Medinė Tadao Ando geometrija

Turbūt nerastume nė vieno architekto, kuris nežinotų Tadao Ando, architekto iš Japonijos, užaugusio be tėvų, vaikystę praleidusio gatvėje, jokio aukštojo mokslo nebaigusio profesionalaus boksininko, sugebėjusio žmoniją nudžiuginti savo unikalia kūryba. Savarankiškos literatūros studijos ir kelionės po beveik visus pasaulio žemynus leido jam sukurti architektūrą, kurioje tradicinis japonų požiūris į gyvenimą organiškai susijungė su vakarietišku, romantikos prieskonių turinčiu racionalizmu.

Ando architektūros neįmanoma atsieti nuo kraštovaizdžio. Šviesa, akmuo, medis ir vanduo – tai pagrindiniai jo kūryboje veikiantys, visose pasaulio šalyse, įvairiausios paskirties projektuose galiojantys elementai. O griežtos, statiškos linijos, konceptualizmas, aplinkinės terpės panaudojimas, įskaitant net ir dangų, padėjo menininkui parodyti absoliučiai naują architektūros sąveikos su gamta principą.

Ando projektams nereikia didelio medžiagų asortimento, priešingai, jis sugeba jas taip apnuoginti, kad išryškėtų jų natūralios ypatybės ir tekstūros. Nors dauguma jo pastatų sudaryti iš „glotnių kaip šilkas“, simboliškais plyšiais pažymėtų betoninių luitų, Ando yra suprojektavęs ir keletą medinių pastatų, kurie tik papildė ir paįvairino architekto kūrybinę biografiją.

Šeimos doktrinos

Jau praėjo nemažai laiko nuo tada, kai Ando tapo vienu žymiausių architektų pasaulyje, tačiau jis taip ir liko žmogus iš Osakos. Eidamas savo gimtojo miesto gatvėmis, jis visada sulaukia aplinkinių sveikinimų, o jo rengiamos paskaitos sutraukia įvairaus plauko lankytojų minias. Jis lengvai bendrauja tiek su studentais, tiek su namų šeimininkėmis ar taksi vairuotojais, kuriems mielai paspaudžia ranką ar padovanoja savo autografą. Visai nesvarbu, ar jo paskaitos skaitomos Azijoje, Europoje ar JAV – žmonės į jas veržiasi visame pasaulyje. Niekas neabejoja, kad Ando populiarumo paslaptis glaudžiai susijusi su jo asmenybe. Jis lengvai priima kiekvieną projektą. Panašu, kad laimi kiekvieną mūšį tam, kad gyventų, o užtarnauta šlovė padeda atsikratyti žmogiškųjų problemų ir leidžia savarankiškai judėti toliau.

Ando gimė 1941 m. rugsėjo 13 d. Osakos mieste, Japonijoje. Šeimoje jis buvo pirmasis gimęs dvynys, kuriam sulaukus vos dvejų metų buvo lemta atsiskirti nuo šeimos ir gyventi pas Ando pavardę suteikusią močiutę. Močiutė, mamos mama, atstojo jam tėvus ir tapo jo vienintele globėja. Ši racionali, dvasiškai labai stipri moteris išmokė dar visai mažą berniuką vidinės stiprybės. Jos kasdienės pamokos leido jam suprasti, kad, norint išgyventi vienam, reikia būti tvirtam, kad silpnas žmogus kitiems tampa našta. Šios šeimos doktrinos padėjo Ando suprasti, kad ir vienas individas gali pakeisti pasaulį.

Iš pradžių jie gyveno arti Osakos uosto, o vėliau persikraustė į vietą, kurioje gyvena ir dabar. Gatvė, sporto aikštelė ir kaimynystėje įsikūrusios įvairių amatininkų parduotuvės-dirbtuvės formavo mažąjį Ando. Kiekvieną dieną po pamokų jis lankydavosi pas kitoje gatvės pusėje įsikūrusį dailidę, kur išmoko atskirti įvairių rūšių medieną, gamino medinių lėktuvų ir laivų modelius, į savo pasigamintą medinę formą pildavo karštą metalą, kaimynystėje esančioje stiklių dirbtuvėje pūtė stiklą. Šioje aplinkoje, dar būdamas vaikas, jis išmoko pajusti medžiagas, glaudus kontaktas su daiktais įstrigo jo pasąmonėje visiems laikams.

