Kubilai. Naujas požiūris

Be konkurencijos labiausiai paplitęs skystis žemėje – vanduo. Įvairiais laikais ir įvairių kultūrų jis buvo suvokiamas ir vertinamas skirtingai. Nepaisant įvairuojančių sampratų, visus suvienijo bendri vandens teikiami malonumai, tarp jų – ir pirtys. Tiksli pirčių kilmė nėra žinoma, tuo besidomintys tyrinėtojai teigia, kad tai nėra vienos kurios nors tautos išradimas, kadangi šiomis šilto vandens procedūromis naudotasi įvairiose šalyse.

Tautų veidai. Požiūris į švarą

Europoje didžiausio atgarsio susilaukė V a. pr. Kr. atsiradusi graikiška pirtis – terma, ypač išpopuliarėjusi I-uoju Romos imperijos laikotarpiu. Prabangiai įrengtose patalpose, kurių grindis puošė mozaikos, sienas dengė marmuras, o vonios buvo iškaltos iš spalvoto akmens, buvo ne tik mėgaujamasi vandens teikiamomis gydomosiomis galiomis, bet ir bendraujama, linksminamasi. Romai žlugus, pasikeitė ir visas iki tol žmoniją lydėjęs gyvenimo būdas. Naujai buvo pažvelgta ir į rūpinimąsi kūnu – tai tapo nuodėme, tad nenuostabu, kad visų mėgstamos termos buvo uždarytos.  

Nemažo susidomėjimo sulaukė ir senosios Rusijos požiūris į vandenį. Jau nuo XII a. keliautojai iš Rytų ir Vakarų iš nuostabos kraipė galvas, kad to meto rusai neturėjo įpročio praustis, o ypač maudytis. Tuo net susirūpino provoslaviškoji religija, ėmusi skelti, kad žmonės privalo praustis bent po didelių darbų, o maudytis bent du kartus per metus − vasarą per pagonišką šventę Kupalą (Jonines) ir žiemos metu prieš „Sačielniką“ (Kūčias). Pirmosios metų maudynės buvo lydimos matriarchato laikų tradicijos, kai rusės moterys ne tik maudydavosi upėse ar ežeruose, bet turėdavo teisę patenkinti savo aistras ir kiek įmanoma daugiau pasimylėti.

Lietuviškoji pirčių tradicija kaip ir mūsiškas mentalitetas kategoriškai skyrėsi nuo minėtosios kaimynės. Seniausia Lietuvoje pirtimi, kuri buvo statoma prie upelio, laikoma seniausia pirkia, kurioje žmonės gyvendavo, kepdavo duoną. Vėliau tai tapo apeigų vieta, kur saugomos deivės Laimos moterys gimdydavo.

Besimaudydami Japonijos dievai sukūrė Visatą

Ritualinį apsivalymą ir asmeninę švarą kultivuojantys japonai senuosiuose mituose rašė, kad pasaulį ir Visatą kurdami dievai maudėsi. Japonai, skirtingai nei europiečiai ar amerikiečiai, greitas vandens procedūras, tokias kaip dušas, iškeitė iš pirmo žvilgsnio į pasyvų buvimą karštu vandeniu pripildytame inde – ofuro – medinėje statinėje su specialiais suolais. Tačiau pastaruoju metu šioje Azijos šalyje atsirado kita problema − tik iš kokybiškos ir labai brangios medienos gaminys ofuru eiliniam žmogui tapo prabangos reikalu.

Pradėjus naujai vertinti ir suvokti Rytų kultūrą, nemažai naujovių pasiekė ir kasdienį mūsų gyvenimą. Tad jau keleri metai tokius kubilus pradėjo gaminti ir kelios lietuviškos firmos, tarp jų ir ežeringame Molėtų krašte įsikūrusi UAB „Laimeda“, kurios pastangomis kai kas suprato (ar dar supras), kad kubile galima ne tik kopūstus rauginti ar silkę sūdyti, bet gana netradiciškai praleisti laisvalaikį ir pasikrauti energijos naujiems darbams.

Kubilų technologija

Iš pažiūros elementarus, tačiau savita gamybos technologija išsiskiriantis kubilas gaminamas iš eglių arba maumedžių lentų, impregnuotų ekologišku sėmenų aliejumi (jis nuo drėgmės saugo ir medinių laivų denius). Kubilas apjuosiamas nerūdijančio plieno juosta su suveržimo elementais, tad jei vieną dieną jis pradėtų „vaikščioti“, sąvaržas galima laisvai patempti arba atleisti.

