Vaizduojamųjų menų grožis yra jų ypatybė netikėtai pasirodyti daugeliu pavidalų, kaip muzika ar lyrika, drama ar teatras, ką puikiai įrodė ispanų architektas Antonino Cardillo suprojektavęs „House of ...
Vaizduojamųjų menų grožis yra jų ypatybė netikėtai pasirodyti daugeliu pavidalų, kaip muzika ar lyrika, drama ar teatras, ką puikiai įrodė ispanų architektas Antonino Cardillo suprojektavęs „House of Convexities“ („Iškilumo pastatas“) Barselonoje, kuriame susilieja architektūra ir šokis.
„House of Convexities“ – dviejų aukštų pastatas suprojektuotas remiantis ispanišku tradiciniu šokiu. Pastato linijas visokeriopai žaidžiančias su perspektyva bei šviesa ir čia esančiu žmogumi įkvėpė flamenko. A. Cardillo savo „Flamenco y arquitectura“ koncepciją apibūdina kaip itin dinamišką: „jei architektūra yra muzika akmenyje, kodėl pastato „limbai“ negali šokti? Architektūra gali būti nejudri tik paveikslėliuose. Tikrame gyvenime jos natūrali būsena – viena iš momentinių transformacijų. Tiek žmogus, tiek šviesa juda jos viduje“.
Pastato viduje, be šiurkščių Viduržemio jūros regiono stiliaus tinku bei akmeniniu dengtų sienų, dominuoja įstrižai krentantis šviesos srautas, perkertamas kitų interjero elementų ir sukurdamas nepakartojamą šviesos žaismą, kuris pasakos begalę skirtingų istorijų bei sukurs neįtikėtinų vaizdinių skirtingais metų laikais.
Taigi, čia architektūra tiesiog tampa architektūrinių „limbų“ interpretuojama šviesa. Kaip susipinantys šešėliai, kurių forma kartu yra ir griežtai apibrėžta ir išplaukusi.
Kaip ir flamenko šokyje, judesio vystymas – žodžiais neapibūdinama aistra, paverčiamas tikromis, viena paskui kitą sekančiomis nuosekliai padalintomis akimirkomis. Šios akimirkos tokios iškilmingos, kad, atrodo, jog jos drįsta mesti iššūkį amžinybei.
Šiame interjere vienalytiškumas bei ramybė paradoksaliai priešinasi sienų tylėjimui ir tęsia pačioje pradžioje užduotą judesį, suteikdama prasmę architektūros egzistavimui.