Osu – archajiškas japonų kalbos žodis, turinti ne vieną reikšmę – „labas“, „viso gero“, „taip“, „gerai“, „atsiprašau“ ir t. t., tačiau dar viena, ypač tarp praktikuojančiųjų japonų kovos menus paplitu...
Osu – archajiškas japonų kalbos žodis, turinti ne vieną reikšmę – „labas“, „viso gero“, „taip“, „gerai“, „atsiprašau“ ir t. t., tačiau dar viena, ypač tarp praktikuojančiųjų japonų kovos menus paplitusi jo reikšmė, – „būti kantriam“, „ištverti visus sunkumus“. Kaip bebūtų keista, šiuo žodeliu bene tiksliausiai galima apibūdinti tradicinio japoniško sodo priežiūrą.
Bonsai bei kitų japoniškų sodo ir kultūros elementų puoselėtojo Lietuvoje, Alytuje sukūrusio unikalų „Ryto Rasos“ sodą, verslininko Kęstučio Ptakausko teigimu, uždėjus ranką ant augalų turi jausti kaip „jo gyslomis teka kraujas“, tik laikantis tokio požiūrio galima perprasti gamtą ir tik tuomet sodo augalai iš tikrųjų klesti: „Japoniško sodo priežiūra reikalauja daug kantrybės bei energijos, tačiau augalai šios energijos sugražina keleriopai daugiau. Sodas privalo būti gyvas – šis pasakymas japonų tradicijoje reiškia nuolatinę priežiūrą bei nenutrūkstantį santykį su sode augančiais augalais“, – teigia K. Ptakauskas.
Japoniškų sodų kilmė
Pradžioje užgimusi Kinijoje, tokio filosofinio sodo idėja atkeliavo ir į Japoniją, kur įgavo vietos gyventojų mentaliteto padiktuotų savitumų, buvo sukurtos tam tikros taisyklės, vėliau atsirado skirtingos kryptys bei klasifikacija. Ilgainiui ne tik vienuolynuose, bet ir prie daugelio japoniškųjų namų tapo madinga įsirengti jų ribas praplečiantį nedidelį sodą – ši tendencija visuotinai paplito VII–XIX a. Jų įrengimo menas kito kartu su peizažu tapyboje ir formavosi kartu su monochrominių piešinių stiliumi. Erdvė buvo kuriama taip, kad žmogus pasijustų gamtos dalimi, todėl dažnai japoniškas sodas atrodo gilesnis, negu yra iš tikrųjų. Iš skirtingų taškų tokiame sode atsiveria vis naujos peizažo perspektyvos, kur kiekvienam augalui ar akmeniui parenkama gerai apgalvota ir tiksliai surasta vieta. Tai savotiški miniatiūriniai pasauliai, įkūnijantys jų kūrėjų filosofiją, kuriuose meistriškai sugrupuota gamtos elementų kompozicija, susidedanti iš samanų, akmenų bei vandens telkinių, lemiančių likusių dalių spalvą. Juose galima įžvelgti simbolines jūros ir peizažo miniatiūras, kurios sutelpa į kelis šimtus kvadratinių metrų. Japoniškieji sodai plėtojosi veikiami valdančiosios klasės estetikos suvokimo, budizmo ir šintoizmo filosofijos, todėl nors jiems ir būdingi bendrieji principai, jie priklauso nuo erdvės pobūdžio.
Ilgainiui išryškėjo kelios japoniškojo sodo atmainos. Sodai skirstyti į nedidelius kalvotuosius, nedidelius plokščiuosius bei didelius kalvotuosius. Kiekvienas jų buvo grindžiamas trianguliacijos principu, t. y. kompozicijos elementai dėstomi pagal tris ašis, projektuojamas iš gyvenamojo namo.
Labiausiai pamėgta japoniškųjų sodų sudedamoji dalis − amžinai žaliuojantys medžiai: būtinos pušys, ne mažiau populiarūs ir bambukai. Kiti augalai – vyšnios, magnolijos, rododendrai, kamelijos, japoniškieji klevai bei kiti – parenkami atsižvelgiant į žydėjimo laiką bei spalvas.
Kokia vieta tokiame sode skiriama bonsai?