Tuo pačiu metu Ando aktyviai sportavo. Būdamas 17 metų, lydimas brolio dvynio Takao Kitajami, jis debiutavo kaip profesionalus boksininkas. Ando teigia, kad vaikystės patirtis ir bokso pamokos jį ir atvedė prie architektūros: „Boksas – tai sportinė dvikova, kurioje jūs galite pasikliauti tik pats savimi. Praėjus kovai, ištisus mėnesius reikia aukoti save, treniruoti kūną ir sielą. Tai drakoniškas sportas, čia jūs rizikuojate savo gyvybe, sportas, vienu metu sujungiantis vienatvę ir garbę. Aš, būdamas boksininkas, patyriau tą įtampos momentą, kai įšokus į ringą pajuntamas vienatvės jausmas, nes privalai kovoti vienas, neturėdamas jokios galimybės į ką nors atsiremti – tai tapo esminiu akmeniu, sukūrusiu mano galimybes. Negali boksuotis naudodamas tik dalį jėgų. Boksas išmoko nebijoti vienatvės, rizikuoti ir niekada nesikartoti.“

Le Corbusier šuns kailyje

Užbaigęs savo neilgai trukusią boksininko karjerą, Ando pradėjo mokytis savarankiškai. Dar mokyklos laikais jis mėgo lankytis Osaki ir Kioto kvartaluose, kur pats studijavo tradicinių Japonijos namų ir arbatos paviljonų architektūrą. Ando šio meno mokėsi lankydamasis konkrečiuose pastatuose ir skaitydamas apie juos knygas. Kitaip nei dauguma architektų, jis nesimokė nė vienoje aukštojoje mokykloje. Vis dėlto Ando siekė žinių, tik jo temperamentas nebuvo pritaikytasprie tradicinės mokslo sistemos. Jo nuomone, mokyklos gali duoti žinių, tačiau jos riboja vaizduotę. Ando manė, kad nuobodi Japonijos akademinė sistema sunaikins jo asmenybę. Jis niekada nevaikščiojo į jokias paskaitas universitetuose ir niekada nesimokė, nesipraktikavo pas architektą. Būsimasis architektas visko išmoko pats.

Tuo pat metu viename Osakos senų knygų knygyne jis aptinka knygą apie žymiausią ir nuosekliausią modernizmo judėjimo tikslų puoselėtoją Le Corbusier. Prireikė net poros savaičių, kad susitaupytų reikiamą pinigų sumą šiai knygai. Ando išsamiai nagrinėjo kiekvieną Le Corbusier ankstyvojo periodo brėžinį ir piešinį. Jis prisipažino, kad, gavęs naują užsakymą, pats savęs klausdavo, ką apie tą projektą pagalvotų Le Corbusier. Šis pas senų knygų pirklį rastas veikalas tapo pagrindiniu Ando vadovėliu, padėjusiu vos per vienus metus savarankiškai išmokti tai, ką kolegos išmoko ilgai studijuodami universitetuose.

Atsidavimą ir meilę šiam prancūzų architektui liudija ir gana neįprastas Ando poelgis. Architektas turėjo šunį, kuriam davė Corbusier vardą. Šuniui mirus, Ando su žmona Yumiko Ando, sunkiai išgyveno šią netektį. Jis nuo pat vaikystės buvo jautrus gyviems padarams, tačiau ypač mylėjo šunis. Būdamas mažas savo šunį vedžiojosi net į pradinę mokyklą. Ando įkūnija dvi skirtingas savybes: viena vertus, jis kritiško ir griežto požiūrio architektas, kita vertus, humaniškas ir dėmesingas, aplinką mylintis žmogus: „Jei aš nebūčiau žiaurus, manęs jau nebūtų gyvo. Jei aš niekada nebūčiau geras, nebūčiau vertas gyvenimo.“

Rekomendacija studentams... nestudijuoti

Sulaukęs 24 metų, Ando jau buvo gerai žinomas Osakoje. Nors neturėjo jokių finansinių sunkumų, jis sumanė nutraukti savo veiklą ir pakeliauti po pasaulį, savo akimis pamatyti ir išsianalizuoti visus žymiausius pasaulio statinius. 1962–1969 m. Ando laivais ir traukiniais apkeliavo JAV, Europą ir Afriką. Ši kelionė tapo naujo gyvenimo pradžia, leidusia jam suprasti tarptautinės patirties svarbą jaunam ir besiformuojančiam žmogui. Vėliau jis įkūrė fondą, kurio surinktos lėšos padeda užsienio šalyse norintiems mokytis studentams.

