Daniška architektūrinių formų interpretacija

Nuo seniausių laikų Danijos teritorijos gyventojų architektūra buvo sudėtinė šią teritoriją supančio pasaulio dalis. Vikingų eros laikais statyti būstai pakluso visai Skandinavijos teritorijai būdingiems tokio tipo statinių statybos principams. Dėl katalikų kultūros čia taip pat vietą rado bendri Europos architektūros stiliai, o vėlesniems, suaktyvėjusios komunikacijos laikotarpiams, kaip ir daugelyje kitų šalių, būdingas architektūrinių tendencijų maišymasis. Nepaisant to, tradiciniai danų būstai turi ryškų regioninį atspalvį, ankstyvuoju laikotarpiu pasireiškusį kaip kitokia pažįstamų formų organizacija, vėlyvesniais – kaip skirtingų statybinių tradicijų sintezė.

</I>

Danų vikingų tvirtovės

Kalbant apie danų vikingų palikimą, išskirtiniausias bruožas – didžiulės, gerai organizuotos karo stovyklos. Iki šių dienų rastos keturios tokių įtvirtinimų vietos – vakarinėje Zelandijos salos dalyje esantis Trelleborgas, Jutlandijos pusiasalio šiaurėje – Aggersborgas ir rytinėje dalyje – Fyrkato bei Fiūno saloje esantis Nonnebakkenas. Po Antrojo pasaulinio karo atlikti tyrinėjimai parodė, kad visos šios vietos turi bendrų bruožų, bylojančių apie tai, kad priklausė tam pačiam gyvenviečių organizavimo tipui. Šios stovyklos – statinių grupės, apipiltos žemės pylimais ir įsikūrusios šalia jūros kranto, kur patogu švartuoti laivus.

Aukštas inžinerijos lygis, kaip buvo pastatytos šios stovyklos, kelia nuostabą. Koncentrinių pylimų (siekiančių 18 m storį), kuriais apjuosti statiniai, konstrukcija yra tobulai teisinga. Vidinę erdvę iš vakarų ir iš šiaurės į pietus kerta medžiu grįsti takai. Tokiu būdu pylimuose įtaisyti vartai nukreipti į keturias pasaulio puses. Ne ką mažiau stebina stovyklų pastatų išdėstymo teisingumas ir tikslumas. Trelleborge statmenai persikertantys takeliai dalija stovyklos (plotas 1,5 ha) teritoriją į keturis skirtingus sektorius. Kiekviename jų pastatyta po keturis ilgus pastatus, stovinčius tiesiu kampu vienas kito atžvilgiu, formuojančius tikslų kvadratą su viduje esančiu kiemu. Toks pats planas ir Fyrkato saloje, o Aggersborge tokių takelių ne 4, o 12, ir pastatų skaičius ne 16, o 48. Manoma, kad šios gyvenvietės centre stovėjo stebėjimo bokštas. Be didžiųjų namų, tokiose stovyklose būta ir mažesnių, kurie, kaip manoma, buvo naudojami kaip sarginės ir vadų namai.

Apversto laivo vidaus sankloda

Visi tokiose stovyklose stovėję pastatai, neatsižvelgiant į jų dydį, priklauso bendram vadinamųjų ilgųjų namų tipui su elipsės formos sienomis. Vidurinėje dalyje toks pastatas platesnis, o galuose palaipsniui susiaurėja. Tokia apversto vikingų laivo konstrukcija vizualiai nuo savo pirmtako skyrėsi tik nupjautais galais. Aukštas dvišlaitis stogas rėmėsi į dvi stulpų eiles. Viduje toks pastatas buvo padalytas į tris atskiras patalpas, vidurinioji – didesnė už kraštines. Tyrinėtojų teigimu, tokio tipo pastatai buvo statomi visoje Skandinavijoje dar iki vikingų epochos laikų. Archeologų įsitikinimu, Aggersborgas buvo pastatytas senesnės gyvenvietės vietoje, kurioje jau buvo tokios formos pastatų, tačiau gerokai mažesnių.

