„Didžiosios piramidės statybų paslaptis atskleista“ – tokios antraštės pasirodo spaudoje du tris kartus per metus. Ir kiekvieną kartą sensacija pamažu blėsta, pasimeta neatsakytų klausimų fone ir nugrimzta į šešėlį spaudžiama prieštaravimų. Todėl į dar vieną „triuko“, egiptiečių taikyto prieš 4500 m., atskleidimą reiktų žvelgti atsargiai. Tačiau paskutinieji atradimai Egipte šiai hipotezei suteikė naują kvėpavimą.
Cheopso piramidė buvo statoma 20 metų. Skirtinguose jos statybų etapuose dalyvavo iki 40 tūkst., tačiau nuolat dirbo apie 14 tūkst. žmonių.
Kaip būtent? Ir kodėl apie jo hipotezę šiandien vėl kalbama ?
Visas piramidžių statybos versijas, iškeltas skirtingais laikotarpiais, sudėtinga būtų vien tik išvardinti. Apie baugiuosius ateivius bei jų antigravitacinę techniką, dėl akivaizdžių priežasčių, kalbėti neverta. Tačiau net XXVI a. pr. Kr. galimybių ribose buvo daugybė galimų statybos variantų.
Apie kelis šiuos įrenginius pasakojo dar Herodotas. Tiesa, istorijos tėvas, manė, kad egiptiečiai naudojo būtent kranus, palaipsniui keldami blokus nuo vieno aukšto ant kito. Tačiau tik rampų bei svertų derinimas daugeliui egiptologų atrodo įtikinamiausias.
Deja, nei viena iš šių hipotezių neišvengia „silpnųjų vietų“. Taip, tiesaus pylimo suformavimas reikalauja darbų prilygstančių pačios piramidės statyboms, be to, tokio pakilimo ilgis turėtų viršyti pusantro kilometro (statybų pabaigoje), o jos pagrindas taip turi būti akmeniniai blokai. Long Island universiteto egiptologo Bobo Brierio teigimu, „tai tas pats kaip pastatyti dvi piramides, o ir tokios rampos liekanų niekur nerasta.“ Visgi kažkokios buvusių pandusų liekanos buvo aptiktos. Tačiau pagal paskaičiavimus, piramidės statyboms jo nebūtų užtekę. Būtent todėl oficialieji egiptologai ir yra linkę tikėti minėtąja pandusų ir medinių keliamųjų mechanizmų derinimo schema.
B, Brierio teigimu, jei būtų naudojama kita – „spiralinio kelio“ technologija, statybos metu paslėptų statinio kampus ir ribas, kurių nuolatinis matavimas buvo būtinas (visiems žinomas Didžiosios piramidės linijų ir proporcijų tikslumas). Vadinasi tokiu atveju „geodeziniai matavimai“ būtų negalimi.
O svarbiausia tai, kad statant naujus aukštus darbininkai sienų viduje suformavo didžiulį koridorių, kuris spirale kilo į viršų. Pasak architekto, būtent jais ir buvo užtempiami naujieji blokai į statinio viršų, o kai pastaroji konstrukcija buvo baigta – tunelis liko viduje. Taigi šio „kelio“ vėliau išmontuoti ir neprireikė. Teisybės dėlei, reikia priminti, kad pirmasis panašią hipotezę iškėlė dar J.-P. Houdino tėvas.
Neseniai B. Brieris, tapęs prancūzų architekto versijos šalininku, buvo įsiropštęs į šios landą kartu su „National Geographic“ operatoriais (pirmą kartą buvo atliktas išsamus filmavimas). Viduje tyrinėtojai aptiko L raidės formos salę, kuri, kaip manoma, yra vieno iš buvusio „kelio“ posūkių liekana. Ir ji yra kaip tik toje vietoje, kurią nuspėjo prancūzų architekto kompiuterinis modelis. Viduje turėtų būti du užmūryti portalai, išdėstyti 90º kampu vienas kito atžvilgiu. Už jų galėtų būti tie patys tuneliai, nutiesti ne itin giliai nuo išorinių sienų paviršiaus. „Gali būti, jog viskas, kas stovi tarp mūsų ir tūkstantmečio paslapties įminimo, – tai masyvūs blokai, kuriais prieš daugelį amžių buvo „užantspauduoti“ tuneliai“, – spėja J.-P. Houdinas.
Kodėl ši piramidės kampe esanti tuštuma ankščiau nesulaukė deramo egiptologo dėmesio? Atsakymas paprastas – sumanymai kyla tik tuomet, kai galvoje turite bendrą vaizdą. „Jei jūs niekuomet nebūtumėte pagalvojęs apie vidinius pandusus ir užsiropštumėte į šią landą – ji jums nieko nereikštų“, – įsitikinęs prancūzų architektas.
Prieš keletą metų, vienoje, piramidėms skirtoje, konferencijoje tas pats J.-P. Houdinas pasiteiravo vieno iš „gravimetrininkų“ komandos nario Hui Duong Bui ar negalima būtų peržiūrėti tyrimų rezultatų. Inžinierius parodė schemas, rodančias medžiagų plokštumų svyravimus piramidės viduje. Viename piešinių buvo aiškiai matyti spiralės formos struktūra, besitęsianti išilgai išorinių sienų tam tikrame aukštyje. „Jei aš nebūčiau matęs tos schemos apie statybas, pasitelkus juosiantį tunelį, tikriausiai būčiau galvojęs, jog tai tiesiog dar viena teorija“, – sakė B. Brieris, kurį prancūzų architekto atrasti įrodymai privertė pereiti į jo pusę.