Modernizmo architektūros paminklai: visuomenės ir specialistų vertinimai

Atrodytų, vien tik šie vardai turėtų užtikrinti pastariesiems pastatams ilgaamžiškumą, tačiau realybė kur kas liūdnesnė. „Pavojaus ženklu“ tapo aukcionuose dviejų modernizmo šedevrų patirta nesėkmė – R. Neutra suprojektuoto „Kaufmanno namo“ Palm Springse (1947) ir L. Kahno „Margaret Esherick namo“ (1961) Filadelfijos priemiestyje Chestnut Hill. Pirmasis pradžioje su dideliu vargu buvo parduotas Niujorko „Christie's“ aukcione (startinė kaina 15 mln., o sumokėta už jį 16,8 mln. JAV dolerių), tačiau vėliau sandėris žlugo dėl pirkėjo kaltės.

Antrasis, pardavinėtas mažiau žinomame „Wright“ aukcione Čikagoje už 2 mln. dolerių, pirkėjo nesusirado. Po ankstesnės triuškinančios Marcelio Brekerio, Pierre Koenigo bei kitų tarptautinio stiliaus amerikiečių meistrų sėkmės aukcionuose toks posūkis tapo visišku netikėtumu tiek nekilnojamojo turto pardavėjams, tiek architektūros paminklų apsaugos specialistams. Kaltė verčiama krizei, ištikusiai JAV nekilnojamojo turto rinką, sąlygojusiai žymų kainų kritimą. Tačiau nemažas vaidmuo teko ir visuomenės požiūriui į tokio pobūdžio paminklus. Visų pirma, pagrindinę vertę, absoliučiai amerikiečių pirkėjų daugumai – net suvokiantiems architektūros ir istorijos vertę, pavyzdžiui L. Kahno pastato – sudaro būsto plotas. Tuo tarpu visi aukcionuose siūlomi pastatai yra nedideli, kad ir tas pats „Margaret Esherick namas“, kuriame yra tik vienas miegamasis. Kukli jų išvaizda taip randa ne daug gerbėjų: įprastai dauguma parduodamų ir perkamų tokiomis kainomis statinių yra specifinio neokolonijinio stiliaus, Jurgių ar ispaniškos stilistikos, su gausybe įvairiausių detalių bei didelio ploto. Dėl tokios susiklosčiusios situacijos nukentėjo ir unikalus P. Johnsono suprojektuotas namas „Alice Ball“ (1953) New Canaan vietovėje: tai „gyvenamasis“ žymaus P. Johnsono „Stiklinio namo“ variantas, įsikūręs nuo pastarojo vos už trijų mylių. Jis ne tik visai nedidukas (bendras plotas – 160 m²), bet ir labai kuklus savo išvaizda: stiklas, metalas, rožinis betoninių sienų tinkas. Dabartinė jo savininkė, įkvėpta P. Koenigo pastato bei kitų architektų pastatų sėkmės aukcionuose nusprendė parduoti jį ne mažiau nei už 3,1 mln. dolerių, o jei pirkėjas taip ir neatsirastų (pastarojo šeimininkė ieško jau metus), ji planuoja statinį nugriauti. P. Johnsonas šį darbą vadino „savo brangenybių skrynele“, tačiau dabar ji apsupta trijų aukštų Tiudorų stiliaus „rūmų“, kurių plotas mažiausiai 1,5 tūkst. m², todėl ir požiūris į šį pastatą šiandien atitinkamas.

