Iki XVIII amžiaus žmonės suvokė architektūros objektus kaip tam tikrai funkcijai pritaikytus pastatus: gamybinei, sakralinei, gyvenamajai ir kitoms. Archeologų įtakos dėka, ypač po Pompėjos ir Herkulanumo miestų atradimo 1735-1765 metais, architektūros paminklai pradedami suprasti ir kaip istorijos šaltinis, mokslo dokumentas, virš žemės išlikęs „archeologijos radinys“ [1]. Šiuo metu paveldosaugos supratimas smarkiai pasikeitė, susiformavo tam tikra objektų vertinimo sistema, atsižvelgiant į jų amžių, būseną, architektūrinę, istorinę, kultūrinę, kitas vertes. Kaip kiekviena sistema, pastaroji turi savo ribas, kurias pasiekus turi iš pagrindų keistis. Galimos tolimesnės paveldo apsaugos evoliucijos gairės pristatomos šiame darbe.