Architektūrinė utopija. Nuo „U“ iki „E“

Kas yra utopija? Į šį klausimą daugelis atsakytų taip: sunkiai įgyvendinamas arba neįmanomas projektas. Ir būtų teisūs, bet tik iš dalies. Iš tiesų utopija – daug sudėtingesnis reiškinys, atsiradęs prieš penkis šimtmečius. Per šį laiką utopijos daug kartų keitė savo turinį, tikslus ir pavadinimus, įgydavo pačius netikėčiausius pavidalus. Šiandien utopijoms (su tam tikra išlyga) galima būtų priskirti ir 1917-ųjų Spalio revoliuciją, ir Izraelyje gyvuojančias bendruomenes – kibucus, ir ne taip seniai rodytą dviejų dalių kino filmą „Juros periodo parkas“. Be klasikinio pavadinimo „utopija“, dabar galima išgirsti ir tokius žodžius kaip „chronotopija“, arba „uchronija“, „distopija“, arba „antiutopija“, „eutopija“, „futurizmas“, „ekotopija“ ir „e-topija“.

Visoje utopizmo istorijoje galima būtų išskirti keturis reikšmingiausius laikotarpius: Renesansas (XVI a. − XVII a. pradžia), naujieji amžiai (XVIII a. pab. − XIX a. pirmoji pusė), XX a. septintasis dešimtmetis ir šie laikai. Renesanso utopijos tapo Italijos miestų-valstybių gyvavimo apmąstymais, naujųjų amžių miestų-sodų utopijos – reakcija į nežabotą ir chaotišką pramonės augimą Europos miestuose, XX a. futurizmas atsirado dėl optimistiškų demografiniųpokarioprognozių,ošiuolaikinės utopijos atsirado kartu su asmeninių kompiuterių ir naujų komunikacijos formų paplitimu.

Sąlygine viso šio reiškinio pradžia galima būtų laikyti 1518 m., kai Bazelyje buvo išspausdinta Thomaso More’o knyga „Utopija“. Po jos sekė panašūs kūriniai – 1552 m. Francesco Doni „Išmintingasis pasaulis...“, garsusis 1602 m. Thomaso J. Campanellos „Saulės miestas“, 1619-ųjų Johanno Valentino Andraeos „Kristianopolis“ ir daugelis kitų. Vėliau mokslininkai, tyrinėję šiuos veikalus, pasiskolino Th. More’o knygos pavadinimą ir suteikė jam bendrinę reikšmę, visus to laikotarpio kūrinius pavadindami utopijomis. Pats žodis „utopija“ reiškė „vieta, kurios neįmanoma pasiekti, arba vieta, kurios nėra“.

Pirmasis utopijų kūrimo laikotarpis – Renesansas. Skirtingose šalyse ir skirtingu laiku sukurtos utopijos turėjo keletą bendrų bruožų. Visų pirma visos jos buvo socialinės kritikos kūriniai, apmąstantys autoriaus gyvenimo metu vyravusią visuomeninę sanklodą, papročius ir tvarką. Kadangi pasaulio galingųjų kritika visais laikais buvo nepalankus amatas, utopiniai tekstai buvo pateikti alegorine forma. Todėl antras visų utopijų bruožas – tekstai turėdavo fantastikos, pasakėčios ar kelionių romano formą. Šio žanro taisyklės buvo tokios: teksto autorius užimdavo neutralią ir objektyvią (nebaudžiamą) perpasakotojo poziciją, stengdamasis kuo tiksliau užrašyti išgirstą kokio nors menamo seno jūrininko ar keliautojo istoriją. Istorija prasidėdavo tuo, kad keliautojas stebuklingu būdu išsigelbsti po audros, todėl nežino tikslios savo aplankytų kraštų vietos. Toje nežinomoje vietoje jis būdavo aplankęs kokią nors paslaptingą šalį su visai kitokiais papročiais Šių papročių aprašymas, palyginimas bei jų aptarimas ir tapdavo socialine kritika.

Egzotikos tema buvo pratęsta naujųjų amžių utopijose. Jis transformavosi į vadinamąją „kilniojo laukinio“ idėją, kai visuomenės kritiku nevalingai tapdavo kilnus ir tyras, modernaus pasaulio ydų nepaliestas laukinis žmogus. Mūsų dienomis gerai žinomos nuotykinės istorijos apie Guliverį, Robinzoną Kruzą, Penktadienį ir Mauglį nėra tik egzotiškos pasakaitės. Visos jos turi utopinę kilmę. Tačiau, praradusios savo aktualumą kaip kritiniai tekstai, šiandien jos išlieka populiarios dėl savo pramoginės formos.