Išvertus į lietuvių kalbą, bonsai reiškia augalą, auginamą specialiame inde, arba augalą ant padėklo. Tai savita japoniškų sodų meno atmaina – mažų medžių auginimo ir komponavimo menas, užimantis pagarbią vietą estetiką aukštinančioje japonų buityje. Tai meno kūrinys, sukurtas naudojant „gyvą“ medžiagą (augalus) bei laikantis pagrindinių bonsai taisyklių.
Įprastai bonsai medeliai nesiekia vieno metro aukščio, tačiau itin vertinami ne didesni kaip 30 cm. Medžiai ir krūmai turi būti taip apgenėti ir suformuoti, kad maksimaliai primintų gyvoje gamtoje esantį prototipą. Tinkamai prižiūrimi, tokie medeliai gali gyvuoti net iki 400 metų.
Svarbiausia išgauti idealią formą, kuri pabrėžtų medelio amžių, jo grožį ir charakterį, bet ir gražiausiai suformuotas medelis negalės vadintis bonsai, kol jis nebus pasodintas į specialų indą.
Be pavienių medžių arba jų grupių yra dar ir vadinamieji saikei – miniatiūriniai kraštovaizdžiai, kuriami iš bonsai medelių, uolų ir samanų, kurie formuojami ant didelių plokščių padėklų. O kraštovaizdyje, kur, be anksčiau minėtųjų medžiagų, naudojami dirbtiniai elementai, kaip nameliai, pagodos, žibintai, tilteliai ir pan. – vadinamieji bankei.
Nuo ko prasideda bonsai formavimas ir kiek laiko tai užtrunka?
Pradžioje tenka ieškoti reikiamos formos medelio, kurį kažkas gamtoje nulaužė ar iškirto, kitaip sakant, tokio, kuris iš tikrųjų nebeturėtų galimybės išgyventi gamtoje pats. Vėliau tokie medeliai iškasami, persodinami ir išauginami pagal bonsai taisykles. Japoniškoje tradicijoje priimtas būtent toks požiūris. Tačiau vis dar dažnai tenka nugirsti kaip daugelis skeptikų leidžia sau garsiai pasisakyti, kad bonsai – augalų kankinimas, tačiau tokie žmonės visiškai nieko nesupranta ir skuba pareikšti savo nuomonę nė trupučio nepasidomėję. Bonsai medeliams skiriama tokia priežiūra, kokios gamtoje jiems niekas negalėtų suteikti. Tuo galima įsitikinti vien pažvelgus į tai kaip jie žydi ir kiek užauga vaisių.
Japonijoje surasti tinkamą medį, kuris atitiktų bonsai estetikos suvokimą gerokai paprasčiau, neveltui ši meno rūšis ir formavosi šioje šalyje – formos padiktuotos gamtos. Galima sakyti, kad Japonijos kalnuose gamta sukuria gerokai daugiau tinkamos medžiagos bonsai formavimui. Be to čia apstu ir natūralaus dydžio augalų, kurių pavyzdžiu gyvenantys tokioje vietovėje bonsai meistrai vėliau formuoja savo kūrinius.
„Lietuvoje kalnų nėra, todėl surasti tinkamą medelį gerokai sudėtingiau. Tinkamus augalus rasti nelengva, todėl praktikuojantys bonsai meną turėtų būti pasiruošę įvairioms nesėkmėms. Kaip, kad man buvo nutikę: buvau suradęs tinkamą medelį už šešiasdešimties kilometrų esančiame miške ir teko laikas nuo laiko ten vykti, norint jį tinkamai paruošti perkėlimui. Tai tęsėsi tris metus, tačiau kai medelis sustiprėjo ir jį galima buvo perkelti, atvažiavau jį iškasti ir išvydau, jog toje vietovėje atliktas miško valymas ir pasirinktojo medelio jau nebėra“ – pasakojo K. Ptakauskas.
Bonsai šaknų paruošimas vyksta apie du–tris metus. Tiek laiko medelis turi praleisti specialiame inde, kad susiformuotų reikiamos šaknys, nes jei bandytume jį tokiu būdu pasodinti iškart, medelis tiesiog mirtų. Todėl prieš tai būtina įsitikint jog jis yra iš tikro stiprus.
Po to, kai bonsai meistras išsirenka medžio tipą, jam reikalinga išsirinkti stilių, pagal kurį jis formuos medelį. Medelių stiliai skirstomi pagal kamienus: vienkamieniai ir medeliai su dviem ar daugiau kamienų.
