Meninė postmodernistinio dizaino bei architektūros kalba

Pripažintų 1960-90 – ųjų užsienio meno meistrų, iki šiol išliekančių lyderių pozicijose, kūrybinių metodų atskleidimas, šiandien domina ne vien šiuolaikinio meninio gyvenimo specialistus – istorikus, bet ir praktikus, siekiančius įveikti miesto aplinkos monotoniją, tipinių interjerų bei buitinių prietaisų nuobodulį. Viena iš tokio kūrybinio potencialo priežasčių yra ta, kad dauguma šio periodo žymiųjų dizainerių tiek pagal išsilavinimą, tiek pagal veiklos pobūdį buvo architektai. Būtent jų kūryboje koliažas virto galinga meninės išraiškos priemone.

1960–ųjų pabaigoje meninės kalbos atnaujinimo problema tapo akivaizdi beveik visiems. Grįžimas prie klasikos tuomet tapo neįmanomas. Ji jau buvo savotiškai interpretuota 1930-50 – ųjų retro bei art deco stiliuose. Brutalizmas kaip modernizmo kalbos atnaujinimo bandymas atsidūrė monotonijos akligatvyje, nors kiek ir buvo papildęs naujovėmis internacionalinio stiliaus estetiką. Vėliau jis transformavosi ir tapo viena iš 1960-70 – ųjų hi tech stiliaus sudedamųjų. Formaliai hi tech buvo pagrįstas bauhauzo technicizmu. Jis palietė formą kaip visumą, o ne vien tik atskiras jos detales.

Radikalusis 1960–ųjų dizainas

Pokario dizaine italai įkvėpė naują gyvenimą avangardo idėjoms. Jie panaudojo naujas medžiagas, sukūrė naujas formas, tiesa, daugeliu atvejų paversdami jas masiniu populistiniu pop-dizainu, kurio 1970 m. pabaigoje atsisakė intelektualaus bei koliažinio postmodernizmo naudai.

Visi, be išimties, modernizmo pasekėjai perėjo per griežtą minimalizmą, kaip taisyklė, elitinį, arba – per besišliejančią prie pop–kultūros itališką masinio dizaino versiją. Kiek vėliau susiklostė reiškinys, gavęs art–design pavadinimą, t. y. nefunkcionalus bei perdėm artistiškas dizainerio veiklos variantas. Būtent jis tapo postmodernizmo, operavusio citatomis, taikiusio koliažą, nuolatinio žaidimo bei mįslių užminimo metodus gimdytoju, o taip pat vienu metu jis tapo prieglobsčiu ir architektams, ir „žvaigždždėms“ dizaineriams.

1970–aisiais radikalių dizainerių grupių idėjos bei kalba per įtakingus architektūros meno žurnalus („Casabella“, „Domus“, „Modo“) prasiskverbė į masinį dizainą Šie leidiniai rengė parodas bei konkursus. Publikavo susižavėjusių maištininkų darbus; tik ką nužengę iš 1968 m. studentiškų barikadų, jaunieji menininkai palaipsniui „apsistatė“ architektūros biurais, užsakovais ir ryšiais su baldų bei indų gamintojais. Būtent šį jaunimą patraukė koliažas, kaip ankstyvas maištaujantis, netrivialus formos kūrimo metodas.

