Ši neįprasta medinė architektūra atsirado XV a. Jos gimtine laikoma Vokietija. Būtent čia šiandien keliauja norintieji pasižvalgyti į „sausaininius namelius“. Jie ir yra ryškausi klasikiniai fachverkų...
Ši neįprasta medinė architektūra atsirado XV a. Jos gimtine laikoma Vokietija. Būtent čia šiandien keliauja norintieji pasižvalgyti į „sausaininius namelius“. Jie ir yra ryškausi klasikiniai fachverkų atstovai. Tačiau šiuolaikinis fachverkas nuo viduramžiško „sausainiškumo“ gerokai atitolo.
Pats žodis fachverkas iš vokiečių kalbos verčiamas kaip plokštinė statyba (Fach – plokštė, Werk – statinys). Tai viena karkasinių medinių namų atmainų, kuriuose pagrindinė nešančioji dalis yra sijos, o sienos gali būti sutvertos iš visiškai skirtingų medžiagų, nes joms netenka jokių ypatingų apkrovų.
Fachverkinės statybos populiarumą lėmė nusistovėję medienos apdirbimo ir konstravimo būdai bei Fridricho Vilhelmo Didžiojo įvestos „Prūsijos statybos taisyklės“. Vokiškuose kraštuose šis statybos būdas neretai dar būdavo įvardijamas „specialisto darbu“. Fachverko populiarumo priežastis paprasta − mūrui statyti reikėjo tvirto pagrindo ir gilių pamatų, o tai žemose, pelkėtose vietovėse perdėm daug kainavo. Taigi leisti sau tokią prabangą galėjo ne visi. Karkasiniai statiniai dėl nedidelio konstrukcijos svorio tokiomis sąlygomis buvo daug tinkamesni. Vietoje pamatų fachverkų kampai buvo sutvirtinami stambiais akmenimis ir kelmais. Siekiant pagreitinti statybas, ilgainiui tokios konstrukcijos sudedamieji elementai buvo pradėti gaminti iš anksto sunumeruoti.
Fachverko fasadas iš lauko pusės galėjo būti tinkuojamas arba paliekamas toks, koks yra. Vėjuotose vietovėse iš lauko pusės visa tokios statinio siena buvo apkalama vertikaliomis ar horizontaliomis lentomis, užleidžiant jas vieną ant kitos. Mažesniuose miesteliuose fachverkai glaudėsi vienas šalia kito ir retkarčiais iškildavo net iki šešių aukštų.
Tradiciškai tokių pastatų sienų užpildymui buvo naudojamas molis arba plytos, kuriomis užpildydavo tarpus tarp lygiagrečių. Kartais fachverkai apibūdinami – „griaučiais į išorę“, nes medinės sijos, ant kurių laikėsi namas, apsprendė ir fasado stilistiką. Ir reikia pastebėti, kad fachverkai kaip stilistika, kurioje „išvedant“ konstrukciją į išorę ir taip pabrėžiant jų grožį, pasiekė neįtikėtino gracingumo.
Viduramžiški fachverkiniai pastatai buvo ganėtinai brangūs, čia gyvendavo elitas bei pasiturintys gyventojai. Dažnai pirmo aukšto sienos buvo statomos iš akmens arba plytų, o antras aukštas buvo visiškai medinis. Tokie namai kiekvienoje vokiškoje srityje įgaudavo atskirų ypatumų, pavyzdžiui, žymusis fachverkinės statybos namas Braunschweige esančioje Knochenhauer gatvėje gali būti laikomas fachverko pavyzdžiu, būdingo žemutinei Saksonijai (nors tokio tipo medinės konstrukcijos šiandien sutinkamos visoje šiaurės Vokietijoje). Tiesa, iš šio seno apstato išliko tik fragmentai, bet ir juose aiškiai galima įžvelgti būdingus šio tipo pastatų bruožus: visos sijos sumontuotos stačiu kampu viena kitos atžvilgiu, viršutiniai aukštai išsikiša toli į priekį, o langai išdėstyti labai arti viena skito. Palangės papuoštos raižiniais, įrašais bei tipiškais vėlyvosios gotikos ornamentais, papildo ištaigingą dekoratyvinę XVI a. raižybą.
„Visuomeninio“ fachverko stiliaus pastato pavyzdys – „Šv. Michaelio brolijos“ gildijos pastatas (1480 m.), stovintis turgaus aikštėje Fritzlare. Nuo kaimyninių gyvenamųjų namų jį skiria pirmame aukšte suprojektuota salė, į kurią veda dvi arkados su strėlinėmis arkomis ir arkeris, apimantis tris aukštus – nuo antro iki ketvirto. Stogo aukštyje šis arkeris virsta aštuonkampiu smailėjančiu bokštu.
Toks siauras statinys – su miesto planavimu susijusių teisminių apribojimų rezultatas: namų su į gatvę išeinančiais fasadais statyboms buvo skiriama mažiau ploto. Šio gildijos pastato konstrukcija priskiriama frankų medinės architektūros tradicijai, paplitusiai centrinėje ir vakarinėje Vokietijoje.
Vėliau iškeliavusi už Vokietijos ribų tokia konstrukcija įgavo savo architektūrinių savitumų kiekvienoje šalyje: Prancūzijoje, Anglijoje, Austrijoje ir Belgijoje. Beje, toks statybos būdas laikomas šiuolaikinio karkasinės konstrukcijos pastato protėviu, šiandien žinomo „sandwich“ plokščių konstrukcijos pavadinimu, kur sienos jau tapo nešančiosiomis konstrukcijomis, o sijoms, daugeliu atveju, tenka dekoratyvinis vaidmuo.
Fachverkai Europoje populiarūs ir šiandien, tačiau jie labiau vertinami ne tiek dėl konstrukcinių, kiek dėl estetinių ypatybių. Fachverko elementai neretai derinami su moderniomis medienos, stiklo ir kitomis konstrukcijomis, suteikiant joms jaukumo bei archajiškumo.