Bonsai medelio formavimas (priklausomai nuo to ar tai lapuotis, ar spygliuotis) įprastai trunka penkerius–dešimt metų. „Tai nėra taip lengva, kaip daugelis įsivaizduoja ir mano, jog šiandien pasodinai, o ryt teks tik palaistyti ir galima siusti į parodą. Tenka nuolat kruopščiai juos prižiūrėti, laistyti, performuoti, perrišti formą suteikiančias vielas ir pan. Čia negalima tikėtis greito rezultato, medelis formuojasi labai lėtai, žingsnis po žingsnio, trunka visą jį prižiūrinčio žmogaus gyvenimą ir užtenka tik trumpam jį apleisti, nepalaistyti vieną karštesnę dieną ir jis gali numirti. Vien laistyti bonsai medelį tenka du tris kartus per dieną. Dėl šios priežasties daugelis nors ir žavisi šiais medeliais, tačiau auginti patys atsisako. Tai lyg savikontrolės, pareigos jausmo bei atsakingumo ugdymas. Pagal bonsai taisykles kiekvienas medelis, kaip ir žmogus, turi turėti savo „veidą“, jis visuomet turi lenktis žmogui ir tiesti savo „rankas“ į jį. Tai ne priklausomybės, o harmonijos bei abipusio supratimo simbolis“ – patirtimi dalijosi K. Ptakauskas.
Kuri bonsai filosofijos idėja jums patraukliausia?
Man patraukliausia gyvybės tęstinumo idėja. Žmogus gyvena tik šimtą metų, o medis gali gyventi ir tūkstantį. Kaip ir gyvendamas tu negali jo ilgą laiką palikti, taip ir po mirties turi rasti kas juo rūpinsis, dažniausiai tai patikima savo vaikams.
Kokius medžius galima naudoti kuriant bonsai?
Visus, be išimties. Puikus pavyzdys mano sodas, kur galite įsitikinti, jog tokiu būdu galima išauginti bet kokį medį natūraliai augantį mūsų gamtinėmis sąlygomis: tai obelys, kriaušės, klevai, skroblai, maumedžiai, kadagiai, rododendrai, pušys, kaštonai ir kt. Auginant bonsai negalima sumažinti tik pačio vaisiaus ir žiedo, todėl dažniau pasirenkamas medis brandinantis mažesnius vaisius (dideli vaisiai paprasčiausiai yra nuskinami).
Kaip kilo sumanymas sode įkomponuoti ir „akmenų sodo“ elementus?
Sumanymas įrengti nedidelį akmenų sodą man kilo visiškai spontaniškai. Vėlyvą vakarą, savo gimtadienio dieną, stovėdamas toje vietoje, kurioje šiandien yra mano „akmenų sodas“ nejučiomis pakėliau galvą į dangų ir pamačiau ryškiai šviečiantį Kasiopėjos žvaigždyną. Būtent tada ir kilo mintis sukurti šio žvaigždyno formos japoniško stiliaus „sausąjį“ sodą ar kitaip vadinamą tiesiog Dzeno sodu. Šiandien tai viena mano mėgiamiausių meditacijos vietų sode.
Dzeno sodai tradiciškai įrengiami vien iš smėlio bei akmens. Įdėmiau įsižiūrėjus jie atsiveria kaip iš labai didelio aukščio pamatytas pasaulio paveikslas, savo toniniu griežtumu harmoningai derantis prie paprastų architektūrinių formų. Akmenys čia tartum atsitiktinai išmėtyti ant grėbliais nubraižyto ir banguotas vagas primenančio, šviesaus jūros gargždo, nedideliame žemės lopinėlyje.
Pastarieji sodai neatsiejamas Japonijos dzenbudizmo šventyklų bei vienuolynų elementas, juose sukuriamas daugiau ar mažiau stilizuotas gamtovaizdis. Japoniškasis sodas niekada nebūna simetriškas, jame nesodinamos gėlės. Tokiuose soduose medžių neišvysi, tik baltą žvyrą bei grupėmis išdėstytus akmenis. Jie išdėlioti taip, kad ir iš kokios vietos žiūrėtum, matai skirtingą reginį. Šie sodai skirti medituoti. Kiekvienas lankytojas turi pats pajusti, ką norėjo perduoti kūrėjai. Kuo ilgiau žiūri į tokį sodą, tuo įvairesni vaizdiniai mintyse plaukia.