Kubilo vidus perskiriamas specialia tvorele, padalijančia vidinę erdvę į dvi dalis. Vienoje įrengti nedideli suoleliai atitenka maudynių mėgėjams, o kitoje funkcionuoja, „plaka“ kubilo širdis – įleidžiama, malkomis kūrenama krosnelė. Tad norintiesiems atsipalaiduoti svarbiausia užduotis − pripildyti kubilą vandens ir pakurti krosnelę. Mažiausiam kubilui reikia 2,7–2,8, o didžiausiam – 3,5 m³ vandens. Jei krosnelę kūrensite tik sausomis lapuočių malkomis (vienam kubilui reikia trijų glėbių), užtruksite tik tris valandas.

Vandens procedūras suvokiame skirtingai

Kiekvienas egzotiškų maudynių ir pirčių mėgėjas vadovaujasi savomis, subjektyviomis tiesomis, kaip maksimaliai išnaudoti vandens ir karščio teikiamą poveikį. Tačiau kiekvienas aistruolis vis tiek privalo laikytis tam tikrų taisyklių, kurių svarbiausia − nepersistengti (jei nenorite išvirti). Vanduo nuo normalios žmogaus kūno temperatūros (36–38 ºC) pamažu kaitinamas iki 42 ºC. Japonijoje vanduo įkaitinamas iki 45–50 laipsnių, tačiau pasikaitinus tokiame vandenyje vos kelias minutes pulsas pakyla iki 120 dūžių per minutę, o nuo to gali pradėti svaigti galva. Labai svarbu, kad ypatingai karštu vandeniu nebūtų padengtas širdies plotas. Japonų medikų teigimu, tradicija mėgautis tokiomis trumpalaikėmis vandens procedūromis lėmė tai, kad jų šalyje nedaug kas serga širdies ligomis ir reumatizmu.

Išsimaudę tokiame „katile“, sveikatą puoselėjantys japonai išlipa iš karšto vandens, apsitrina šiurkščiu rankšluosčiu arba specialia pirštine, po to dar kartą įlenda į baseiną. Po tokios procedūros apsirengiama ir patartina valandą pagulėti.

Mūsų krašte ne visi suvokia ir įvertina tokio laisvalaikio praleidimo būdo privalumus. Tačiau kubilas − universalus įrenginys. Jo teikiamais malonumais gali naudotis ir aktyvų poilsį propaguojantys žmonės. Atsižvelgiant į kubilo dydį, bet kokį pasisėdėjimą prie stalo galima sėkmingai perkelti į kubilą ne tik su dainų repertuaru, bet ir su gėrimais bei vaišėmis − yra net specialiai tam pritaikyta lentynėlė.

Idėja

Septynerius metus garantuotai tinkamas naudoti kubilas gali „dirbti“ visu tempu, neatsižvelgiant į sezoną. Tad kodėl gi tradicinio Naujųjų metų sutikimo nors kartą neatšventus lauke, net ir spaudžiant geram šaltukui? Aplinkui degantys laužai ar deglai, garuojantis vanduo, apšarmojusios galvos ir maloniai kaistantys kūnai... Net išaušus (dažniausiai sunkiam rytui, jei tai dar nebus popietė) pagirių kankinamam drąsuoliui visiškai nespėjęs atšalti vanduo (o jei labai šalta – užšalti) taps puikiu vaistu.

Praktiški patarimai

Skirtingai nei įrengiant pirtį, įsigijus kubilą nereikia rekonstruoti namo ar statyti naujo pastato bei gaišti brangų laiką derinant projektą. Kubilo mobilumas suteikia dar vieną galimybę – turint priekabą jį galima nusivežti prie ežero, pas draugus ir t. t. Jei nusprendžiate, kad kubilas stovės toje pačioje erdvėje, tada patogumo dėlei galima įsigyti specialų stogelį bei prijungti nuotėkų vamzdžius. Po visų maudynių telieka atkimšti kamštį ir išleisti vandenį.

Norint kubilą naudoti ilgą laiką, vertėtų nepatingėti jį retkarčiais sutvarkyti. Ypatingų procedūrų daryti tikrai neteks, tam puikiai tinka švaros priemonės, skirtos baseinų priežiūrai. Kai kubilu nesinaudojate, paprasčiausiai uždenkite jį dangčiu.

Keli lašai kūnui ir sielai

Norintieji palaikyti dvasinę ir fizinę pusiausvyrą, stabilizuoti emocijas maudydamiesi kubile neturėtų pamiršti eterinių aliejų. Keli lašai stebuklingo skysčio gali tikrai daug. Tik reikėtų atsižvelgti, kokio rezultato siekiama. Norintiesiems nurimti tinka levandos, ramunėlės, melisos, valerijono kvapai; sušilti – cinamono, garstyčių, paprikų; atsigaivinti – citrusinių vaisių ir spygliuočių, o ką nors suvilioti ir šiek tiek pagerinti intymaus gyvenimo kokybę – rožių, mimozų, kvapiųjų kanangų ir sandalmedžių dvelksmas.