Ilgieji namai paprastai buvo nuo 5 iki 7 m pločio ir, atsižvelgiant į šeimininkų padėtį ir regioną, − 15–75 m ilgio. Pagrindiniame kambaryje, esančiame pačiame pastato viduryje, buvo kuriama laužavietė. Dalis prieškambario naudota maistui saugoti, o šalia įėjimo esanti erdvė skirta miegui. Turtingesnių vikingų šeimų namų planas buvo gerokai įmantresnis. Prie pagrindinių pastato kambarių buvo prijungiami dar du papildomi kambariai, šonuose išnyrantys iš pastato konstrukcijos. Labiausiai nuo įėjimo nutolęs – pagrindinis gyvenamasis kambarys. Šioje patalpoje dažniausiai stovėdavo ratelis su stalais ir suoliukais, kurie buvo gerokai aukštesniais nei įprastai. Manoma, kad erdvė po tokiais suolais buvo naudojama audiniams sudėti. Be to, šie baldai atlikdavo daug kitų funkcijų – čia buvo bendraujama, valgoma ir pan. Tokie baldai šią pastato dalį paversdavo puikia vieta pokyliams, ypač dėl to, kad kolonos čia suprojektuotos arčiau sienų. Taip sukuriama didesnė erdvė kambario viduje, kitaip nei pagrindinėje patalpoje. Visi dienos darbai buvo atliekami pagrindiniame kambaryje. Čia buvo gaminamas ir maistas. Naktį toje pačioje erdvėje taip pat buvo miegama, todėl suolai čia žemesni ir platesni. Kartais tokiame kambaryje buvo įrengtos vadinamosios uždarosios lovos − nedidelė atskira patalpa su dvivėrėmis durimis kojūgalyje, kur buvo padaromas specialus gultas. Ši lova buvo skirta šeimos galvai ir jo žmonai. Kiti namų gyventojai miegojo kartu ant suolų.

Bandymas atkartoti Odino rūmus?

Sprendžiant pagal tokiuose įtvirtinimuose buvusių pastatų dydį, manoma, kad, pavyzdžiui, Trelleborge galėjo gyventi nuo 1 000 iki 1 500 žmonių. Natūralu, kad Aggersborge, kuris yra didesnis, gyveno dar daugiau gyventojų. Todėl nenuostabu, kad tokių įtvirtinimų statyba reikalavo daug išlaidų ir darbo jėgos. Atsižvelgiant į tai, istorikai tokių stovyklų kūrimąsi sieja su karališkąja valdžia, įsigalėjusia Danijoje būtent tuo metu, kuriam priskiriamos šios gyvenvietės. Be to, manoma, jog inžinieriai, projektavę tokias stovyklas, buvo svetimšaliai, nes sunku patikėti, kad patys danai X–XI a. būtų įvaldę tokias sudėtingas statybos technologijas. Tačiau lieka neaišku, iš kur į Daniją buvo atkeliavę šie specialistai, neva pakviesti Danijos valdovų arba vikingų paimti į nelaisvę. Tiesiog to meto Europoje tokių ar nors kiek panašių statinių iki šiol neaptikta. Statybinė medžiaga, tuo metu taikyta Europoje, buvo akmuo, o šios gyvenvietės suręstos iš žemės, molio ir medienos.

Nepaisant to, tyrinėtojai įrodė, kad tokiose stovyklose statytų namų konstrukcija yra ilgųjų skandinaviškųjų namų raidos rezultatas. Tokiu atveju tikrai žinoma, kad bent jau viena pagrindinių daniškų stovyklų dalių nebuvo pasiskolinta, o greičiau tęsė senąsias statybos tradicijas. Be to, turint omenyje, kad primityvūs apskritimo formos įtvirtinimai Skandinavijoje statyti dar nuo V a., todėl kad ir koks atrodytų didelis šuolis nuo šių konstrukcijų, galima daryti prielaidą, jog su pagalba iš svetur ar be jos, visgi tai galėtų būti tokių įtvirtinimų raidos pavyzdžiai.

Tačiau iki šiol to įrodyti ar paneigti nepavyksta. Įdomu, kad senojoje skandinavų mitologijoje aukščiausios dievybės Odino buveinė Valhala buvo vaizduojama kaip didžiuliai rūmai su keliais šimtais durų. Čia galėjo patekti tik kovos lauke kritę kariai – einherjar.

Norvegų filologijos profesoriaus Magnuso Bernhardo Olseno nuomone, tai susiję su Romos Koliziejumi. Jis teigia, kad skandinavai įsivaizdavo Valhalą kaip didžiulį amfiteatrą. Tačiau argi nebūtų galima surasti kito šių rūmų prototipo? Juk gali būti, jog tokių stovyklų statytojai stengėsi įgyvendinti savo Valhalos, kaip išrinktųjų karių buveinės, viziją.

