Keraminių plytelių „genealoginis medis“ veda iki pat senovės Egipto ir Tarpupio civilizacijų statinių. Ugnimi apdegintos lygiašonės molio plytelės, blizgančios ir matinės, reljefinės ir dengtos įvairiais raštais, galinčios padengti beveik bet kurį paviršių, pasirodė esančios nepavaldžios laikui. Šiuolaikinės keraminės plytelės prisiderino prie naujų technologinių reikalavimų ir peržengė XXI a. slenkstį, šalia daugelio pačių moderniausių apdailos medžiagų užimdamos, toli gražu, ne paskutinę vietą. Tai lėmė keletas priežasčių:
- jų tvirtumas net 10–20 kartų viršija gelžbetonio galimybes. Tai leidžia išvengti deformacijos net esant itin didelėms plėšiamosioms apkrovoms;
- atsparumas ugniai leidžia jas naudoti saunų bei židinių apdailai;
- ekologiškumas – šildomos neišskiria nuodingų garų. Atsparios visiems cheminiams skysčiams išskyrus vandenilio rūgštims;
- higieniškumas – keraminės plytelės puikiai plaunamos, tad mikrobai ir bakterijos ant jų paviršiaus „neužsibūna“;
- atsparumas drėgmei;
- nekaupia elektrostatinės iškrovos;
- spalvos atsparumas saulės šviesos poveikiui.
Prekinis ženklas atsako ne į visus klausimus
Šiandien rinkoje keraminių plytelių pasirinkimas toks didelis, jog specialistai pataria susidaryti sau paprastą metodiką, kuria reiktų vadovautis jas perkant. Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: kokiomis klimato sąlygomis bus naudojamos pasirinktos plytelės. Jei kalbama apie fasado apdailą – vienu svarbiausių kriterijų tampa atsparumo šalčiui ypatybės. Pastarosios priklauso nuo plytelės atsparumo drėgmei. Gamybos metu porėta keramika turi būti labai gerai apsaugota nuo vandens įgerčio, kuris šaltuoju metu virsta ledu ir paprasčiausiai suardo šią apdailos medžiagą. Išorės darbams skirtų plytelių etiketėse ar jų dokumentacijoje turi būti atitinkama nuoroda – АI arba ВI. Be to, atsparumas šalčiui gali būti patvirtinamas „snaigės“ simboliu.
Keraminės plytelės su ženklu АII ir ВII taip pat tinka išorės darbams, tačiau jų atsparumas drėgmei kiek mažesnis, pavyzdžiui, baseinams jos jau nebetinka, o pažymėtos АIII arba ВIII aiškiai nurodo, jog tokios plytelės gali būti naudojamos tik vidaus darbams.
Raidės А ir В nusako plytelės pagaminimo būdą:
- А – šiuolaikinis juostinio formavimo būdas, kai būsimos keraminės plytelės ruošinys gamybos metu keliauja per specialų įrenginį, o vėliau kompiuteriniu būdu plytelė supjaustoma į geometriškai tikslius lygiakampius.
- В – kiek senstelėjęs (pusiau sauso) presavimo metodas, labiau probleminis baigtinių gaminių dydžių tikslumo prasme. Be abejo, pastarųjų kaina mažesnė.
Sekantis klausimas renkantis plyteles: kurioje konkrečiai vietoje jos bus klojamos? Tai svarbus momentas, todėl, kad grindinės ir sieninės plytelės skiriasi dėvėjimosi laipsniu. Plytelių, skirtų grindims, etiketėje yra ženklas, kuriame juodame fone pavaizduota pėda. Jei paveikslėlio fonas šviesus arba užštrichuotas, o pėda, atvirkščiai, juoda, tai reiškia, kad plytelė pasižymi didesniu atsparumu išsidėvėjimui. Tuo tarpu ženklas vaizduojantis ranką nurodo, kad tokią plytelę galima naudoti tik sienoms ir klijuoti jos ant grindų negalima, vis tiek ilgai netarnaus.
