Pramogų kompleksas „Universal“: vaizdas, kuriantis tikrovę

Kaliningradas, dar vadinamas Kioningsbergu ar Karaliaučiumi, − senas baltų, prūsų ir vokiečių miestas, įkurtas 1255 m. kaip teutonų ordino tvirtovė. Ją pastatė Bohemijos karalius Otokaras II, ir septynis šimtmečius šis miestas buvo Rytų Prūsijos sostinė. 1900–1940 m. Kaliningradas vadintas vienu gražiausių Vokietijos ir Europos miestų. Po Antrojo pasaulinio karo ir jis, ir visa stritis atiteko Sovietų Sąjungai, ir šiuo metu tai Rusijos Federacijos dalis. Pačiame mieste, šiemet mininčiame 750-ąsias įkūrimo metines, be sovietinės praeities pėdsakų, vis dar galima aptikti prūsiškojo palikimo ženklų. Į šią prieštaringą aplinką skverbiasi ir drąsi naujoji architektūra su šiuolaikiška praeities traktuote.

Vienoje gražiausių Kaliningrado centro vietų, besiribojančioje su parku ir upeliu, prieš dvylika metų įskūrė klubas „Universal“. Savo veiklą pradėjęs nuo kazino bei restorano, įrengtų pirmuosiuose dar vokiečių laikais statyto pastato aukštuose, šis klubas po kelerių metų plėtėsi – rekonstruotas ir naktinio klubo funkcijai pritaikytas viršutiniuose aukštuose buvęs kino teatras „Novosti Dnia“. Vėliau, 1999-aisiais, vyko tolesnė klubo plėtra, prijungtas šalia esantis, 1934 m. statytas, architekto Zikfrido Zasniko suprojektuotas kino teatro patatas. Šis unikalus, per Antrąjį pasaulinį karą nenukentėjęs ir iki pat 1999-ųjų funkcionavęs tik kaip kino teatras statinys buvo labai prastos būklės, apleistas ir netvarkingas. 1999 m. Lietuvos architektui Ričardui Vyšniauskui patikėta atgaivinti šį istorinį ansamblį ir sukurti išskirtinę klubo „Universal“ dvasią. Šiandieninė objekto konfigūracija−XXIa.eklektikospavyzdys. Bet apie viską iš pradžių...

2000 m. Kaliningrade duris atvėrė modernizuotas kino teatras „Zaria“. Jo rekonstrukcijos metu architektas R. Vyšniauskas siekė išsaugoti ir restauruoti istorines bei architektūrines vertybes. Kupolinės lubos su atkurtu autentišku vokišku „žvaigždėto dangaus“ įvaizdžiu ypatingos dėl konstruktyvinio sprendimo, jos kartu su elipsės formos kino sale kuria idealias akustines ypatybes. Kino salė, menanti dar XX a. pradžią, pačią kino industrijos aušrą, puikus art deco stiliaus interjeras − tai vieni iš nedaugelio išlikusių garbingojo Kioningsbergo laikus menančių pavyzdžių. Kino teatras sujungtas su restoranu, restauruota autentiška 1930 m. mozaika, atidengtas senas betonas ir vokiškos plytos – taip pabrėžta ir su moderniu stiliumi bei technologijomis suderinta praeitis.

Klubas „Universal“ savo veiklos idėja artimas klasikiniams Paryžiaus ar Londono klubams, tokiems kaip „Ritz“ ir „Pallmall“. 2003 m. išvakarėse atnaujintas kazino-restoranas papildytas originaliomis pasaulyje garsių dailininkų bei skulptorių kūrinių kolekcijomis, tarp kurių – Mac Neilo skulptūra „Lanko sūnus“ (1900 m. užėmusi pirmąją vietą tarptautinėje Paryžiaus meno parodoje), A. Wildto „Martirologio“ skulptūra, puošusi karališkuosius Kioningsbergo rūmus, taip pat A. Charlamovo paveikslai, N. Poussino drobių kopijos, XVIII a. gobelenai, XIX a. Europos baldų eksponatai ir nežinomų autorių tapybos darbai. Restorano stalus užklojo prancūziški auksu siuvinėti gobelenai, papuošė neoklasicistinės paauksuotos žvakidės, grindis padengė persiški šilkiniai kilimai, o sienos, imituojant L. da Vinci‘o paveikslus, ištapytos tikromis freskomis, naudojant senąsias technologijas. Puošybos elementų gausa tikrai įspūdinga – remdamasis savo žiniomis ir subtilia nuojauta, architektas R. Vyšniauskas viską atrinko atsižvelgdamas į daiktų autentiškumą ir meninę vertę.

