Dažai ir apdailos tinkai fasadams iš mineralinių medžiagų

Vartotojas, rinkdamasis dažų arba apdailos tinko rūšį, retai kada pagalvoja apie techninius duomenis. Natūralu, kad pagrindinis pasirinkimo kriterijus labai paprastas – visų pirma turi būti gražu. Be jokios abejonės, renkantis vieną ar kitą medžiagą, kaina taip pat turi didelę įtaką. Statybininkams labai svarbu, kad, naudojant apdailos medžiagas, būtų paprasta dirbti, o pastaruoju metu ir jų pasirinkimą dažniausiai nulemia kaina. UAB „Alkesta“, atsižvelgdama į naujausias Vakarų technologijas ir vartotojų pageidavimus, nuo 1994 m. pradėjo gaminti įvairias statybines medžiagas, tarp jų – vidaus ir išorės apdailos dažus ir tinkus.

Pasirinkimo kriterijai

Be estetinio vaizdo ir mechaninio fasadinių dangų atsparumo, vienos iš svarbiausių medžiagų ypatybių – vandens absorbcija ir vandens garų laidumas, nuo kurių priklauso, kaip sienų konstrukcijos izoliuoja šilumą. Sienų konstrukcijose nesikaups drėgmė, jei ji, lietingu metu patekusi į sienas, bus greitai ir visiškai išgarinama sausuoju laikotarpiu.

Pagal Vokietijos standarto DIN 18 558 reikalavimus produkto vandens absorbcijos koeficientow(kg/m2 x h0,5) ir vandens garų difuzijos varžos koeficientoSd(m)sandaugosvertėturibūti mažesnė nei 0,2 (kg/m2 x h0,5). Kad atitiktų šias sąlygas, abi produkto ypatybės (žymimos w ir Sd) turi būti gerai suderintos.

Vandens absorbcijos koeficiento (w) klasifikacija pagal EN 1062-3

III klasė – mažas vandens absorbcijos koeficientasw<0,1kg/(mh0,5)

II klasė – vidutinis vandens absorbcijos koeficientasw=nuo0,1iki0,5kg/(m h0,5)

I klasė – didelis vandens absorbcijos koeficientasw>0,5kg/(mh0,5)

Vandens garų difuzijos varžos koeficiento (Sd) klasifikacija pagal EN ISO 7783-2

I klasė – didelis vandens garų difuzijos varžos koeficientas Sd<0,14m

II klasė – vidutinis vandens garų difuzijos varžos koeficientas Sd=nuo 0,14 m iki 1,4 m

III klasė – mažas vandens garų difuzijos varžos koeficientas Sd>1,4m

Ar visada verta pasikliauti žema kaina?

Emulsiniai (polimeriniai) dažai dažniausiai naudojami dažant fasadus. Jų populiarumą lemia palyginti žema kaina, beveik neribota spalvinė gama (tonuojami organiniais pigmentais) ir puikus pirminis estetinis vaizdas. Be to, šiais dažais paprasta dažyti. Tačiau, dažant šiais dažais, dažniausiai pasitaiko klaidų. Jei dažomas paviršius drėgnas (po lietaus ar dėl didelės kapiliarinės drėgmės), bloga skardinimo darbų kokybė ar dažoma ant ką tik tinkuoto paviršiaus (tinkas hidrauliškai nesusirišęs) – problemos neišvengiamos. Dėl prasto garų pralaidumo, dažų plėvelė neleidžia fasadui džiūti, todėl dažai trūkinėja, lupasi, o paviršiuje susikaupusi drėgmė yra daug greičiau veikiama šalčio, ardo po dažais esantį tinką. Sumažėja bendra sienos konstrukcijos varža, stabdomas hidraulinių rišiklių (cemento ir kalkių) hidracijos procesas. Dėl šios priežasties dažnai pastebimos baltos dėmės ant dažyto fasado (išsikristalinimo poveikis) – į paviršių judančio vandens išplautos druskos.

Silikatiniai dažai: už ir prieš

Silikatiniai emulsiniai (vienos sudedamosios dalies) dažai Lietuvoje mažiau populiarūs dėl kelių priežasčių: norint gerai atlikti darbus, reikia ne tik aukštos kvalifikacijosdarbininkų,bet ir tinkamai įvertinti dažomąjį paviršių bei darbo sąlygas, o gautas rezultatas tenkina ne visus.