Dar vienas visas renesansines utopijas vienijantis bruožas – visuotinumas. Buvo siekiama susieti viską aplinkui, nuo mažiausio iki didžiausio, visur matyti ryšius. Neatsitiktinai Leonardo Da Vinci, šiandien geriau žinomas kaip dailininkas, buvo plačių universalių siekių žmogus, domėjęsis ir dirbęs įvairiose srityse. Apie tai liudija jo palikti piešiniai. Tai žmogaus anatomija, botanika, mechanika, karo mašinos, skraidymo aparatai, laivų statyba... Utopijų tekstai taip pat išsiskyrė universalumu. Juose galima rasti žinių iš pačių įvairiausių sričių, šiandien vadinamų mada, pedagogika, astronomija, seksologija, dietologija ir architektūra. Utopijų autoriai dažniausiai būdavo filosofai,dvasininkai, didikų (pvz., Sforcų) remiami dailininkai. Architektūriniai utopijų projektai atsirasdavo ne siekiant pademonstruoti profesines žinias, bet paklūstant tuo metu vyravusiai universalumo dvasiai. Paprastai tai būdavo graviūra, vaizduojanti miestą iš paukščio skrydžio. Arba brėžinys, vaizduojantis apskritimo formos miesto planą. Kartu su šiais brėžiniais būdavo pateikiamas išsamus tekstas, smulkmeniškai aprašantis gatves, namus, patalpų paskirtį, jų detales ir puošybą, langus, šviestuvus, sieninių freskų siužetus.

Taip atsirasdavo idealūs projektai, vaizduojantys darną ir tvarką, tarpusavyje suderintas visas žmogaus gyvenimo sritis. Pati žmogaus veikla visada pateikiama dar platesniame – Dievo ir jo sukurto pasaulio – kontekste. Todėl visi utopiniai miestai būdavo kuriami pagal „Dangiškosios Jeruzalės“ prototipą, pagal transcendentinį modelį, esantį aukštybėse, anapus.

Šių dienų utopinės įžvalgos kiek kitokios. Jos pragmatiškos, nukreiptos į kasdieniškus tikslus. Jose nėra idealių, dieviškų pavyzdžių, kuriais reikėtų sekti. Veikiau atvirkščiai – dabartinėse utopijose galima pamatyti daugelį žmogiškųjų ydų. Vientisumo ar nuoseklaus išbaigtumo joms taip pat kol kas trūksta. Tai labiau idėjos ir pamąstymai nei kvapą gniaužiantys projektai. Ir vadinasi jos dabar kitaip − elektroninėmis utopijomis, arba e-topijomis. O jų vieta dabar iš „U“, arba neegzistuojančios salos, persikėlė į „E“ − elektroninę erdvę. Pats sėkmingiausias tokios e-topijos projektas – internetinis žaidimas „Second Live“. Tai kompiuterinė virtuali erdvė, kurioje, užsiregistravęs ir sukūręs savo avatarą (virtualųjį antrininką), gyventi virtualų gyvenimą gali bet kas, besinaudojantis internetu. Šis projektas toks sėkmingas, kad jame savo atstovybes įkūrė tikros garsiausios pasaulio bendrovės, o viena reali šalis, pripažindama tokio projekto svarbą, – net ir savo virtualią ambasadą.

Tačiau pramogos tikrai nėra svarbiausias tokių utopijų tikslas. Šiuolaikiniai elektroniniai utopistai jose mato galimybes keisti realų pasaulį į gerąją pusę. Tiesa, architektūros reikšmė šiose e-topijose ne tokia didelė kaip prieš tai buvusiose futuristinėse utopijose. Ji išlieka, bet nebėra tokia kieta. Atvirkščiai – pokyčiai architektūroje charakterizuojami kaip esantys „minkšti“ (angl. soft), tarsi žodžių žaismu pasinaudojant anglišku terminu software (liet. „programinė įranga“). Architektas ir kompiuterių specialistas Wiliamas J. Mitchellas įvardija tokius architektūros plėtros principus ateityje: dematerializacija, mažėjantis mobilumas, masinė individualizacija pagal užsakovo norus, sumanus eksploatavimas ir švelni transformacija.

