Žmogus, kuris nekentė automobilių
Pagal jo koncepciją Arizonos valstijoje, netoli Finikso, dykumoje buvo įkurtas Arcosanti – 3 tūkst. žmonių 0,1 akro plote gebančio talpinti miesto – modelis. Tai ekologiška megastruktūrų sistema, kurioje sujungtos gyvenamoji, darbo ir poilsio gamtoje funkcijos. Pagal architekto sukurtos arkologijos idėją Arcosanti, kitaip nei priemiesčiuose išsiplėtusios tradicinių amerikietiškų miestų bendruomenės, yra orientuotas vertikaliai, taip panaikinant transportavimo poreikį. Integruotam ekologiškos bendruomenės gyvenimui didelę reikšmę turi ir kultūrinis miesto gyvenimas. Tad kontraversiškai vertintos architekto idėjos yra kartu ir poetiniai alternatyvaus pasaulio manifestai.
Franko Lloydo Wrighto ir Antoni Gaudi įtaka
Italijoje, Turino mieste, 1919 m. birželio 21 d. gimęs Paolo Soleri brendo II pasaulinio karo laikmečiu. 1933 m. šeimai nuo fašistinio režimo pabėgus į Prancūziją, Paolo kelerius metus lankė Meno industrijos mokyklą (pranc.
Ecole d'Art Industriel) Grenoblyje. Grįžęs į Italiją būsimasis architektas 1941 m. įstojo į Turino politechnikos universitetą. 1946 m. aukščiausiu įvertinimu apsigynęs daktaro laipsnį Paolo Soleri išvyksta į JAV, kur nuo 1947 iki 1949 m. mokosi pasF. L. Wrightą Taliesin Weste. Vienas reikšmingiausių jo darbų, sukurtų šiuo laikotarpiu, yra tilto „Beast“ projektas, sulaukęs išskirtinio susidomėjimo ir pripažinimo, o vėliau įtrauktas į Modernaus meno muziejaus išleistą knygą „Tiltų architektūra“ kaip vienas novatoriškiausių to laiko tiltų architektūros pavyzdžių, nors ir neįgyvendintas. Studijos pas F. L. Wrightą turėjo didelę įtaką P. Soleri kaip kūrėjo formavimuisi, ypač teorija apie organišką architektūros plastiką ir darną su aplinka, kuri ryškiai atsiskleidžia vėlesniuose jo darbuose.
Amerikoje vedęs, 1950 m. P. Soleri vėl grįžta į Italiją, kur studijuoja ryšius tarp saulės energijos infraraudonosios spinduliuotės, vandens energijos ir potvynių bei jų įtaką žmonių elgesiui. Gimus pirmajai dukrai Kristinai, jis pradeda studijuoti keramikos mokslus ir gauna užsakymą suprojektuoti ir pastatyti didelį keramikos fabriką „Artistica Ceramica Solimene“ mažame miestelyje Vjetri sul Marė ant Amalfitanokranto, į pietus nuo Neapolio. Šis visiškai unikalus skulptūriškas pramoninis statinys iš pažiūros atrodo gana stipriai paveiktasA. Gaudi architektūros įtakos. Amorfiškos, į viršų besistiebiančios kolonos, organiška, gamtiška estetika primena Barselonoje stovinčiosŠv. Šeimos bažnyčios (pradėta statyti 1884 m. ir iki šiol tebestatoma) gaivališką architektūrą ir kartu puikiai dera su natūralia pastato aplinka. Dirbdamas keramikos pramonėje bei studijuodamas čia naudojamus procesus jis sukūrė ir pirmuosius keraminius bei bronzinius vėjo varpus, kurie ne kartą buvo apdovanoti už inovatyvų dizainą. Per bene 30 metų už juos gaunamos pajamos leido architektui eksperimentuoti ir praktiškai įgyvendinti savo idėjas.
Cosanti – gimsta utopija
1955 m. Paolo Soleri su žmona ir dukra grįžo į JAV, kur šalia Finikso, vos už keleto mylių nuo Taliesin Westo, Rojaus slėnyje, nedidelėje dykumoje, pasistatė savo pirmąjį „Žemės namą“ (1956–1958 m.). Čia vėl galima atpažinti A. Gaudi architektūros bei F. L. Wrighto architektūros teorijos įtaką. „Žemės namas“, vėliau pavadintas Cosanti, – tai natūralias kraštovaizdžio formas išnaudojantis statinys, kurio dauguma patalpų suprojektuotos po žeme. Čia įrengta keramikos studija, studentų kambariai, meninių akcijų scena, lauko studijos, taip pat architekto rezidencija bei baseinas. Pastato nereikia papildomai šildyti ar vėsinti, nes požeminėje dalyje nuolat susidaro reikiama temperatūra. Cosanti architektas taip pat suprojektavo ir specialius į pietus orientuotus dalinius skliautus, žiemą veikiančius kaip pasyvūs šilumos ir šviesos kolektoriai, o vasarą teikiančius šešėlį.
