Atlikėjas Tomas Eigertas muziką iškeitė į magistrantūros studijas?

Manote, jog dainuojantys gražūs vaikinai negali būti protingi? Buvęs grupės „Pikaso“ narys Tomas Eigertas įrodė, jog gali! Atlikėjas neseniai įgijo magistro kvalifikacinį laipsnį. Tiesa, nebuvo, taip paprasta, pasakoja Tomas, nes gyvenimas nestovi vietoje, o suderinti darbą, šeimą ir studijas – nelengvas darbas.

- Pradėdamas bakalauro studijas pažadėjau sau, jog be magistro laispnio nesustosiu. Kaip pasakiau, taip ir padariau, tačiau kelias nebuvo toks jau lengvas. Išlaikiau visus egzaminus, tačiau buvo likęs toks mažas darbelis (juokiasi) – magistrinio darbo rašymas, kuris užtruko net keletą metų. Likimas nelaukia, kol po sunkių darbų atsistosi, išsitiesi, įkvėpsi oro ir sakysi,  kad jau dabar galima keliauti toliau. Jis viską man davė iš karto. Pasinėriau į darbus, šeimos kūrimą, o laikas bėgo. Teisindavau save jog darau pertrauką, nes neturiu laiko, daug dirbu, nors iš tiesų tai buvo tiesa, tačiau tiesa buvo ir tai, jog buvau pavargęs nuo 18 metų pastovaus mokymosi. Vis sakiau, kad pradėsiu rašyti vasarą, o atėjus žiemai vėl kartodavau tą patį. Visada jaučiau jog turiu darbą, kuris privalo būti baigtas ir viduje kiekvieną karta pagalvojęs apie mokslus jausdavau gėdą. Galiausiai radau jėgų pasiekti užsibrėžtą tikslą!

- Kokią profesiją pasirinkote? Ar galima sakyti, jog muziką iškeitėte į magistranto vadovėlius?

- Mokiausi verslumo edukologiją. Man patinka bendrauti su žmonėmis, dalintis žiniomis, stengtis suburti juos bendroms idėjoms, todėl tikriausiai nereikėtų stebėtis, jog pasirinkau tokią profesiją. Mokslai tikrai netrugdė muzikavimui, tiesiog pasirinkau kitą kryptį.

- Koks jausmas gavus diplomą? Pastarieji dažnai Lietuvoje vadinami „popieriukais“, bandant juokauti, jog darbą pagal profesiją rasti – sunku. O ką toliau planuojate veikti jūs?

- Jausmas – nuostabus! Manau, kiekvienas, pasiekęs tikslą, visų pirma, jaučia pasididžiavimą savimi. Pagaliau nebejaučiu to ilgai mane kankinusio gėdos jausmo. Tikriausiai daugelis studentų, po diplomų įteikimų jaučiasi galintys užkariauti pasaulį (juokiasi). O ką veikti galvoti jau nereikia. Gyvenimas susidėliojo taip, jog tapau profesionaliu renginių vedėju, manau, jog turiu tam pašaukimą, todėl studijos puikiai padidino žinių bagažą, kuriuo galiu naudotis gyvenime.

- Jūsų nuomone, profesionaliems renginių vedėjams reikia diplomo ar užtenka asmeninių gebėjimų? Be abejonės, turite didelę patirtį scenoje, tačiau dažnai renginių vedėjais tampa aktoriaus duoną pasirinkę žmonės. Gal renginių vedimas – tik laikina stotelė?  

- Iš tiesų, turima patirtis labai padeda ir, aišku, be abejonės reikalingi asmeniniai gebėjimai, tačiau žmonės tampa vis lankstesni įvairiose srityse. Kuo lankstesnis esi, tuo geriau gali prisitaikyti darbo rinkoje. Verslumo gebėjimai, mano manymu, šiais laikais yra reikalingi praktiškai kiekvienam. Net jeigu nedirbi savarankiškai, turi mokėti pastovėti už save, žinoti savo teises, žinoti, kaip veikia rinka. Visada buvo tokios šiek tiek meniškos sielos ir muzikiniai gebėjimai ne vieninteliai, kuriuos turiu. Manau, retai, geri renginių vedėjai būna visiški savamoksliai – daugelis yra krimtę ir gana sudėtingą aktorystės mokslą ar įgiję kažkokį kitokį išsilavinimą. Išsilavinimas – praplėčia akiratį, padeda augti ne tik kaip specialistui, bet ir kaip asmenybei. Profesionalus renginių vedėjas, visų pirma, turi būti mandagus, jausti, kada ir kaip juokauti, kad renginio vedimo stilius netaptų vulgarus, įžeidžiantis. Taip pat reikia pasitikėjimo savimi, geros iškalbos. Netgi, sakykime, būti geru psichologu. Be abejonės, likimas gali ir man pasiūlyti naujų iššūkių, tačiau šiandien drąsiai galiu pasakyti, jog renginių vedimas yra tai, kas man išties puikiai sekasi ir suteikia malonumą.