Po kelionių maratono 1969 m. Ando atidarė savo studiją „Tadao Ando Architect & Associates“. Pirmasis jo užsakymas buvo Tomisimi namas, kurį projektavo savo draugui. Vėliau jis tą namą nupirko ir įsirengė studiją. Tuo pat metu jis pradeda plačiai nusidriekusią dėstytojo karjerą. Ando paskaitų klausosi studentai JAV, Norvegijoje, Australijoje ir Anglijoje. Paradoksalu, tačiau savo mokiniams Ando aiškina, kad aukštasis mokslas nėra būtinybė, jis teigia, kad daug svarbiau išmanyti pastatų konstrukcijas ir mokėti architektūros istoriją, kuri yra raktas į ateitį.

1991 m. Tokijo universitete Ando buvo suteiktas profesoriaus postas. Tradicijas puoselėjančioje Japonijoje tai nuskambėjo kaip analogų neturintis įvykis.

Kitaip nei jo dievaitis Le Corbusier, kuris norėdamas būti pripažintas turėjo palikti Prancūziją, Tadao Ando kūrybą Japonijaįvertino. „Japonija – būtent ta šalis, kurioje man lengva dirbti“, – kalbėjo architektas. Dar 1979 m. jam buvo paskirta Nacionalinė architektūros premija (už „Row House“ – dviejų aukštų namą su į dangų atviru kiemu). Ando per savo gyvenimą yra gavęs visas įmanomas architektūros premijas.

Medinė Tadao Ando architektūra

Kai Ando svečiavosi Marselyje, jį labai suintrigavo Le Corbusier suprojektuotame „Kolektyviniame būste“ (Unite d’Habitation) dinamiškai panaudotas betonas. Pastaroji medžiaga, taip pat plienas ir stiklas yra dažniausiai Ando naudojamos statybinės medžiagos, tačiau jis yra atlikęs ir kelis nepaprastus projektus iš medienos: 1992 m. įrengė Japonijos paviljoną Ispanijoje vykusioje pasaulinėje parodoje „Expo“, 1994 m. Mikata-gun miškuose buvo pastatytas Medienos muziejus, Saijo-shi mieste 2001 m. atnaujinta Komoy-ji šventykla.

Kalbėdamas apie medieną, Ando nurodė: „Dauguma namų Japonijoje statomi iš popieriaus ir medžio, kuris įtraukė ir mane.“ Taip pat architektas pripažino, kad jam didelį įspūdį paliko ir dailidės perduotos žinios: „Vaikystėje daug laiko praleidau stebėdamas dailidę. Man pačiam pasidarė įdomu, kad iš medžio galima padaryti įvairias formas. Aš supratau, kad net ir medis turi charakterį. Su jaunatvišku polėkiu ir jautrumu stebėjau, kaip auga, keičiasi medžiai šviečiant saulei, kad nuo to priklauso ir medienos ypatybės.“

Vaikystės patirtis leido jam suprasti ir tai, kad netinkamas medžiagų panaudojimas gali apkartinti žmogaus gyvenimą. „Po Antrojo pasaulinio karo mudu su močiute gyvenome vieno aukšto ilgame ir žemame mediniame name. Žiemos metu buvo galima net matyti, kaip vėjas persmelkia namą, o karštomis vasaros dienomis į namo vidųneprasiskverbdavo net menkiausias vėjo dvelksmas. Šis namas buvo negailestingas savo gyventojams tiek žiemą, tiek vasarą.“

Japoniškos tradicijos stilizacija, atvėrusi akis Europai

1992 m. Ispanijoje, Sevilijos mieste vykusioje pasaulinėje parodoje „Expo“, Ando suprojektuoja milžinišką medinį Japonijos paviljoną. Architekto užduotis buvo supažindinti žmones su tradicine japonų estetika, kurios pagrindą sudaro lakoniškos, paprastos, nereikalingų dekoro elementų atsisakiusios formos. Ando užsibrėžė tikslą – naudojant naujausias technologijas ir mokslo laimėjimus sukurti medinį pastatą, kuris vienu metu išreikštų tradicijas ir šiuolaikiškumą, techniką ir kultūrą. Kurdamas naujas erdves, japonišką charakterį Ando perteikia naudodamas tokias šiuolaikines medžiagas kaip betonas, plienas ir stiklas, tačiau šio projekto tikslai buvo kiti. Įgaubtos medinės išorinės sienos artimos japoniškai tradicijai, bet, nenorint jos primesti tiesmukiškai, stogas buvo uždengtas teflonu padengtu audeklu. Statant paviljoną, sąmoningai buvo pasirinkti net kitų šalių darbininkai, atvykę iš JAV, Europos ir Afrikos.

