Claude’as Nicolas Ledoux – XVIII a. prancūzų architektas utopistas

Prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų Šviečiamojo amžiaus atstovų Denis Diderot (1713–1784) rašė: „Kiekvienas meno kūrinys privalo išreikšti kokią nors didžią gyvenimo tiesą, privalo mokyti žiūrovą, antraip jis bus nebylus.“ Estetinės D. Diderot mintys padarė didelį poveikį prancūzų dailei ir architektūrai. Jis manė, kad meno kūrinys turi veikti žmonių jausmus, skatinti dorai gyventi, būti naudingus visuomenei, tobulinti žmonių santykius. Meno paskirtis – mokyti ir šviesti, spręsti dideles ir reikšmingas problemas. Kiekvienas menininkas turi būti sąmoningas pilietis, kovojantis už protingą ir gerą visuomenę. Menas privalo „kalbėti“ ir skelbti „žinią“. Tokiai filosofinei ir estetinei sampratai įsigalėjus, net architektūros elementams ir formoms buvo suteikiama simbolinė prasmė. Antai masyvios kolonos prie durų į banką liudijo jo patikimumą ir solidumą, kubas simbolizavo teisingumą, rutulys buvo visuomenės moralės ženklas ir t. t. Architektūros formomis siųsti žinutes, koduoti prasmes bandė ir D. Diderot amžininkas, architektas utopistas C. N. Ledoux.

C. N. Ledoux gimė 1736 m. kovo 21 d. Dormanso kaime (Šampanės regionas, Šiaurės Rytų Prancūzija) paprasto prekybininko šeimoje. Mama, pastebėjusi įgimtą vaiko talentą gražiai piešti, skatino ir ugdė šį gebėjimą. 1749–1753 m. Sasnažo vietovėje įsikūręs vienuolynas finansavo šio talentingo jaunuolio studijas Paryžiaus Bovė koledže (Jansenist collège de Beauvais). Vėliau architektūros žinias Ledoux gilino garsaus to meto architekto Jacques’o François Blondelio meno mokykloje.

1764 m. Ledoux pradėjo dirbti Miško ir vandens departamente (Département des Eaux et Forêts), kur rengė statybų ir remontų planus, vertino pastatų ir įrenginių būklę, projektavo naujus visuomeninius pastatus, kapines, kelius, prieplaukas, tiltus, geriamojo vandens fontanėlius, skalbimo vietas ir t. t., koordinavo statybos darbus. Tokia darbo patirtis gerokai išplėtė įprastas architekto veiklos ribas. Visa tai, su kuo jis susidūrė valstybės tarnyboje – miškų reforma, gyventojų gyvenimo sąlygų gerinimas, kelių tinklo plėtra, tiltų ir kanalų statyba, naujų agrarinių metodų taikymas ir t. t., – turėjo įtakos vėlesnėms Ledoux teorinėms mintims, o ypač idealaus pramoninio miesto idėjai.

Naudingi ryšiai

1764 m. Ledoux vedė garsaus karališkojo dvaro muzikanto J. G. Bureau dukterį. Santuoka išplėtė jaunojo architekto pažįstamų būrį – uošvio dėka jis užmezgė naudingus ryšius su muzikantais, teatralais, madingų Paryžiaus salonų lankytojais, dvaro aplinkos žmonėmis. Netrukus Ledoux sulaukė privačių asmenų užsakymų ir taip pamažu tapo vienu madingiausių Paryžiaus aristokratų bei turtingų buržua architektu, statančiu miesto rūmus ir užmiesčio vilas, provincijos dvarus (žymiausi statiniai: Hallwylo viešbutis, Monmoransi viešbutis, Théllusono viešbutis, Mauperthuis pilis, Bénouville’o pilis ir kt.).

Šiuo profesinės veiklos periodu jau ryškėja Ledoux kūrybai būdingi bruožai – rūstumas ir monumentalumas, siekimas supaprastinti formas, eliminuoti detales, išryškinti formų geometriškumą. Juntama antikinės architektūros bei Andrea Palladio ir Giovanni Battistos Piranesi kūrybos įtaka.