Cosanti – tai didžiulis 25x35 pėdų ploto bei 6 pėdų gylio po žeme statinys banguotu ir briaunuotu stogu, susijungiančiu su dykuma ties dviem ilgosiomis plano kraštinėmis. Kiti pastato galai atsiveria į iškastą vidaus kiemą, kuriame taip pat suprojektuoti lietaus vandens kolektoriai, aprūpinantys vandeniu visą ant pastato stogo vešinčią augaliją. Tai buvo unikali ir novatoriška technologija, įgyvendinta gana paprastai. Soleri iš sutankinto dykumos smėlio pirmiausia padarė kaupą, kuriame iškasė kryžminius griovius, sutvirtino juos gegnėmis. Juos užpylus betonu buvo gautos laikančiosios pastato sienos, o užbetonavus reikiamai suformuoto kaupo viršų – stogas. Betonui sustingus, visas smėlis iš vidaus buvo iškastas – atsirado vidinė erdvė. Taip pasinaudojęs visiškai paprasta technologija architektas sukūrė naujovišką, biomorfišką ir kartu visiškai integruotą į aplinką, beveik nenaudojantį energetinių išteklių statinį. Čia P. Soleri pirmą kartą įgyvendino savo idealaus pasaulio modelį – sukūrė išraiškingą, konceptualios formos, ekologišką, į natūralią aplinką integruotą statinį, kuris kartu yra ir alternatyvios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta.
Architektūra + ekologija = arkologija
Idealaus pasaulio troškimas, tobulos visuomenės struktūros, gyvenamosios aplinkos modelių paieškos yra tarsi savotiškas Vakarų civilizacijos ženklas. Pirmaisiais žinomais utopistais laikomi senovės Graikijos istorikas Herodotas, V a. pr. Kr. aprašęs biblinio Babilono sandarą, ir Platonas, savo „Respublikoje“ sukūręs idealios visuomenės viziją. Dėsninga, kad prarastojo biblinio rojaus idėja ir įvairios idealių visuomenių modelių vizijos atsiranda spartaus mokslo vystymosi laikmečiais. Dar XIX a., techninei revoliucijai paskatinus greitą miestų augimą, imta ieškoti galimybių, kaip miestui pritaikyti bionikos ir techninius principus. XX a. įvairios miestų planavimo koncepcijos įgyvendintos realiai. Kartu jau XIX a. atsiranda ir ekologijos moksloužuomazgų, o XX a. ekologija tampa itin aktuali mokslo šaka, nes vis labiau ryškėja modernių miestų ir Vakarų civilizacijos keliamos ekologinės grėsmės bei neatitaisoma, prie katastrofos vedanti ekologinė situacija. 1960 m., kai aplinkosauginė krizė tampa ypač akivaizdi, P. Soleri pris-tato naują utopinę ekologiško žmonių gyvenimo modelio koncepciją, pateikdamas alternatyvų urbanistinio plėtojimo modelį – arkologiją. Tai miesto koncepcija, sujungianti ekologinius ir architektūriniusuždavinius. Arkologija siūlo labai integruotą, kompaktišką trijų dimensijų urbanistinį darinį, kuris iš esmės yra opozicinis nusistovėjusiam urbanistinės plėtros modeliui, mat pastarajam būdingas netaupus žemės plotų, energijos bei laiko naudojimas, padrika bendruomeninė struktūra bei žmonių izoliacija. P. Soleri siūloma kompleksų sistema ir struktūrų mažinimas turi leisti radikaliai sutaupyti energijos, žemės bei kitų išteklių. P. Soleri arkologija – tai kartu ir baigtinis produktas, ir vitališkas, besivystantis procesas. Arkologijos principai prieštarauja horizontaliam augimui, būdingam amerikietiškiems, didžiulių priemiesčių rajonų juosiamiems miestams. Tai energija apsirūpinančios vertikalios ėjimas pėsčiomis. Tokio miesto statiniai turi būti tiesiogiai susiję, integruoti neurbanizuotoje gamtoje, šalia miesto taip pat turi būti plėtojamas žemės ūkis. Tai leis miestiečiui nuolat jausti gamtos artumą ir kartu sumažinti logistines maisto pristatymo išlaidas. Čia turi būti taikomos pasyvios žemės ūkio technologijos − šiltnamiai, įvairios dangos, miestas turi naudoti kuo mažiau energetinių išteklių, todėl projektuojamos puskupolių sukuriamos saulės energijos kaupimo galimybės, leidžiančios sumažinti šildymo bei elektros energijos poreikius. Iš esmės arkologija siūlo taupią įprasto miesto alternatyvą, kuri įmanoma tik iš esmės sumažinus urbanistinius darinius, darniai veikiant visiems miesto elementams, kas, pasak P. Soleri, ir yra būdinga natūraliai gamtai, natūralioms struktūroms ir organizmams, taip pat ir reikšmingiausiems kultūros istorijos miestams.