Silikatiniai dažai reaguoja su reaktyviais SiO junginiais, esančiais dažomajame paviršiuje, ir su ore esančiu CO2. Atsižvelgiant į paviršių, reikia parinkti tinkamą dažymo technologiją, dažai taip pat reaguoja ir į oro sąlygas – saulę, vėją ir temperatūrą. Todėl nudažytas paviršius gali būti nevienodo atspalvio, gali matytis dažymo sujungimai. Kadangi silikatinių dažų Ph (šarminė terpė) – apie 11–11,5, jie gali būti tonuojami tik su neorganiniais pigmentais (geležies, cinko oksidais ir pan.), o spalvų gama gana ribota. Dėl galimybės, kad dažant pasidarys dėmių, sunku nudažyti paviršius tamsios spalvos dažais. Po lietaus ant paviršiaus atsirandančios tamsesnės dėmės kai kuriuos užsakovus erzina. Dažai giliai skverbiasi į dažomąjį paviršių ir reaguodami jį sustiprina. Tačiau tokiu būdu dažų, reikalingų 1 m2 paviršiaus nudažyti, sąnaudos, taigi ir kaina išauga.

Visus šiuos trūkumus kompensuoja išskirtinės silikatinių dažų ypatybės: jie nesudaro plėvelės ant dažomojo paviršiaus – nesilupa, juos lengva perdažyti − nesudėtingi paruošiamieji darbai, spalvos yra ilgaamžės. Silikatiniai dažai labai gerai „kvėpuoja“, sustiprina silpnus ir birius paviršius, be to, atrodo natūraliau nei vienalytė polimerinių dažų spalvos danga. Būtent ši ypatybė labai patraukli Vakarų Europos architektams.

Silikoninės dervos dažai

Tai naujos kartos fasadų dažai, suderinantys geriausias polimerinių ir silikatinių dažų ypatybes. Nors ant paviršiaus jie ir sudaro plėvelę, bet jų vandens absorbcijos koeficientaslabaimažas,o vandens garų difuzijos varžos koeficientas (w x Sd < 0,1 kg/(m2 x h0,5) – didelis, todėl dažytas fasadas mažai sugeria vandens bei greitai džiūsta. Dažymo technologija tokia, kaip ir dažant polimeriniais dažais. Paviršius – matinis. Šie dažai, kaip ir silikatiniai, tonuojami neorganiniais pigmentais. Gerai pagaminti silikoniniai dažai mažai teršiami, atsparūs pelėsiams.

Vienas pagrindinių trūkumų – aukšta kaina. Šiems dažams vis labiau populiarėjant, dažnai spekuliuojama pavadinimu. Klientui derėtų patikrinti gamintojų nurodomus techninius dažų duomenis. Be to, nors ir labai brangūs, šie dažai nėra panacėja nuo visų fasado dažymo „ligų“ − būtini patikimi technologiniai sprendimai bei kvalifikuotadarbojėga.

Apdailos tinko ypatybės

Polimerinių, silikoninių ir silikatinių tin-kų ypatybės panašios, kaip ir tos pačios rūšies dažų. Apdailos tinkas dėl sudėtyje esančių stambiųjų užpildų suformuoja norimą paviršiaus struktūrą. Palyginti su mineraliniais tinkais, šie palengvina tinkuotojo darbą, nes ne taip greitai stingsta, todėl lengviau suformuoti tinko struktūrą ant didesnių plotų, o darbas atliekamas vienu metu (nereikia uždažyti). Ši ypatybė leidžia sutaupyti darbo sąnaudų, sutrumpinti pastolių nuomą. Šiuos tinkus nesudėtinga tonuoti pagal standartines paletes, platesnis spalvų pasirinkimas. Tačiau 1 kg kaina keletą kartų didesnė nei mineralinių, todėl pastebima tendencija projektams, ypač didelės apimties, rinktis kuo smulkesnę tinko frakciją.

Mineraliniai tinkai – populiariausia apdaila

Pati populiariausia apdailos tinkų grupė išsiskiria dideliu vandens garų difuzijos varžos koeficientu.Taiilgaamžė,gerai vandens garus praleidžianti, „atvira“, t. y. porėta apdailos sistema.