Fyno kaimas – architektūrinio virsmo liudijimas

Tipišką danų būsto ir ūkio sanklodą šiandien galime pamatyti ne viename po atviru dangumi įkurtame Danijos muziejuje kaimelyje. Vienas žymiausių – trečio pagal dydį Danijos miesto Odensės apylinkėse, dar vokiečių okupacijos metu 1946 m. įkurtas Fyno kaimas (Den Fynske Landsby). Į šį muziejų po atviru dangumi perkelti ir restauruoti XVIII–XIX a. tradicinių danų būstų pavyzdžiai. Iš viso čia galima pamatyti kadaise Fyno apylinkėse stovėjusius skirtingo plano ir konstrukcijų, mažiau ar labiau pasiturinčių danų ūkininkų, darbininkų, pastoriaus, audėjo, klumpių gamybos meistro, plytinės, mokyklos, muitinės, smuklės, kalvės, dvarininko klėties pastatus ir net vasarnamį bei garvežių depą.

Mažasis Melby ūkis

Vienas tipiškiausių Danijos ūkininkams priklausiusių pastatų – vadinamasis Mažasis Melby ūkis, atgabentas iš Melby apylinkų ir rekonstruotas Fyno kaime. Iki pat 1950-ųjų tokie pastatai su prie jų besišliejančiu skirtingo dydžio žemės plotu buvo paplitę labiausiai. Nors tai mažojo ūkio pavyzdys, tačiau iš jo kiemo, apsupto keturių pastato korpusų, nesunku įžvelgti, kad skurdesni ūkininkai bandė atkartoti turtingesnių ūkių sanklodą. Tokio tipo ūkis visuomet buvo danų ūkininko siekiamybė, nors proporcijos buvo mažesnės.

Pirmasis Melby pastatas buvo pastatytas 1800 m., tačiau vėliau dėl gaisrų ir noro praplėsti pastatą buvo ne kartą perstatytas. Iš viso prie statinio šliejasi keturi priestatai, sukonstruoti iš medinio karkaso. Visi pastatai sujungti kampuose, išskyrus pietinį – gyvenamąjį pastatą. Karkasas pagamintas sijų galus iškišant į išorę, taip, kad jos matytųsi ant pastato fasado. Reikėtų paminėti, kad toks sprendimas daugiau estetinis nei iš tikrųjų suteikiantis pastatui papildomo stabilumo. 1844 m. ši konstrukcija buvo papildomai sutvirtina sieninėmis sijomis. Beje, Melby pastato, kaip vieno iš tipiškų daniškų gyvenamųjų pastatų, kopija buvo padovanota ir vienam muziejui po atviru dangumi Japonijoje.

Fjellerupo darbininko namas

Šis mažas darbininko namas iš pradžių stovėjo Fjellerupo kaime, esančiame už 25 km nuo Odensės. 1957 m. pastatas buvo išmontuotas ir 1986 m. perkeltas į Fyno kaimą muziejaus keturiasdešimtmečio proga. Ankstyviausia šio pastato dalis siekia XVIII a., tačiau ilgainiui pastatas apaugo vėlyvesnėmis konstrukcijomis ir detalėmis. Pavyzdžiui, žemai besileidžiantys pastato stogo kraigai buvo prijungti tik XIX a. II pusėje.

Pastatas pastatytas taikant kraiginę – polinę konstrukciją, statybos metodą, itin paplitusį Fyno (ypač vakarinėse) apylinkėse ir taikyto keletą šimtmečių. Vietoje to, kad stogas būtų palaikomas naudojant gegnių konstrukciją – kaip paprastai buvo daroma statant medinius karkasinius pastatus – stogą laikė pastato viduryje išdėstytų kolonų eilė. Ant šių viduryje esančių polių laikosi horizontali sija, laikanti visą stogo svorį ir gegnes. Žemas stogo kraigas čia atsirado dėl to, kad XIX a. prie pastato iš abiejų pusių buvo pristatytos daržinės.

Kad šalyje lengviau būtų susisiekti, 1761 m. Danijos ir Norvegijos karaliaus Frederiko V (1723–1766) įsakymu buvo kuriamas kelių tinklas. Tai buvo didžiulis, šimtmetį vykdytas projektas. Žinoma, norint pravažiuoti tokiais keliais, teko mokėti, kiekvienas važiuojantysis turėjo susimokėti muitinės postuose, stovinčiuose apytiksliai kas 7,5 kilometro.

Šis Langeskove stovėjęs muitinės pastatas perkeltas į Fyno kaimą 1946 metais.

