Korėjoje, netoli Seulo, atidarytas korėjiečių kilmės amerikiečių menininko Nam June Paik vardo meno centras. Šis centras baigtas statyti dar šių metų balandį, tačiau pirmoji ekspozicija atvėrė duris t...
Korėjoje, netoli Seulo, atidarytas korėjiečių kilmės amerikiečių menininko Nam June Paikvardo meno centras. Šis centras baigtas statyti dar šių metų balandį, tačiau pirmoji ekspozicija atvėrė duris tik dabar.
Pats videomeno senelis – Nam June Paik (1932–2006) muziejaus įgyvendinimo taip ir nesulaukė, nors pastarojo statybos buvo sumanytos prieš septynerius metus, dar menininkui esant gyvam. Pirmoji šio meno centro ekspozicija skirta ne tik paties N. J. Paik, bet ir daugelio šios meno rūšies atstovų kūrybai.
Idėja suskurti muziejų priklauso pačiam N. J. Paik, dar 2003 m. buvo surengtas grandiozinis architektūros konkursas. Norą dalyvauti pareiškė net 940 architektai iš 53 pasaulio šalių. Galiausiai konkurso komisijai teko rinktis iš 439 projektų, o lauretu paskelbta vokiečių architektė Kirsten Schemel, vadovaujanti architektų biurui „Kirsten Schemel Architekten“.
Jaunajai architektei buvo įteikta 20 000 JAV dolerių premija bei galimybė realizuoti projektą. Naujojo N. J. Paik vardo meno centro bendras plotas – 5 600 m². Trys pastato aukštai įkurdinti po žeme, o du lieka viršuje. Didžioji dalis šios erdvės bus naudojama amerikiečių–korėjiečių menininko bei kitų video bei medijos meno kūrėjų projektų demonstravimui.
Tačiau vis tik būtent N. J. Paik darbai padiktavo architektūrinius naujojo meno centro sprendimus. Vieni jo projektai skirti demonstravimui dideliame ekrane, kiti – vienu metu demonstruojami dešimčių televizorių ekranuose – tam tikroje „matricoje“ arba „tinklelyje“.
Erdvinių sprendimų sudėtingumas priklausė visų pirma nuo nevienalyčio kraštovaizdžio – po viršutine pastato dalimi slepiasi požeminiai aukštai su įvairiausiais išlinkimais, nusileidimais ir kilimais, čia visiškaI nėra jokių plokščių paviršių. Pasak projekto autorės, jai teko pasitelkti svarbiausią, jos manymu, N. J. Paik kūrybos aspektą – kūrybos proceso nenutrūkstamumą bei naujų paieškų tobulėjimui galimybes. Antžeminė apstato dalis sukurta kaip „matrica“ arba „tinklelis“. Pastato ypatumas – fasadas–ekranas, susidedantis iš keleto atspindinčio stiklo sluoksnių. Stiklą dengiančios plonytės juostos paverčia fasadą panašiu į televizoriaus ekraną.
Antžeminės dalies interjeras ištisai „padengtas“ šešėlių tinklu, krintančių nuo lubų ir sienų ant vidinių plokštumų. Šis tinklas dienos bėgyje nuolat kinta, pabrėždamas videomeno kūrinių dinamiškumą ir persipina su daugybės televizorių tinklais, kuriuos taip dažnai naudodavo N. J. Paik. Vizualiai šis fasado žaidimas gerokai primena jo darbą „All Star Video“ (1984), o besikeičiantis tempas viduje, net ne paties apšvietimo, o būtent tinklelių šešėlių – Ryuichi Sakamoto muzikos tempą (jo muzika skamba šiame kūrinyje). Apskritai, naujajame pastate, natūraliai apšviečiamose patalpose krentančius šešėlius bei požeminiuose aukštuose tvyrančią tamsą architektė traktuoja kaip svarbią erdvės videomeno demonstracijai sudedamąją. Pastato interjerai nepretenduoja į užbaigtumą, tam, kad jie būtų užpildyti jiems būtinas būtent medijos menas – kitaip erdvė atrodytų „numarinta“.
Ši meno centro erdvė sukurta ne kaip aiški patalpų sistema, o kaip sudėtinga matrica, paverčia architektūrinį projektą ne paprasta parodų erdve, o instrumentu, kurio likimas yra perduodamas į kuratorių, menininkų bei lankytojų rankas.