Kaip ir praeityje, Japonijoje šiandien tokius vienuolynus prižiūri vienuoliai, kurie turi galimybę kiekvieną dieną juos grėblioti bei ravėti. Tai ne tik fizinis darbas, bet ir meditacijos forma, be to japoniškuose soduose tai padaryti kiek lengviau, nes ten naudojamo smėlio frakcija stambesnė nei, pavyzdžiui, mano sode. Todėl formuojant šią sodo dalį teko dengti drėgmei pralaidžią bet šviesos nepraleidžiančią plėvelę, žvyro sluoksnį, papildomą plėvelę ir galiausiai smėlį. Tačiau dėl dažno lietaus, toks sodas mūsų klimato sąlygomis taip pat reikalauja priežiūros, kaip ir bonsai medeliai.
Ar daug žmonių bando gilintis į bonsai subtilybes Lietuvoje?
Labai mažai. Šiuo metu pas mane atvyksta mokytis keletas tokių entuziastų. Du iš jų jau dalyvavo keletoje parodų. Tačiau jiems ganėtinai sudėtinga, nes gyvena butuose, o tokiomis sąlygomis puoselėti bonsai medelį nelengva. Visgi nežiūrint į tai, mano manymu, šie žmonės jau yra gerokai pažengę šioje srityje, praktikuoja bonsai meną jau keletą metų.
Kokios klaidos dažniausiai pasitaiko?
Dažnai tenka nugirsti žmones skundžiantis, kad nusipirko bonsai medelį parduotuvėje ir jis labai greitai mirė. Pagrindinė priežastis ta, kad norint auginti bonsai reikia tikrai nemažai išmanyti. Pavyzdžiui, virš 80 proc. augalų miršta dėl netinkamos žemės struktūros, būtent dėl to prasideda laistymo problemos. Bonsai medelių išvaizda priklauso nuo žemės, kurioje jie auga. Žemės kokybė – esminis dalykas, nes turi tiesioginę įtaką medelio sveikatai. Trąšos gali padėti išvengti maistingųjų medžiagų trūkumo, tačiau žemės struktūra labai svarbi, jei norite, kad šaknys gautų reikiamą kiekį drėgmės ir oro, gyvybiškai reikalingų augalo sveikatai. Bonsai indo žemė yra ir maistingųjų medžiagų šaltinis, ir jeigu jos struktūra tinkama, palaiko drėgmės ir oro pusiausvyrą. Be to, žemėje apstu naudingų mikroorganizmų.
Priklausomai nuo augalo gali būti taikomi specialūs, drėgmę sugeriantys akmenėliai, kurie atiduoda drėgmę kai augalui jos tikrai reikia. Priežiūrą gali kiek palengvinti specialus gruntas, vadinamasis akadama, tai rudos spalvos gruntas „patariantis“ kada atėjo laikas laistyti augalą. Kai toks dirvožemis išsausėja iki tam tikros ribos jis pavirsta baltu. Tai ženklas, jog augalui reikia vandens.
Sveikas augalas karštą dieną gali išgarinti vandenį net triskart per dieną. Jei augalas suserga, procesai sulėtėja ir vanduo tokiu atveju garinamas per penkias dienas ar net savaitę. Tai ženklas, jog laikas susirūpinti. Jei bonsai medelis išgarina vandenį bent kartą per dieną, dar galima teigti jog jis sveikas.
Tiesa, dažnai galima nugirsti, jog bonsai medeliais prekiaujantys parduotuvių „specialistai“ pataria pirkėjams visiškai priešingus priežiūros būdus nei turėtų būti. Pavyzdžiui, teigia, jog tokį medelį reikia kone pamerkti į vandenį. Tai toks pat klaidingas požiūris kaip ir palikti bonsai medelį nelaistytą. Tas pats kaip liepti žmogui priverstinai gerti po dešimt litrų vandens per dieną.
Kiek dar planuojate plėsti savo sodą?
Mano sodas įsispraudęs vienuolikoje arų. Plėstis vietos nebėra, todėl šiuo metu daugiau dėmesio skiriu mažiausiems shohin tipo bonsai medeliams. Jų aukštis siekia iki 10 cm. Pastarųjų auginimo menas reikalauja ypatingo profesionalumo, kruopštumo, nuolatinės priežiūros ir subtilaus skonio. Indeliai, kuriuose auginami shohin, gerokai mažesni (telpa delne), todėl jų priežiūra dar sudėtingesnė, tenka laistyti net keturis kartus per dieną ir pan. Beje, kaip tik šiemet Austrijoje vykusios Europos bonsai konferencijos proga surengtoje parodoje pirmą kartą pristačiau savo shohin medelių kolekciją.