Kai paviljonas buvo baigtas, pasaulis pamatė ne tik fantastišką klasikinės Japonijos šventyklos stilizaciją, bet ir rusų konstruktyvizmo pėdsakus. Ando šiame darbe Vakarams parodė jų pačių lobį – modernizmo palikimą.

Reveransas miškams

1994 m. balandį buvo įgyvendintas dar vienas Tadao Ando projektas –Medienos muziejus (Museum of Wood Culture). Izoliuotoje, bet labai gražioje vietovėje, pačioje Mikata-gun miško širdyje, Hyogo prefektūroje (trys valandos kelio nuo Osakos), švenčiant kasmetę Japonijos nacionalinę Medžių sodinimo šventę (kuri rengiama jau beveik 50 metų nuo tos dienos, kai po Antrojo pasaulinio karo imperatorius nurodė, kad būtina atgaivinti karo metais sunaikintus miškus), buvo nuspręsta įkurti muziejų, skirtą visuomenei su medienos panaudojimu skirtingose kultūrose supažindinti. Išsamiai ir visapusiškai susipažinti su šia medžiaga padeda pats muziejaus sprendimas: ant miškais apaugusios kalno viršūnės architektas suprojektavo didžiulį medinį pastatą.

Muziejaus uždavinys – išreikšti pagarbą milžiniškam darbui – miško išteklių atkūrimui, dėl kurio Japonija gali pateisinamai didžiuotis. Tai, kad muziejus pastatytas išimtinai iš medžio, demonstruoja Japonijos pagarbą natūraliems gamtos ištekliams, kurie ir sudaro tradicinės architektūrinės koncepcijos pagrindą.

Japonijoje iš medžio statomos šintoistų šventyklos, budistų šventovės, tradiciniai japonų miesto ir arbatos namai. Nors muziejus priklauso visai kitam pastatų tipui, visi šie statiniai išreiškia japonų požiūrį į medį. Medienos muziejuje Ando panaudojo savo ankstesnę patirtį. Kaip ir parodos „Expo“ paviljone, šį pastatą sudaro tos pačios medžiagos, konstrukcijos, statybinės sistemos ir geometrinės formos. Muziejaus planas – 46 m skersmens skritulys, kurio aukštis iki lubų – 16 metrų. Šio skritulio viduje yra apskritas, po atviru dangumi išsidėstęs baseinas. Ando vienoje medinėje erdvėje „uždarė“ vandenį ir dangų.

Norint patekti į muziejų, lankytojams reikia eiti nustatytu, per mišką vingiuojančiu maršrutu. Aplinkiniame gamtovaizdyje išdėstytas ne tik edukaciniams tikslams skirtas, bet ir emociškai gerai veikiantis takas, besibaigiantis milžiniška medine konstrukcija. Šis pastatas sudaro įspūdį, kad tai tarsi apmąstymams ir meditacijai skirta vieta. „Poetiška“ vietovės konstrukcija, harmoningas pastato ir aplinkos santykis, kompozicinė tvarka – viskas būdinga Tadao Ando projektams. Žvelgiant į šį ansamblį atrodo, kad statinys čia įkūnijo pirmykštę, beveik magišką jėgą. Vienu metu galima pagalvoti, kad šis pastatas atkeliavęs iš tolimos ateities, kad tai architektūrinis statinys iš mokslinės fantastikos srities arba medinė piramidė.

Pačią parodos erdvę sudaro vidinį kiemą supanti visiškai uždara žiedo forma. Pastato atramą sudarantys pilioriai aukščiausiame konstrukcijos taške siekia 18 metrų. Šviesa, skleisdama kontrastuojantį pusšešėlių žaismą, į patalpas patenka per siaurą ištisinį stoglangį.

Dar šiame muziejuje Ando priklauso labai aiškūs ir lakoniški baldų projektų pavyzdžiai. Kaip architektas, jis nesitenkina tik japoniško stiliaus sekimu ir imasi projektų, leidžiančių visapusiškai naudoti medines konstrukcijas.

