Šiame pastate planuojama pasitelkti ne tik mikro bei nano technologijas, turbinas ir fotoelementus, bet ir mikrobų „armiją“. Visa tai – naujasis „eko–dangoraižis“, pagal kurio išorinę išvaizdą visiška...
Šiame pastate planuojama pasitelkti ne tik mikro bei nano technologijas, turbinas ir fotoelementus, bet ir mikrobų „armiją“. Visa tai – naujasis „eko–dangoraižis“, pagal kurio išorinę išvaizdą visiškai negalima spręsti apie jo vidų.
Meksikiečių kilmės Londono dizaineris Agustinas Otelui itin domisi ekologiškai švariais energijos ištekliais (nes anot jo, „kito kelio nėra“). Tačiau šiam britų dizaineriui nepatinka gigantiškumo tendencija šioje srityje. Pasak A. Otelui, daugelis tokių bandymų baigiasi didžiulėmis vėjo turbinomis bei saulės baterijų „laukais“. Dizaineris klausia: „kodėl gi nepradėjus galvoti apie mažus mastelius ir panaudoti „žaliąsias inovacijas“ jau esančiuose pastatuose bei statiniuose (tiltuose, tuneliuose ir pan.)“?
Bandymai sumontuoti vėjo turbinas bei saulės baterijas jau stovinčiuose pastatuose ne naujiena, tačiau šio britų dizainerio požiūris visiškai kitoks nei jo pirmtakų, jis gerokai patobulino šią idėją – sugalvojo visiškai naują nemokamos energijos surinkimo (o kartu ir – garinio CO2 perdirbimo) būdą, galintį taip susilieti su pastatu, jog žiūrint į jį jau už dvidešimties metrų nieko net neįtartume. A. Otelui šį savo išradimą pavadino „Nano Vent-Skin“.
Tokios „odos“ sandaroje esančiame tinkle sukurtos lygiašonės „akutės“. Pats tinklas, anot birtų dizainerio, sudarytas iš nanolaidų (tikriausiai tai turėtų reikšti, jog instaliacija bus sumontuota supinant didelį nanovamzdelių skaičių) ir naudojamas bus ne vien energijos perdavimui. Laidai atlieka mažyčių vėjo turbinų miriadų ašies vaidmenį, sumontuotų kiekvienos „akutės“ sienelėse. Vienos tokios mikroturbinos ilgis – 25 mm, o skersmuo – 10,8 mm. Išorinė kiekvienos turbinos dalis padengta specialia organiniu pagrindu pagaminta fotoelementų plėvele.
Didžiulės tokio tinklo atraižos turės būti užtraukiamos ant metalinio rėmo, o iš šių didelių blokų statybininkai vėliau galės montuoti pastatų sienas.
Du energijos šaltinius – šviesą ir vėją – tokia „oda“ naudoja vienu metu, kad tiektų elektrą į tinklą. Tuo pat metu iš toli „Nano Vent-Skin“ danga atrodo lygi bei vienspalvė, o iš vidaus per ją galime gerėtis apylinkėmis.
A. Otelui mano, kad „nanooda“ gali papuošti originalius dangoraižius ir gyvenamuosius namus, tačiau ji praverstų ir esamų namų renovacijai.
Galima drąsiai teigti, kad ši, nors ir sudėtinga, A. Otelui projekto dalis, vis tik gali būti įgyvendinama. Ypač jei nanolaidus pakeistume įprastais. Tačiau antroji dizainerio sumanymo dalis atrodo kur kas fantastiškiau.
A. Otelui kiekvieną mikroturbiną papildė bioinžineriniais mikroorganizmais, kurie, pagal jo sumanymą, turėtų „gaudyti“ šviesą ir panaudoti gautą energiją savo augimui bei dauginimuisi, o taip pat pačių turbinų remontui.
Bakterijos atsakytų už savaiminį „odos“ elementų surinkimą. Jos rinktų ore esantį anglies dvideginį, kur sočiai kaupiasi „kenksmingų“ anglies dujų. Šiuo atžvilgiu dangoraižiai su „Nano Vent-Skin“ apvalkalu veiktų analogiškai augalams: valytų supančią aplinką.
Pagal projektą, kiekvieno „Nanoodos“ bloko kampuose butų sumontuoti akumuliatoriai, kaupiantys dangoraižio renkamą energiją. Čia pat būtų įkurdinti ir detektoriai, nustatantys mažų turbinų gedimus. Sistemoje numatytos ir medžiagų atsargos, reikalingos „odos“ savaiminiam remontui, esančios tinklo mazguose. Prireikus „maitinimo medžiagos“ būtų gabenamos į vamzdžius per nanoinstaliaciją supančius mažesnius vamzdelius.