Lemtingas karjeros posūkis įvyko 1770 m., kai Ledoux gavo karaliaus favoritės, ponios Du Barry, užsakymą suprojektuoti Louveciennes dvare elegantišką paviljoną (nedidelis, dažniausiai vienaaukštis, lengvos konstrukcijos statinys; statomas parkuose, skiriamas poilsiui, pramogoms; populiarus XVI–XIX a.), skirtą jos ir karaliaus slaptiems meilės susitikimams. Senstančio karaliaus Liudviko XV meilužė ponia Du Barry puoselėjo ambicijas tapti meno mecenate ir taip pranokti buvusią karaliaus mylimąją bei garsiąją menų globėją – markizę de Pompadour. Tokia jos užgaida turėjo lemiamą įtaką Ledoux profesinei veiklai – jis tapo ponios Du Barry protežė. Protektorės dėka architektas pakliuvo į karaliaus rūmų aplinką (tais laikais tai buvo itin reikšmingas karjeros šuolis). Ponios Du Barry paviljono statyba buvo baigta 1771 m. spalio 2 dieną. Ta proga buvo surengtas iškilmingas priėmimas, kuriame dalyvavo pats Liudvikas XV. Šis Ledoux architektūrinis tvarinys susilaukė daug visuomenės dėmesio ir puikių atsiliepimų. Jau po 18 dienų karaliaus įsakymu Ledoux buvo paskirtas Franš Contė provincijos karališkųjų druskos gavybos ir gamybos įmonių inspektoriumi. XVIII a. Prancūzijoje druska buvo brangi prekė. Druskos gavybos ir gamybos monopolis priklausė valstybei ir teikė karaliaus iždui didelį pelną. Sukilimas prieš druskos mokestį (gabelle) buvo svarbi Prancūzijos didžiosios revoliucijos dalis. Neabejotinai ši pažintis padėjo Ledoux 1773 m. tapti ir Karališkosios architektūros akademijos (Académie Royale d´Architecture) nariu. Tais pačiais metais jis pelnė ir svarbų Karališkojo architekto titulą.

Chaux – utopinis miestas

1774 m., mirus Liudvikui XV, į sostą įžengė Liudvikas XVI. Už karališkųjų druskos įmonių valdymą ir druskos muito surinkimą atsakingi pareigūnai pasiūlė karaliui modernizuoti druskos gavybos įmones (Saline du Roi) Arko ir Senano vietovėje (Franš Contė provincija), panaudojant efektyvesnius druskos gavybos būdus. Užimamos tarnybinės pareigos ir Karališkojo architekto titulas leido Ledoux kreiptis į valdovą ir pasisiūlyti parengti įmonių atnaujinimo projektą. Architekto galvoje buvo gimusi drąsi idėja – suprojektuoti idealų pramoninį miestą, sudarytą iš pramoninių, administracinių ir gyvenamųjų objektų. Pavargęs nuo architekto įkalbinėjimų ne tik atnaujinti įmones, bet ir statyti visą miestą, karalius pasirašė leidimą. Būsimam miestui buvo suteiktas Chaux vardas pagal šalia esančio miško pavadinimą.

Projektuodamas savo miestą Ledoux pasirėmė Šviečiamojo amžiaus mąstytojų mintimis ir, atmetęs senąsias chaotiškai besiformuojančio miesto tradicijas, išplėtojo dar Renesanso epochoje užgimusią „idealaus miesto“ sampratą. Pirmą kartą istorijoje jis sugalvojo vientisą gyvenamųjų, pramoninių ir administracinių pastatų kompleksą. Ledoux fantazijose užgimusio miesto planas buvo radialinis. Jo centre, apsuptame elipsės formos aikštės, architektas suprojektavo druskos gamybos įmonių direktoriaus namą. Pastato vieta simboliškai žymėjo aukščiausią administracinę valdžią. Miestas, priešingai nei painios viduramžių gatvių raizgalynės, turėjo būti erdvus, šviesus, su taisyklingų gatvių tinklu.