Seniausia pastato dalis pastatyta 1821 m., t. y. prabėgus metams, kai šiose apylinkėse buvo baigti kelio statybos darbai. Vėliau jungiant priestatus jis taip pat buvo keletą kartų perstatytas, o 1920 m. prie jo prijungta daržinė ir prausykla. Iš pradžių šis muitinės pastatas buvo ilgas statinys moliu dengtomis sienomis. Jo viršutinės karkaso dalys buvo pagamintos iš buko, o jo stogas iš nendrių. Kai 1849 m. jis buvo perstatytas, šiaurinės ir vakarinės molio sienos buvo pakeistos mediniu karkasu, užpildytu plytomis.

Dviejų korpusų ūkininko pastatas

Vadinamasis Hule ūkis – tipiškas pietų Fyno salyno ūkininko pastatas. Šis ūkis buvo rekonstruotas Fyno kaime kaip pastatas, kuris šiame regione žinomas dar nuo neolito laikų su vėlesnio laikotarpio priestatu. Dviejų korpusų ūkinis pastatas buvo atgabentas iš pietinės Aero salos kranto. Fyno kaimas jį nusipirko 1946 m. ir rekonstravo muziejaus teritorijoje 1950 metais.

Šio pastato architektūrinį virsmą atsekti nesudėtinga. Pagrindinis pastatas buvo pastatytas 1780 metais. Tik po dviejų metų buvo prijungtas priestatas, kuriame įrengta klėtis ir daržinė. 1892 m. šis korpusas buvo išplėstas, o 1838 m. čia įrengtas kiaulių tvartas ir malkinė.

Vieno korpuso pastatas – seniausias žinomas pastatų tipas Skandinavijoje. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad jis buvo naudojamas priešistoriniais laikais. Iki šių dienų tokio tipo pastatai Danijos teritorijoje tebenaudojami tik šioje saloje. Kodėl ši tradicija beveik nepakitusi išsilaikė būtent šioje teritorijoje, iki šiol nežinoma. Tam, kad po tokio pastato stogu tilptų ir gyvenamosios patalpos, ir gyvulių gardai bei kitos pagalbinės erdvės, jis buvo gerokai ilgesnis nei paprastai. Hule ūkininkų pastatas buvo padalytas taip, kad žmonėms skirtos gyvenamosios patalpos buvo rytinėje dalyje, virtuvė ir pagalbinės patalpos – centre, o galvijai – vakarinėje dalyje. Antrojo korpuso prijungimas prie tokių pastatų – XVIII a. tendencija, kuomet dauguma tokių ūkių ėmė plėstis.

Skamby–Torupo ūkininko namai

Iš Torupo kaimo į Fyno kaimo muziejų atkeliavęs ūkininkų kiemas – vienas svarbiausių pastatų kompleksų. Čia laikomi ir muziejuje gyvenantys naminiai gyvuliai, be to, čia rengiami Fyno kaimo renginiai. Pastato interjeras preciziškai atkurtas, remiantis žiniomis apie šio ūkio gyventojus ir tokio tipo XIX a. danų kaimo architektūrą. Danų specialistai tiksliai atkūrė ūkiui priklausiusias kiaulides, arklides, gyvulių gardus, pieno saugyklas, kepimo krosnis ir samdomų darbininkų miegamuosius. 1960 m. ferma buvo beveik visiškai sugriuvusi, o 1981 m. buvo atstatyta Fyno kaime. Rašytiniai šaltiniai pasakoja, kad pamokslininkas iš Vigerslevo čia gyveno dar XV amžiuje. Tačiau dabartinės sanklodos pastatų kompleksas su keturiais korpusais gerokai vėlyvesnis. Seniausia pastato dalis siekia 1800 m. pradžią, o likusios komplekso dalys pristatytos XIX a. viduryje. Iki pat 1787 m. Skamby–Torupo ūkis vadintas „mensal“ ūkiu. Šis terminas naudotas norint nusakyti žemei, valdomai nuomos teisėmis, iš kurios gaunamos pajamos buvo skiriamos pamokslininkui išlaikyti. Ši ferma mokėjo išmokas už 7 km esančio Torupo miestelio bažnyčios pamokslininkui. Vėliau pamokslininkas įkeitė ūkį į kitą nekilnojamąjį turtą, o dar vėliau ūkis buvo parduotas privačios nuosavybės teisėmis.

Tomas Lapinskas

Notraukos J. Pipiraitės

2008 m. Vasara

</DIV></I>

Kategorija: Kita