Visos grindininės keraminės plytelės, gaminamos pagal europietiškus ir tarptautinius standartus, skirstomos į 5 atsparumo trinčiai grupes, kurios žymimos: PEI-I, PEI-II, PEI-III, PEI-IV ir PEI-V (pirmoji grupė mažiausiai atspari, penktoji – pati atspariausia).
Kokybės pasirinkimas
Pačios keraminės plytelės yra labai tvirtos. Jei jas naudosite griežtai pagal paskirtį, taip kaip nurodoma lentelėje, jokių problemų su grindimis nekils, aišku, jas būtina taisyklingai padengti, t. y. ant tinkamai išlyginto paviršiaus. Svarbu, kad po plytelėmis neliktų ertmių, kurių vietoje keramika anksčiau ar vėliau gali įtrūkti.
Be to reiktų prisiminti didelį glazūruotos keramikos plytelių slidumą. Tai itin aktualu, kuomet keraminės plytelės šlapios, todėl grindų plyteles patartina rinktis su grublėtu paviršiumi ir tikrai ne blizgiu, kokios gražios bei pigios jos bebūtų.
Lauko laiptus, aikšteles, lodžijas rekomenduojama dengti briaunuotomis plytelėmis su grioveliais. Nuožulniems paviršiams itin tinka plytelės padengtos korundo skalda, gyvenamosiose patalpose specialistai pataria naudoti daugiau reljefinių bei mozaikinių bordiūrų.
Plytelių formos gal būti įvairiausios, nuo kvadratinių iki didelių formatų lygiašonių: 15 х 45 arba 15 х 60 сm. Beje, didesnes plyteles gerokai lengviau kloti. Padengti mažyčius kvadratėlius prireikia gerokai daugiau laiko bei kruopštumo. Tačiau svarbiausia ne plytelės dydis, o jos formos bei išorinės išvaizdos atitikimas nustatytiems išmatavimams ir normoms. Nuo to tiesiogiai priklauso keraminės apdailos rūšis. Pagal tarptautinis standartus žymėjimas ant pirmos rūšies pakuotės turi būti raudonos spalvos, antros – mėlynos, o trečios – žalios.
Kad sąžinė būtu rami, parduotuvėje derėtų įsitikinti, jog iš pakuotės išimta plytelė yra visiškai lygi. Tam ji padedama ant lygaus paviršiaus ir iš eilės paspaudžiami visi jos kampai. Po to plytelė apverčiama ir ta pati procedūra atliekama iš naujo. Kokybiška plytelė šio paprasto eksperimento metu turi glaudžiai priglusti prie paviršiaus ir nejudėti. Kitas būdas – paguldyti keletą plytelių priglaustas vienas šalia kitų. Jei pastebėsite nelygumus sujungimų vietose, geriau iškart atsisakyti pirkinio ar patiems užsiimti pamėgtų plytelių kalibravimu.
O štai savarankiškai patikrinti plytelių atsparumą drėgmei kiek sudėtingiau. Bet kokiu atveju neįsigijus jų to padaryti neįmanoma. Tačiau namie galima atsitiktinai pasirinktą plytelę pamerkti į vandenį 12–14 val. ir stebėti kaip ji „elgsis“. Jeigu po naminio eksperimento ant plytelės atsirado mikro įtrūkimai – akivaizdu, jog užrašas ant etiketės neatitinka realybės. Prekei suteikiamos tam tikros garantijos, todėl tokias plyteles reiktų paskubėti grąžinti.
Rekomenduojama nepamiršti, kad save gerbiantys gamintojai kitoje plytelės pusėje nurodo šalį, kurioje jos pagamintos ir gamyklą. Todėl žymė tik su vienu neaiškiu užrašu „Made in...“ turėtų iškart priversti susimąstyti ir įdėmiau pažvelgti į siūlomą prekę.