Tačiau toli gražu ne visuomet galima teigti, jog „privatininkas“ kaip architektūros paminklo savininkas – blogesnis už visuomeninę organizaciją. Aišku, pirmuoju atveju tokie pastatai kaip Le Corbusier arba Alvar Aalto vilos tampa tokios pat priklausomos nuo šeimininkų likimo bei susiklosčiusios jų turtinės padėties, kaip bet kuris įprastas butas: sakykim, kad „Kaufmanno namas“, kuris pateko į aukcioną vien dėl to, kad jo šeiminiai nutarė išsiskirti (iki tol jie labai mylėjo šį pastatą ir išleido jo restauracijai „astronomines“ sumas). Tačiau kita pastatų kategorija, kad ir, pavyzdžiui, avarinėje būklėje esantis R. Neutros suprojektuotas „Eksperimentinis namas VDL II“ Los Andžele, architekto našlės perleistas valstybinei įstaigai, vis tik verčia susimąstyti apie teigimą privataus finansavimo pusę.

 

Tačiau pastatai, priklausantys privatiems savininkams, gali pasirodyti geresnėje padėtyje lyginant su priklausančiais valstybinėms bei komercinėms organizacijoms. Turkiškas „DOCOMOMO“ padalinys kreipėsi į tarptautinę visuomenę su parašymu nors parašais prisidėti prie atviro laiško Kayseri miesto architektūros paminklų apsaugos komisijai. Šiame mieste planuojama nugriauti tekstilės pastatą „Sümerbank“ (1934-35), pastatytą pagal Ivano Nikolajevo projektą. Iš esmės tai visas miestelis: su pramoniniais statiniais, gyvenamaisiais būstais, rekreacinėmis zonomis bei infrastruktūra. 1998 m. fabrikas buvo uždarytas ir visa jo teritorija perduota vietiniam universitetui „Argaeus“, kurio vadovybė, kartu su miesto valdžia, statinio vietoje planuoja sukurti naują studentų miestelį. Galima tik tikėtis, kad nuskurę žymaus paminklo korpusai turkų valdininkams, užsiimantiems kultūrinio paveldo apsauga, pasirodys verti išsaugojimo: bent jau kaip pirmųjų šalies industrializacijos metų paminklas.

Tačiau ne visuomet paminklo apsaugos klausimą galima spręsti vienpusiškai. Ryškus to pavyzdys – ginčitinas Peter ir Alison Smithsonų suprojektuotas „prieinamo“ gyvenamojo būstų kompleksas „Robin Hood Gardens“ Londone (1972). Tai ne tik architektūrinis, bet ir socialinis eksperimentinis projektas. Jo autoriai įkvėpti Le Corbusier „Kolektyvinio būsto“ (Unite d'Habitation) Marselyje, sukūrė vadinamąsias „gatves“ – plačias balkonų linijas išilgai kiekvieno trečio aukšto. Šios galerijos, o taip pat du korpusus apželdinanti teritorija aplink turėjo tapti nauja visuomenine erdve gyventojams. Tačiau vietoje to „Robin Hood Gardens“ ilgainiui virto ganėtai pavojinga kriminaliniu požiūriu – Londono ir jo „gatvėse“ bei vestibiuliuose pradėjo rinktis visai ne pastato gyventojai. Tam tikrą vaidmenį priimant sprendimą nugriauti kompleksą (be beveik vieningos visuomenės nuomonės) suvaidino išėjusi iš mados pastato išvaizda bei blogas stovis: remontas čia nedarytas nuo jo pridavimo 1970 m. pradžioje. Rezultate, net paveldo apsaugos organizacija „English Heritage“ atsisakė įtraukti kompleksą į paminklų sąrašą, o 80 proc. gyvenančių „Robin Hood Gardens“ londoniečių veržiasi gauti butą kitoje vietoje (nežiūrint į patogią padėtį šalia naujo rajono Canary Wharf). Tačiau žurnalo „Building Design“ surengtai šio architektūrinio ansamblio, laikomo svarbiausio Smithsonų kūrybinio palikimo dalimi išsaugojimo kompanijai, vadovauja Normanas Fosteris, Richardas Rodžersas ir Zaha Hadid, kurie šiame komplekse mato svarbų britų architektūros paminklą, įtakojusį vėlesnį gyvenamųjų daugiabučių namų vystimąsi.