Kontekstualizmas

Iš pirmo žvilgsnio koliažas atrodo paprastas metodas, tačiau tam, kad teisingai jį suvokti reikia išskirti pagrindinius koliažo bruožus – iliuzijos kūrimą bei nuorodą į kitą objektą. Pirmuoju atveju, kito objekto dalis naudojama ne tik ir ne tiek ryšiui su juo, kiek kokio nors realistinio paveikslo kūrimui, kuriamo pavidalo verifikacijai – kaip, kad kartoninės „apgautukės“ (pranc. trompe l'oeil) XVIII a. parkuose ar tikros medžiagos atraiža (medienos, metalo, popieriaus) įkomponuota ant spalvingos kubistų drobės. Kitu atveju, koliažas taikytas tam, kad užtirtinti kuriamą pavidalą tam tikroje prasminėje erdvėje, nurodyti jo koordinates bei santykį. Akademinėje tradicijoje tai buvo nuorodos į antikinius bei biblijinius siužetus, kartais istorinius (tačiau mitologizuotus) įvykius bei personažus. Beje ir ne tik nuorodos, o ir patys siužetai buvo antikiniai, o „nuoroda“ tapdavo realus personažas ar įvykis. Tačiau pirmojoje XX a. pusėje tradicinė Europos vaizduojamojo meno kalba buvo sugriauta. Krizė ištiko dailę bei skulptūrą, taikomąjį meną ir net muziką. Jis nesugebėjo pritapti nei prie naujų technologijų, nei prie naujų kultūros vartojimo būdų. Modernizacijos, revoliucijos bei pasaulinių karų bangoje užgimė utopinė, todėl ne visų suprasta, avangardo kalba.

Kontekstualizmas

Orderio interpretacija

Pastebėtina, kad 1930 m. būtent tapybos meistrai, sukūrę abstrakčias 1910-20 – ųjų kryptis bandė išvesti meną iš krizės. Virsmas vyko tapyboje, nes avangardas nesuteikė jai žymaus socialinio vaidmens ir pasmerkė ją blaškytis tarp naujos formos paieškos ir jos atsisakymo funkcijos naudai. Kubistų koliažai ir skulptūros, dadaistų ready-made kompozicijos, siurrealistų psichoanalizės vizualizacijos – visa tai dirbo pasitelkiant reikšmių nuoplaišas, o ne formą. Forma buvo suvokiama kaip antrinė, reikšmės turinio atžvilgiu bei nuorodų į kitus kultūrinius reiškinius, mitus bei simbolius. Taip sutapo, kad nuorodų objektai taip pat buvo nauji – psichoanalizė, masinė kultūra, kinas, futuristinės utopijos – iš viso to kūrėsi nauja industrinės visuomenės mitologija.

Po 1930 m. ekonominių sukrėtimų bei Antrojo pasaulinio karo viskas trumpam grįžo prie jau įprastos, nuo avangardo laikų gyvavusios, kuklios ir funkcionalios išvaizdos. Avangardo idėjos vėl tapo gerbiamos. Daugelis avangardo lyderių tęsė savo kūrybą, gavo masė užsakymų ir išsikovojo pripažinimą. Tačiau neilgam – 1960 m. prasidėjo jaunimo maištas ir vartotojų visuomenės pradžia. Pirmoji patraukė jaunus architektus ir dizainerius, antroji – suteikė jiems darbo (tačiau kiek vėliau, nes pradžioje protestas buvo nukreiptas ir prieš vartotojišką visuomenę).

Orderio interpretacija

Jei 1930-50 – ųjų modernizmas ir klasika jau turėjo savo nišas, tai re-dizaino idėjos vartojimo stimuliavimui, nauja itin plati mados sistema, reguliarios parodos bei populiarių iliustruotų žurnalų bedugnė, iš venos pusės, ir bandymai sukurti naują estetiką – iš kitos, sudarė terpę naujam dizainui, o vėliau ir architektūrai.

Atsigręžimas į masinę kultūrą

Dabar tapo galima nurodyti ir cituoti masinės kultūros simbolius: Mickey Mouse ir Marilyn Monroe – jaunimui, arba, tiksliau, „jaunėjančiai“ auditorijai, o klasikos ir art deco simbolius – „solidžiai“ bei konservatyviai publikai. Nebuvo pamiršti ir minties bei technologijų simboliai, svarbūs žmonėms, suvokiantiems save kaip pasaulio ir ateities piliečius.

Atsigręžimas į masinę kultūrą

Kategorija: Kita