Ar tiesa, jog planavote sukurti didelį japonišką sodą Alytuje?
Tiesa, paskatintas palankių atsiliepimų, norėjau pabandyti įgyvendinti sudėtingesnį projektą – sukurti Alytaus japoniško stiliaus sodą, panašų į tuos, kokių yra Japonijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse. Tačiau mano sumanymui išsipildyti nelemta. Buvome įdėję labai daug darbo, tačiau pasirodė, jog kad viskas perniek. Sunkiausia tai, kad žmonės susidūrę su nepažįstamu reiškiniu linkę jį atstumti, laikyti kažkokiu antikūniu. O pasidomėti, kas tai yra iš tikrųjų, niekas nesivargina.
Ruošiant projektą buvau surengęs keletą parodų, į kurias buvo atvykę bonsai meistrai iš penkiolikos pasaulio šalių, tame tarpe ir iš Japonijos. Aš suvokiau, kad tas sodas bus naudingas tiek Alytui, tiek visai Lietuvai. Bandėme atkreipti ir Japonijos vyriausybės dėmesį. Buvo atvykę ir japonų kraštovaizdžio architektai, paruoštas detalus projektas, kuriame numatyta viename sode atskleisti visą japoniškų sodų spektrą, miškų urėdija tam reikalui buvau skyrusį žemės sklypą ir jau buvo nuspręsta kad 2010 m. sodas jau bus įrengtas. Japonų specialistai pamatę kiek įdėjome darbo, buvo pareiškę norą dalyvauti visuose sodo kūrimo etapuose ir skirti nemažai lėšų jo įgyvendinimui. Tačiau dabar, pasikeitė miesto valdžia ir viskas baigta.
Šiuo metu aš miestui, kaip ir nebereikalingas, todėl grįžau į savo sodą. Visos mūsų keltos idėjos, kurios dar neseniai visiems atrodė itin aktualios, šiandien nieko nebedomina. Susidūrėme su teiginiu, jog tai svetima kultūra – todėl nereikalinga. Miesto valdininkai teigia, kad reikia vystyti lietuvišką kultūrą, tačiau kai paklausi kaip jie ją įsivaizduoja, atsakymo nesulauki. Tai parodo, kad žmonės iki šiol nepribrendo tokiam projektui. Puikus to pavyzdys – penkiasdešimt sakurų, kurias miestas buvo gavęs dovanų. Pastarosios po pasodinimo buvo ko ne visos išvogtos vos per dvi dienas.
Aš pats gyvenu šiame mieste, ir visada norėjau, kad jis iš esmės pasikeistų. O kaip tai galima daryti? Tik pritraukiant į miestą žmones, tiek Lietuvos gyventojus, tiek užsieniečius. O dabar per Alytų tik pravažiuojama.
Tačiau aš stengiuosi nenuleisti rankų ir pradėtą darba vystysiu, tik, žinoma, mažesniu mastu. Šiuo metu turiu du pasiūlymus: surengti Europos bonsai kongresą 2011 m. ir Pasaulio bonsai parodą. Pastarosios data dar neaiski, kai rugsėjo mėnesį su savo medeliais dalyvausiu pasaulio bonsai parodoje, ten ir nuspręsime šiuos klausimus. Manau, kad tokius renginius galima padaryti Vilniuje, Klaipėdoje, Druskininkuose arba kt. Šiemet dalyvavau Europos bonsai kongrese, kur vienas mano medelių gavo aukštą įvertinimą, o šio mėnesio viduryje Alytuje vyko ketvirtoji tarptautinė bonsai ir suiseki paroda „Alytus 2008“, kurio metu skirta dėmesio ne tik japoniškų sodų elementams, bet ir haiku poezijai, arbatos gėrimo menui, kovos menui aikido bei kardo valdymo menui iaido. Visais šiais renginiais siekiu supažindinti žmones su šiais japonų kultūros elementais, kad suvoktų jų esmę ir atrastų juose slypintį grožį.
Ačiū už pokalbį.
Tomas Lapinskas
Nuotraukos Kristinos Pipiraitės