Komyo-ji šventykla

1998–2001 m. pastatyta, Ando suprojektuota Komyo-ji šventykla – tai ne tik puikiai išspręstas dar vienas architekto sakralinis pastatas, bet ir pavyzdys, puikiai iliustruojantis šio architekto požiūrį į milžinišku greičiu pasaulyje vykstančią kaitą. Ando teigia, kad viduramžių ar Renesanso laikais Vakaruose iš akmenų, plytų ar betono buvo statomi sakraliniai pastatai, kurių paskirtis – išsaugoti tai, kas slypi pastato viduje. Japonijoje nieko panašaus nebuvo. Šventyklos čia statomos iš medienos ir tikima, kad Dievo dvasia pastato viduje yra amžina, todėl jai jokio įtvaro nereikia. Ando tikina, kad japonų architektūra reikalinga tik tam, kad žmonės pabūtų su Dievu. Anot jo, klaidinga tvirtai laikytis tam tikrų istorinių stilistinių reikalavimų, juos plėtoti ar imituoti.

Komoy-ji – viena iš daugelio mažame švarių kanalų skalaujamame Saijo-shi mieste (Echime prefektūra), Shikoku saloje, įsikūrusi šventykla. Pagrindinė architekto užduotis buvo rekonstruoti apšiurusią centrinę šventyklos salę, svečių patalpas ir šventikų buveinę. Tokiai mažai šventyklai pastarieji darbai buvo labai svarbūs. Vienuolyno vyresnysis šventikas nė kiek neribojo architekto fantazijos, jis tik išreiškė pageidavimą, kad tai būtų „šventykla, į kurią žmonės veržiasi, šventykla, lengvai prieinama visuomenei“.

Ando pasiūlė padaryti medinę, švelniomis spalvomis apgaubtą ir ant vandens plaukiančią salę. Baseine „plaukiantis“ statinys buvo pastatytas iš Shikoku miškų medienos.

Kiti šventyklos priestatai ir salės, suprojektuoti vienuolio Tegeno (1121–1206), puikiai atspindi tradicinę medinę Japonijos architektūrą, kuriai būdinga konsolinė sistema. Ando nuomone, pastato charakteris turi paprastai ir aiškiai demonstruoti apkrovų perdavimo kryptį. Tai daugiau nei paprastas konstrukcinis ekspresionizmas. Ši konstrukcija – tai vieningos tikinčiųjų bendruomenės simbolis.

Pagrindinę šventyklos salę sudaro keturios grupės po keturias kolonas (iš viso 16), keturiuose patalpos kampuose išsidėsčiusios ir laikančios tris sijų aukštus. Pagrindinę salę juosia dvigubas iš matinio stiklo ir medžio sudarytas apvalkalas. Už matinio stiklo ir medinių rėmų paslėpta salė, iš visų pusių dar apsupta koridoriumi, kurį juosia medinės grotelės su stiklu užpildytais tarpais. Salė apšviesta minkšta, vienodai pasiskirsčiusia šviesa, kuri patenka į patalpą pralaužusi šią dvigubą užkardą. Naktimis salės vaizdas taip pat nuostabus: šviesa dabar sklinda iš pastato vidaus ir ištirpsta baseine. Vanduo, supantis šventyklą, yra ramus, bet kartu ir dinamiškas. Architektūrinių formų santykis su veidrodiniu, sugeriančiu ir atspindinčiu vandens paviršiumi, sukelia metafizinius pojūčius ir sukuria puikią terpę meditacijai.

Komyo-ji šventykloje Ando naudoja kitokią, nei įprasta, tradicinių Japonijos medinių namų technologiją. Šventyklos sijas sudaro ne ištisiniai medžiai, o klijuota mediena. Visų pirma gaminant tokias sijas sunaudojama visa žaliava ir nelieka jokių atliekų. Antra, tai gali simbolizuoti „suklijuotą“, sujungtą šventyklos lankytojų bendruomenę. Kurdamas šį projektą, Ando puikiai perprato istorinę objekto padėtį, suvokė jo reikšmę šiuolaikiniame kontekste ir pasinaudojo švelnaus klimato teikiamomis galimybėmis.

□ □ □

Visi šie Ando mediniai pastatai dar kartą įrodo architekto atsakomybę supančiai aplinkai: gamtai ir žmonėms. Jis teigia: „Negalima paprasčiausiai įterpti naujo pastato į erdvę. [...] Kai architektas ką nors projektuoja, jis turi pamatyti tai, ką jis sugriauna ant žemės. [...] Jūs privalote suvokti esamą aplinką, sutelkti apie tą vietovę kuo daugiau žinių, tinkamai jas interpretuoti ir tik tada pradėti darbus.“

Parengė Ieva Siminonytė-Putriuvienė

2008 m. Vasara

</DIV></B>

</I>

Kategorija: Kita