Arcosanti – utopija įmanoma!
Finiksui plečiantis ir jo priemiesčiams grėsmingai artėjant prie Cosanti (dabar šią vietą supa milijonų dolerių vertės prabangių gyvenamųjų namų rajonas), P. Soleri, iki 1975 m. statęs ir plėtęs Cosanti, nusprendė pasitraukti dar toliau į dykumą ir įkūrė mažytį miestą – Arcosanti, galintį apgyvendinti nuo 3 iki 5 tūkst. gyventojų. Arcosanti – tai eksperimentinis miestas, kuriame nuolat gyvena apie 70–120 gyventojų. 1970 m. pradėtas statyti Arcosanti iki šiol nebaigtas. Miestą stato daugiausia studentai, vadinami rezidentais, su kuriais pasirašo megastruktūros, kuriose gyvenamoji, darbo bei poilsio funkcijos sujungiamos kuriant kondensuotą superorganizmą. Kartu tai nevaržomos formos statiniai, formuojami kaip urbanistiniai dariniai, tačiau remiantis visiškai nauja filosofinepozicija– sugretinantšiuosmegamiestus su gamtiniais procesais. P. Soleri sujungia iš prigimties priešingus dalykus: gamtoje aptinkamą kompaktiškumą ir urbanizuotoms bendruomenėms būdingą intensyvumą. Kadangi produktyvumo, energijos sunaudojimo ir apgyvendinimo laipsnis, pasak jo, yra tiesiogiai proporcingas tankumui, miestas turi siekti kompaktiškumo, kurio trūkumas tolygus neproduktyvumui. Statant arkologijos principais grindžiamą miestą reikia vos dviejų įprasto miesto užimamo žemės ploto procentų. Tipiniuose šiandienos miestuose net 16 procentų žemės užima keliai ir automobilių servisai. Ekologiniuose miestuose automobilių visiškai nebelieka, pagrindinė transporto priemonė yra dviračiai, o labiausiai propaguojamos bendradarbiavimo sutartys. Už galimybę būti P. Soleri bendruomenės nariais bei miesto gyventojais jie moka tam tikrus mokesčius ir dirba miestui: planuoja, konstruoja, įvairią medžiagą suveda į skaitmeninį formatą, gamina maistą, užsiima tekstilės, metalo, keramikos darbais, sodininkyste bei aptarnauja turistus, kurių Arcosanti per metus vidutiniškai apsilanko 50 tūkst. Lėšos miestui statyti gaunamos parduodant čia sukurtus meno objektus, ypač įžymiuosius bronzinius bei keraminius P. Soleri vėjo varpus, žmonės taip pat moka už suteiktą galimybę keturias savaites dirbti su P. Soleri statant Arcosanti ar skulptūrų bei keramikos dirbtuvėse. Be to, jie yra pagrindiniai miesto statybininkai. Arcosanti – tai mažas arkologijos koncepcijos modelis, kuriame gyvenimas ir miesto statybos vyksta kartu. Mieste veikia studijų centras, propaguojantis alternatyviuosius menus bei amatus. Esantys statiniai – tai trijų aukštų pastatas, kuriame yra lankytojų centras, kavinė ir suvenyrų parduotuvė; lietas bronzos puskupolis (apsidė), orientuotas taip, kad žiemą kauptų kiek įmanoma daugiau saulės energijos, o vasarą jos praleistų kuo mažiau; dvi didelės pusapskritimio formos navos; aplink lauko amfiteatrą suprojektuotos gyvenamosios patalpos, bendruomenės baseinas bei P. Soleri apartamentai. Aukščiausiame miesto taške įrengti „Padangių apartamentai“ su dviem miegamaisiais, skirti išnuomoti per naktį pasiliekantiems svečiams. Aplink miestą įrengti šiltnamiai, žiemą naudojami kaip saulės šilumos kolektoriai, o šiltuoju sezonu aprūpinantys gyventojus ir svečius gėrybėmis. Arcosanti užima tik 25 akrus (0,1 km²) žemės iš turimų 4 060 akrų (16 km²). Architektūriškai miestas išsiskiria savo milžiniškomis lenktomis konstrukcijomis, išlietomis iš betono, kuriam gaminti panaudotas ir aplinkui dykumoje esantis dumblas, teikiantis statiniams specifinę,aplinkąatkartojančiąspalvą. Palyginti su P. Soleri sukurtomis idealiųjų ekologinių gyvenviečių vizijomis, Arcosanti yra tik nedidelis eksperimentinis modelis. 