Norint užtikrinti, kad tinkas gerai sukibtų su paviršiumi, mažai sugertų vandens, kad sumažėtų įtrūkimų tikimybė, be hidraulinių rišiklių (cemento ir kalkių), naudojami ir polimeriniai modifikuojamiejipriedai.Kadangimineralinio tinko rūšių yra daug, patartina patikrinti, ar gamintojo nurodomi techniniai duomenys atitinka konkretaus projekto poreikius.

Pagrindinė šių tinkų populiarumo priežastis – maža kaina. Tačiau, palyginti su polimeriniais, silikoniniais ar silikatiniais, mineraliniai tinkai turi keletą trūkumų: norint pasiekti gerų apdailos rezultatų, ypač tinkuojant spalvotu tinku, reikia aukštos kvalifikacijosdarbininkųir kad darbai būtų gerai organizuoti, didelę įtaką turi ir oro sąlygos. Siekiant panaikinti spalvos nevienodumą, paviršius dažomas (vienu sluoksniu) išlyginamaisiais fasado dažais arba baltas tinkas dažomas dviem sluoksniais fasado dažų. Dėl to reikia daugiau darbo jėgos, technologinės pertraukos, prie darbų kainos prisideda dažymo darbų įkainiai, pastolių nuoma ir t. t. Taupant laiką, dažnai nepaisoma būtinų technologinių pertraukų, taupoma dažų kokybės sąskaita – taip neišvengiamai atsiranda dažų dangos arba dažomo paviršiaus defektų.

Fizikos dėsniai nepavaldūs žmogui

Pastarosios apdailos medžiagos komplektuojamos su šiltinimo sistemomis, todėl labai svarbu atsižvelgti į konkrečius užsakovo poreikius bei tinkamai spręsti technologinius sistemos komplektavimo bei darbų atlikimo klausimus. Klaidingi sprendimai gali turėti įtakos estetiniam vaizdui, sistemos funkcionalumui bei ilgaamžiškumui. Per ganėtinai trumpą laiką, kai šios sistemos naudojamos Lietuvoje, jau kilo daug klausimų ir atsirado problemų.

Pateikiame tipinį pavyzdį, atsispindintį visa virtinę technologinių klaidų. Objektas šiltinamas vėlų rudenį, kai aplinkos temperatūra žema, neuždengus pastolių. Izoliacinė medžiaga – akmens vatos plokštės. Apdailos sluoksnis – polimerinis intensyvios spalvos tinkas. Priklijuotas plokštes dažnai aplyja, jos prisigeria drėgmės. Armuojamas drėgnas paviršius – jau vien dėl to reikia ilgesnės pertraukos prieš pradedant apdailos darbus (rekomenduojama ne mažiau kaip 5 paros tinkamomis oro sąlygomis). Tačiau laukti nėra kada. Po 2–3 dienų ant tik vizualiai apdžiūvusio armavimo sluoksnio dedamas polimerinis tinkas, „uždarantis“ susikaupusią drėgmę izoliacinėje medžiagoje bei neleidžiantis vykti hidracijos procesams armavimo sluoksnyje, neleidžiantis patekti CO2. Tada pastatas pradedamas šildyti ir imamasi vidaus remonto ar apdailos darbų (pavyzdžiui, tinkuoti sienas). Tokiu būdu didelis vandens garų srautas iš patalpų kartu su drėgme, susikaupusia izoliacinėje medžiagoje, veržiasi per armavimo mišinį ir apdailos tinką į lauko pusę. Pasekmė – sumažėjusi izoliacinės medžiagos varža, įtrūkinėjęs apdailos sluoksnis bei armavimo mišinys (sustiprėja šalčio ciklų poveikis), armavimo mišinyje atsiranda pūslių (mechaniškai stipresnis apdailos tinkas atplyšta nuo armavimo mišinio). Galutinį tašką padeda pavasarinės apdailos ir armavimo sluoksnio temperatūrinės deformacijos dėl tamsios tinko spalvos. Taip dirbant galima sugadinti ir pačias geriausias medžiagas. Žmogus negali pakeisti fizikos dėsnių, bet gali laikytis reikalavimų, o tai ypač svarbu atliekant fasado darbus.