Naktinio klubo istorija prasidėjo 1997 m., kai vietoj kino salės duris atvėrė diskoteka, nuo pačios pirmosios dienos tapusi geriausia ir progresyviausia, jaunimo labai mėgstama pasilinksminimo vieta Kaliningrade. Tačiau būtent tai ir netenkino savininkų, siekusių pritraukti labiau pasiturinčius klientus, tad, prabėgus penketui metų, klubą nutarta uždaryti pirmajai rekonstrukcijai. Planuojant naują klubo stilių ir įvaizdį, buvo siekiama sukurti aplinką, kuri asocijuotųsi su prabangiais pokyliais, tačiau išliktų paprasta bei bohemiška. Kurdamas interjerą, architektas drąsiai derino įvairias stilistines peripetijas: neoklasicizmo, Rusijos ampyro, XX a. 3-ojo dešimtmečio salonų stilistiką ir egzotiškus Rytų elementus. Tačiau miesto žmonės atmetė postmodernistinę eklektizmo traktuotę − klubas tapo menkai lankomas ir vėl buvo uždarytas rekonstrukcijai.

Šiuo etapu buvo nutarta praplėsti stilistinę, ideologinę ir funkcinę klubo veiklą. Autoriai publikai pateikė prabangių vaizdų tikrovę, privilegijų suteikdami lankytojų žvilgsniams. Rastas puikus derinys – grynosios neoklasicizmo detalės, tokios kaip auksuoti lipdiniai, antikvariniai baldai bei veidrodžiai, sulietos su modernizmo stiliaus baldais ir meno kūriniais. Architektas R. Vyšniauskas kūrybos kryptį apibūdino kaip neoklasicizmo ir modernizmo sanplaiką, iš kurios gaunamas postmodernizmas − tai, kas buvo vertinga praeityje, ir tai, kas tikrai vertinga dabar. Geriausiai šią idėją atskleidžiančiu pavyzdžiu gali būti laikomas holas – jo erdvėje sujungiami modernūs 2003-ųjų „Zanotta“ baldai, antikvarinis veidrodis, sklandančios angelų skulptūrėlės ir vaizdo projekcijos ant laiptinės sienos. Lankytojams architektas siūlo savitus šių interjero vaizdų suvokimo būdus – juos pažinti galima tik betarpiškai įsijaučiant į neeilinę klubo aplinką, kai stilistinė vaizdų apykaita galutinai užpildoma žmonių kūnų ir judesių.

Tam, kad būtų pajustas klubo daugiasluoksniškumas, užtenka peržvelgti sėdimųjų vietų, turinčių visiškai skirtingą fizinį ir psichologinį poveikį, įvairovę. Prieš minkštus „Minotti“ baldus, kuriuose atsipalaiduojama beveik gulomis, pastatyti laukiamieji suolai „Vitros“ iš pasaulinių oro uostų, antrajame klubo aukšte šalia antikvarinių baldų nustebina „Zanotta“ kėdės-dviračiai, netoliese jų − „Capellini“ lauko suoliukai... Kiekvienas lankytojas gali išsirinkti jam patinkančią vietą, sėdėjimo principą ir padėtį.

Spalvinį naktinio klubo sprendimą sudaro pagrindinės raudona, juoda ir balta spalvos. Jos papildomos madingu spalvotu apšvietimu, vaizdo projekcijomis, sukuriančiomis skirtingas atskirų klubo zonų nuotaikas, taip pat pasidabruotos ir paauksuotos (holas, WC) zonos.

Šiame klube nėra atsitiktinių daiktų, elementų, motyvų − sujungti į visumą, jie vienas kitą pabrėžia ir papildo, sukurtoji erdvė – kaip filmas,sudarytasišdaugybėsatskirųkadrų.Interjeras, spalvos, užrašai ant sienų, instaliacijos, muzika ir žmonės šiame klube kasdien kuria naujus vaizdus, išsiskiriančius savita filosofijabeipožiūriu.

Architektas Tomas Čeburnis

2005 m. Žiema