1969 m. išleistoje publikacijoje „Arcology: The City in the Image of Man“ architektas pristatė 30 arkologijos koncepcijos gyvenviečių variantų. Viena jų – Veladiga, galinti talpinti iki 15 tūkst. žmonių, suprojektuota šalia užtvankos, kita – Babelnoah, talpinanti iki 6 mln. gyventojų, suprojektuota idealioje šiai koncepcijai vietoje – ant pelkės kranto. P. Soleri eksperimentavo su statiniais, besisukančiais pagal saulės kryptį, taip pat tokiomis gyvenvietėmis, kuriose plėtojamos medienos ar kalnakasybos pramonės. Pagrindinė susisiekimo priemonė šiuose mažuose miestuose – dviračiai, dar labiau propaguojamas ėjimas pėsčiomis. Taip jis panaikino transporto srautų planavimą mieste, kas turėjo nemažai įtakos miesto formaliajam veidui ir kartu leido kurti visiškai futuristinių formų darinius. Architektas ypač nemėgo automobilių ir priemiesčių bei amorfiškos ir išskaidytos jų kuriamos bendruomenės. Pagrindiniai uždaviniai, kuriuos jis kėlė savo projektuose, – tai įvairių aplinkosauginių galimybių ir variantų vystymas; naudos, gaunamos iš tankinimo ir intensyvinimo, demonstracija; vidinės erdvės ir tūrio plėtra; transporto ir logistikos alternatyvų paieška ir jų naudojimas; dėl miesto tankinimo, standartizacijos ir automatizavimo atsirandančių galimų naujų ekonominių veiklų tyrimas; laisvalaikio veiklos pavertimas miestui naudinga veikla bei naujos menininko reikšmės visuomenėje paieškos. Vieną savo gyvenviečių – svajonių miestą Mesa – P. Soleri pradėjo kurti dar 1955 m. Šį daugiau nei 2 mln. gyventojų 55 tūkst. akrų žemės plote galintį talpinti miestą P. Soleri suprojektavo ir išbraižė iki smulkiausių detalių ant daugybės vadinamojo mėsininkų popieriaus ritinių. Šiame mieste 34 kaimai turėtų būti sugrupuoti aplink bendruosius miesto pastatus ir prekybos centrus po penkis vienoje vietoje. Pats miesto planavimas grindžiamas išankstine nuostata, kad miestas yra svarbiausias žemėje estetinis reiškinys. Miestas Mesa Soleri vizijoje turėtų būti pastatytas vakarinėje JAV dalyje arba panašiame regione, miesto žemė turėtų būti pasaulinės vyriausybės nuosavybė, esanti ant plikos plynaukštės, apsuptos tinkamų žemės ūkiui vietų. Ekologija čia turėtų būti intensyviai kontroliuojama kompleksine vandens rezervuarų, užtvankų, kanalų sistema. Pagal P. Soleri viziją pagrindinės naujosios bendruomenės susitelkimo vietos mieste − tai žmonių įkurtas parkas, skirtas progresyvioms studijoms, bei teologinis kompleksas. 1968 m. P. Soleri pasakė: „Kadangi žmonių rūšis perėjo į naują savo evoliucijos etapą, architektūra taps neorganine šio proceso substancija. Ekologiška naujoji gamta pritaikyta žmonių poreikiams. Ji bus pagrindinis susiformuosiančio žmogiškojo geraširdiškumo elementas.“ P. Soleri tikėjo savo utopine teorija, kuriai toliau plėtoti sulaukė paramos iš įvairių mokslo institucijų, jo darbai įkvėpė fantastinės literatūros, vizualiųjų ir laiko menų kūrėjus. *** Ir vis dėlto, nors P. Soleri savo arkologijos teoriją patikrino sukūręs eksperimentinį mažytį miestą Arcosanti, kritikai teigia, kad pasirinktam miesto plėtros modeliui prireiktų šimtų metų, norint visiškai įgyvendinti pirminę idėją. O kol Arcosanti statybos bus baigtos, tikėtina, atsiras naujų ir pažangių technologijų, leisiančių išspręsti žmonių populiacijos didėjimo bei aplinkos kokybės prastėjimo problemas, tad arkologijos idėja taps nebereikalinga. Kritikai įžvelgia ir per mažą tokiam miestui numatytą finansavimą bei arkologijos teorijos išbaigtumo problemą. Net jei laipsniškai vykdant miesto projektą būtų atrastos tam tikros iš anksto nenumatytos idėjos ar kiltų problemų, jų išspręsti jau nebebūtų įmanoma. Taip pat pastebėta, kad per 35 Arcosanti projekto plėtros metus buvo gauta vos keletas apčiuopiamų rezultatų, suteikiančių daugiau žinių apie arkologiją ir jos teorinę bei praktinę naudą. Parengė Elena NekrošienėIdealiųjų gyvenviečių vizijos