Ansamblį sudarė grupė statinių, kurie projektuoti iš atskirų izoliuotų pastatų, turinčių vis kitokią paskirtį. Tai gamybiniai pastatai – druskos kasyklos ir viryklos, dirbtuvės, sandėliai; administracinės paskirties statiniai – direktoriaus namas, sargo ir šaltinių prižiūrėtojo būstai; gyvenamieji namai, turėję skirtingą formą pagal savininko profesiją. Reikšmingą vietą miesto plane užėmė bendruomenės poreikius tenkinantys objektai: Jaunimo namai, Broliškos vienybės pastatas, Visų Dorybių mokykla (Panaréthéon), Taikos teismo pastatas, idealusis viešnamis, arba Laisvosios Meilės mokykla (Oikema), kolumbarinės kapinės.

Visais šiais statiniais buvo siekiama įkūnyti „kalbančios architektūros“ idėją. Ledoux miestas išreiškė naują socialinį visuomenės modelį. Šiame mieste nebuvo nei ligoninės, nei kalėjimo, nes Ledoux tikėjo, kad ateityje išnyks ligos ir nusikaltimai. Vietoj kalėjimo, būtino atributo realiame mieste, architektas norėjo pastatyti Taikos šventovę ir Švietimo namus, o vietoj ligoninės – viešąsias pirtis. Jis taip pat suprojektavo Geradarių šventovę ir bažnyčią, skirtą tik šeiminėms apeigoms atlikti (krikštynoms, vestuvėms, laidotuvėms). Ledoux svajonių mieste nebuvo karaliaus rezidencijos ir didikų rūmų, čia svarbesni tapo nauji, demokratiški principai, grįsti protu, teisingumu, lygybe, brolybe, harmonija. Šiuo savo projektu jis bandė įrodyti, kad architektūra privalo ir gali auklėti bei šviesti žmones, kad ja remiantis galima pagerinti ir patobulinti pasaulį. Įkvėpimo Ledoux sėmėsi iš Šviečiamojo amžiaus mąstytojų, ypač iš Jeano-Jacques’o Rousseau, kalbėjusių apie radikalių reformų socialiniame gyvenime poreikį. Ledoux miestas – tai vieningos bendruomenės buveinė, kurioje nėra konfliktųirsocialinės nelygybės. Tai idiliškas idealios visuomenės, besitvarkančios demokratijos pagrindais, būstas.

Ledoux siekė grynomis architektūros formomis išreikšti pastato funkciją. Tai puikiai matyti idealaus viešnamio, kuris buvo falo formos, plane. Šios įstaigos paskirtis – mokyti jaunuolius meilės paslapčių (ši funkcija neabejotinai turėjo sukelti puritoniškos visuomenės pasipiktinimą). Savitas ne tik neįprastas pastato planas, bet ir struktūra. Statinys be langų (paslaptingumo siekis) ir į jį galima įeiti tik pro vienerias duris. Savo formomis pastatas panašus į senovės Egipto ar antikinę šventyklą (aliuzija į meilės šventovę).

Mieste buvo ir daugiau keistos bei neįprastos išvaizdos statinių – tai galerijos tipo tiltas, iš rąstų suręstas piramidės formos medkirčio namelis ir kiti. Amžininkai ironizavo, kad jeigu Ledoux tektų suprojektuoti girtuoklio namus, jie būtų butelio formos.

Projektuodamas Chaux, Ledoux radikaliai paneigė tradicinius ornamentus ir planavo griežtai geometriškai išlaikydamas simetriją. Jo pastatai – tai stereometriniai kūnai: kubas, cilindras, prizmė; rutuliniai pastatai. Architektūroje akcentuodamas išraišką ir paprasčiausių geometrinių formų simbolizmą, Ledoux siekė išreikšti idėjas, giminingas bręstančios Prancūzijos revoliucijos dvasiai.

Toks autonomiškas ir abstraktus architektūros supratimas dar buvo ankstyvas. Ne tik senasis, bet ir naujasis revoliucinis režimas nepritarė tokiems Ledoux projektams ir jų nesuprato. Projekto ekstravagancija ir viso sumanymo realizavimo brangumas buvo suvoktas kaip betikslis medžiagų eikvojimas. Ledoux pelnė švaistytojo reputaciją, nepaisant to, kad stengėsi plėtoti miesto funkcionalumą, atsižvelgti į darbo druskos gamybos įmonėse savitumą ir darbo organizavimo principus ir, tuo remiantis, planuoti miestą. Motyvuojant lėšų stygiumi (XVIII a. pabaigoje dėl pigesnių druskos gavybos technologijų plitimo Prancūzijos druskos gavybos verslas patyrė didelių finansiniųnuostolių), statyba 1779 m. buvo sustabdyta. Tik maža projekto dalis buvo realizuota. Chaux taip ir liko utopija, vizijos pavidalu gyvavusi kūrėjo mintyse ir brėžiniuose.

