniniu griežtumu harmoningai derantis prie paprastų architektūrinių formų. Akmenys čia tartum atsitiktinai išmėtyti ant grėbliais nubraižyto ir banguotas vagas primenančio, šviesaus jūros gargždo, nedideliame žemės lopinėlyje.
Pastarieji sodai paprastai supa šventyklą, juose sukuriamas daugiau ar mažiau stilizuotas gamtovaizdis. Japoniškasis sodas niekada nebūna simetriškas, jame nesodinamos gėlės. Tokiuose soduose medžių neišvysi, tik baltą žvyrą bei grupėmis išdėstytus akmenis. Jie išdėlioti taip: kad ir iš kokios vietos žiūrėtum, matai skirtingą reginį. Šie sodai skirti medituoti. Kiekvienas lankytojas turi pats pajusti, ką norėjo perduoti kūrėjai. Kuo ilgiau žiūri į tokį sodą, tuo įvairesni vaizdiniai mintyse plaukia.
Ilgainiui išryškėjo kelios japoniškojo sodo atmainos. Sodai skirstyti į nedidelius kalvotuosius, nedidelius plokščiuosius bei didelius kalvotuosius. Kiekvienas jų buvo grindžiamas pagal trianguliacijos principą, t. y. kompozicijos elementai dėstomi pagal tris ašis, projektuojamas iš gyvenamojo namo.
Labiausiai pamėgta japoniškųjų sodų sudedamoji dalis − amžinai žaliuojantys medžiai: būtinos pušys, ne mažiau populiarūs ir bambukai. Kiti augalai – vyšnios, magnolijos, rododendrai, kamelijos, japoniškieji klevai bei kt. – parenkami atsižvelgiant į žydėjimo laiką bei spalvas.
Augalų kultas gyvas Japonijoje iki šiol. Jų garbei rengiamos šventės, o gamtos grožio supratimas užima svarbią vietą japonų folklore, literatūroje, dailėje ir gyvenime. Šioje šalyje iki šiol saugojamas ir puoselėjamas kiekvieno pastato, tiek gyvenamųjų namų, tiek šventyklų, papildytų gyvosios gamtos grožiu, išraiškingumas.
Minimalizmo bei asketizmo įsikūnijimas
Neatsiejama daugelio japoniškųjų sodų sudedamoji dalis – specialus namelis, skirtas arbatos gėrimo ceremonijai. Arbatos gėrimo ceremoniją − chano yu, japonai perėmė iš kinų Chan (jap. Dzen) sektos vienuolių ir suteikė jai unikalias japoniškąsias formas bei gerokai pakeitė ir estetizavo. Pagrindiniai šio ritualo kanonai Japonijoje susiformavo XV–XVI a., būtent tuomet, kai tradiciniuose japoniškuosiuose soduose atsirado šie nedideli, bet erdvūs arbatos gėrimo paviljonai − patalpos, skirtos specialiai gerti arbatą. Japonijoje šis ritualas tapo keramikos, sodų meno, architektūros, kaligrafijos, tapybos, ikebanų kūrimo meno sinteze bei triumfu.
Chano yu meistrai ilgainiui tapo įtakingais asmenimis imperatoriaus rūmuose, veikė kaip diplomatai, politikai, imperatoriaus patarėjai bei patikėtiniai. Žmonės, išmanantys ceremonijos meną ir sugebantys tinkamai ją atlikti, buvo gerbiami ne mažiau nei filosofai ar poetai. Vienas svarbiausių arbatos gėrimo ceremonijos aspektų − susėdus gerti arbatą, nebetekdavo reikšmės jokie socialiniai rangai, ambicijos ar pasaulietiniai siekiai. Gėrimo ritualas tarsi įkūnydavo tobulos, harmoningos visuomenės idėją. Jos esmė, nepaisant ritualo sudėtingumo, visiškai paprasta: visa, kas supa žmogų, ir pats žmogus tarnauja vienam tikslui − vientisumui, grožiui, akimirkai, paprastumui. Garbinamas akimirkos unikalumas, visa ko harmonija ir gamta. Šios idėjos kyla iš dzenbudistinio estetikos suvokimo, suteikdamos psichologinę pusiausvyrą, meditacijai reikalingą susikaupimą. Arbatos gėrimo ceremonija įkūnija minimalizmo bei asketizmo idėją, teigiančią prigimtinių poreikių minimalumą. Šiame rituale svarbi kiekviena smulkmena. Ypatingas dėmesys skiriamas švarai (namelio, arbatos indų, net svečių ir šeimininko drabužių), svarbūs net garsai už lango, verdančio vandens garsas ar lietaus šnarėjimas lauke.
Tomas Lapinskas