Vėlyvieji projektai

1775 m. Franš Contė provincijos valdytojas pakvietė Ledoux suprojektuoti Bezansono miesto teatrą. Kurdamas projektą Ledoux nepaliaujamai tobulino architektūros formų išraiškingumą. Jo teatras – tai masyvus, kubistinių formų statinys. Pastato fasado griežtumą pabrėžia jonėninis orderis. Architekto braižas vis labiau rūstėjo, naudojama dar mažiau detalių, ryškesnis formų geometriškumas. Projektuodamas šį statinį Ledoux sukūrė savo garsųjį piešinį, kuriame pavaizdavo žmogaus akį, atspindinčią teatro interjerą. Tai vizuali metafora, kalbanti apie erdviniam menui – teatrui – skirto pastato ir funkcijos bei žmogaus regėjimo ypatumų atitikimą.

Kūrėjas ir toliau atkakliai skleidė socialinio pobūdžio idėjas. Jis norėjo atsisakyti tradicinio žiūrovų salės suplanavimo, erdvės skaidymo į parterį ir daugiaaukštes ložes, t. y. viso to, kas rodė luominį visuomenės susiskaidymą. Mainais Ledoux siūlė demokratišką amfiteatrą suplačių suolų eilėmis. Tačiau, užsakovui pageidaujant, turėjo išlaikyti įprastą žiūrovų susodinimo būdą, todėl suprojektavo ir balkonus, skirtus aristokratijai bei pasiturinčiai buržuazijai. Beje, Ledoux pirmasis sugalvojo paslėpti muzikantus orkestro duobėje. 1784 m. teatro statyba buvo baigta. Tuo pat metu Ledoux dirbo ir kitiems užsakovams – projektavo kalėjimą ir Teisingumo rūmus Ekso provincijoje, teatrą Marselyje, Triumfo arką Kaselyje ir t. t.

1784 m. Ledoux ėmėsi dar vienos reikšmingos užduoties – jam buvo pavesta suprojektuoti Paryžių juosiančią sieną su muitinės užkardomis (Barrières) prie visų kelių į miestą. Ledoux projekte muitinės rinkliavų užtvarai virto monumentaliais, didelio mastelio, supaprastintų geometrinių formų, klasikiniais motyvais puoštais vartais. Pats Ledoux juos vadino propilėjais, taip dar labiau pabrėždamas savo sumanymą suteikti prozišką ir banalų vaidmenį atliekančioms muitinės užkardoms monumentalių reprezentacinių miesto vartų funkciją. Per keletą metų buvo pastatyta 40 tokių „propilėjų“. Tačiau ir vėl visuomenės nuomonė buvo negailestinga Ledoux fantazijoms. Spauda aštria kritika plakė Ledoux statinių monumentalumą, betikslį, anot jų, statybinių medžiagų eikvojimą ir t. t. Nepalankūs atsiliepimai sukėlė net vandalizmo proveržių – vartai buvo deginami ir niokojami, žudomi ten dirbę darbininkai. 1789 m. karaliaus įsakymu statyba buvo sustabdyta (XIX a. viduryje likusios muitinės užkardos buvo sugriautos, mūsų laikus pasiekė tik keturios – Enfero užkarda, Trône’o užkarda, Villette’o rotonda, Monceau rotonda).

Karjeros krizė. Traktatas

Deja, šie tragiški įvykiai nebuvo paskutiniai architekto gyvenime. Prancūzijos didžioji revoliucija (1789–1794) pakeitė Ledoux karjeros kreivę – jis prarado monarcho dvare turėtas privilegijas. Nepaisant to, kad Ledoux architektūra atspindėjo socialinės ir politinės santvarkos perversmo dvasią, 1793 m. jis buvo suimtas ir metus kalėjo įtariant, kad palaikė ryšius su žirondistais (pranc.

Girodins – Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu gyvavusi politinė grupuotė, atstovavusi išsilavinusių ir pasiturinčių miestiečių interesams). Ledoux tik per plauką išvengė giljotinos. Grįžęs į laisvę nesėkmingai bandė siūlyti savo paslaugas naujajam „valdovui“ – revoliucinės armijos generolui Napoleonui Bonaparte’ui. Užsakymų nebuvo, profesinė karjera geso. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Ledoux beveik nieko neprojektavo ir nestatė, dirbo pedagoginį darbą ir rašė teorinį veikalą „L´Architecture considérée sous le rapport de l´art, des moeurs et de la législation“, kurio didžiąją dalį sudarė utopinio Chaux miesto projekto komentarai. Pirmasis traktato tomas publikuotas 1804 m., antrasis pasirodė tik 1847 metais.

Veikalas parašytas poetine kalba, kartais miglotas, kupinas aliuzijų ir refleksijų, persmelktas kvazifilosofinėmis digresijomis. Filosofinį traktato pagrindą sudaro Šviečiamojo amžiaus idėjos, persipynusios su Platono ir Pitagoro mokymu. Veikale išdėstytos mintys liudija, kad Ledoux beveik fanatiškai vertino laisvą kūrybą, o architektą lygino su Visatos Kūrėju. Architektūra, anot jo, turėjo būti įrankis, veikiantis visuomenės moralę. Dažnai pabrėžė architektūros formų utilitarumą, funkcionalumą ir grynumą. Elementariose geometrinėse formose įžvelgė metafizinį ryšį su kosmosu, gamta, socialinėmis idėjomis.

1806 m. lapkričio 18 d. Paryžiuje, eidamas 71-uosius metus, architektas mirė.

XVIII a. Europos architektūros kontekste Ledoux projektai buvo tokie novatoriški ir drąsūs, kad toli pralenkė savo laikotarpį. Tai, apie ką savo kūriniais kalbėjo Ledoux, ko jis siekė – monumentalumas, funkcionalumas, formų grynumas, paskirties atskleidimas per formą, tradicinio ornamento ir puošybos būdų atsisakymas ir t. t., jo socialistinės ir humanistinės pažiūros, išreikštos urbanistiniuose ir architektūriniuose pasiūlymuose, – buvo įvertinta bemaž tik po pusantro šimto metų ir plėtojama tokių architektų ir architektūros teoretikų kaip Le Corbusier (1887–1965) ar Walterio Gropiuso (1883–1969) kūryboje.

XX a. pradžioje, suklestėjus moderniai architektūros krypčiai – funkcionalizmui, – pagrįstai funkcinio tikslingumo estetika, ir purizmui, siekiančiam stiliaus griežtumo ir grynumo, Ledoux kūryba buvo naujai atrasta ir įvertinta. Jis pripažintas Bauhaus projektavimo pirmtaku, įvardytas „pirmuoju moderniu architektu“, kūrybinėmis idėjomis pranokusiu savo epochą.

***

Anot šaltinių, pas Ledoux mokėsi ir garsus Lietuvos architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753–1798). 1778–1780 m. jis su vyskupu I. J. Masalskiu keliavo po Vakarų Europą. Paryžiuje klausėsi paskaitų Karališkojoje dailės akademijoje ir J. F. Blondelio architektūros mokykloje, kur ir susipažino su Ledoux.

Ar turėjo Ledoux kūryba ir pažiūros nors kokią įtaką L. Stuokos-Gucevičiaus kūrybai, įvertinti sunku. Tačiau aišku, kad tradicinėje ir scholastiniu mąstymu grįstoje LDK visuomenėje, kurioje Šviečiamojo amžiaus filosofinės mintys dar tik buvo pradėjusios skleistis, socialinio utopizmo ir architektūros funkcionalumo, formų grynumo idėjos vargiai galėjo prigyti. Iš Ledoux L. Stuoka-Gucevičius galėjo pasisemti nebent monumentalumo dvasios, racionalaus harmoningo plastinio pavidalo, tikslingumo, simetrijos ir darnos siekius.