Pirmasis principas, dematerializacija, reiškia, kad ateityje konkreti vieta ar erdvė nebus tokia svarbi ir reikalinga. Renesanso utopistai stengėsi apibrėžti konkrečios vietos ypatybes pagal idealų pavyzdį, o naujųjų amžių utopistai stengėsi šią erdvę padaryti kuo naudingesnę, funkcionalią, todėl e-topijai ideali ar naudinga vieta nebūtinai turi būti materiali. Fizinę vietą šiandien gali atstoti interneto svetainė. Norint sumokėti sąskaitas, nebūtina eiti į banką, o ką nors nusipirkti nebūtinai reikia didelės ir gražios parduotuvės. Pakanka sandėlio kažkur užmiestyje, kompiuterinio ryšio ir kurjerių tarnybos, pristatančios prekę į namus.

Antrasis principas − mažėjantis mobilumas, glaudžiai susijęs su garsaus Kanados mokslininko Marshallo McLuhano „pasaulinio kaimo“ idėja. Joje teigiama, kad miestų reikšmė ateityje sumenks. Miestų nereikės kaip bendravimo ir darbo vietos. Kaip kadaise, kai antikinių miestų šerdį sudarė viešosios erdvės, skirtos bendrauti, sportuoti, politinėms kalboms sakyti ir prekiauti: forumas, stadionas ir agora. Naujųjų amžių miestų gyvybė telkėsi taip pat labai konkrečiose fizinėsevietose − fabrikuose ir gamyklose.

Ateityje daugelis darbų įvairiose srityse bus atliekami nesiejant jų su konkrečia fizinevieta. Žmonės galės dirbti būdami namie, naudodamiesi internetu ir kompiuteriu. O namai galės būti bet kur: kaime, miške, prie jūros... Nebereikės važiuoti į miestą, todėl sumažės mobilumas. Ateities peizažuose vietoj plačių greitkelių ir didelio automobilių srauto e-topistai mato galingas duomenų perdavimo stotis ir mažus kaimo keliukus.

Paskutinis e-topinės architektūros principas, švelni transformacija, reiškia, kad naujausių e-topijų architektūrai nereikia milžiniškų ir sudėtingų statybų, drastiško esamos aplinkos keitimo. Tai belaidžių (angl. wireless) technologijų principu veikiančios idėjos, padedančios keisti architektūrinę erdvę beveik nepastebimomis priemonėmis. Todėl nauja miestų architektūra nebus tokia pribloškiama, kokia buvo vaizduojama kino filmuose„Penktasiselementas“ar„Žvaigždžiųkarai: II epizodas“. Šie vaizdai − tai XX a. septintojo dešimtmečio utopistų svajos. Tuo metu atrodė, kad siaurų gatvių ir transporto kamščių alternatyva gali būti tik daugybės lygių sankryžos, automobiliai robotai ir skraidyklės. O ankštus, ant žemės paviršiaus besigrūdančius gyvenamuosius namus gali pakeisti tik erdvinės struktūros, pastatai kosmose ar dirbtinės salos vandenyne. Tereikia žvilgtelėti į tuomečius prancūzų futuristų ar japonų metabolistų projektus.

Išskirtinės formos ar dydžiai tikrai nebus pagrindinis naujosios architektūros bruožas. Greičiausiai ji bus tiesiog sumani. Individualizacijos ir sumanaus eksploatavimo principai bus įgyvendinti sąveikiai bendraujant su kiekvienu joje esančiu. Skystųjų kristalų ekranai (angl. Liquid crystal display, LCD) ekranai taps kasdieniu reiškiniu. Žmogui, norinčiam susikurti pageidaujamą aplinką, jie bus tarsi tapetai, pagal nuotaiką kuriantys paviršiaus dangas, raštus ir spalvas. Atvažiavusiam taksistui jie tuoj pat parodys namo ir buto numerį, o besi-ruošiančiam krapštytis santechnikui pateiks visą esamų vamzdynų schemą trijose dimensijose. Šviesa ir kita įranga įsijungs pati paskui pastatu judantį žmogų. Gatvių reklaminiai šviesos diodų (angl. Light-emitting diode, LED) skydai galės atpažinti konkretų žiūrovą pagal jo nešiojamas ryšio priemones, pasinaudoti legaliomis interneto šnipinėjimo programomis ir sužinoti jo domėjimosi sritis. O tuomet pademonstruoti tik jam vienam skirtą reklamą...

Apibendrinant utopijų apžvalgą, norėčiau pasakyti, kad visoje ilgametėje utopijų istorijoje mane stebina vienas paradoksas. Tai, kas nuolat buvo įvardijama kaip utopija, neįmanoma idėja, pildosi jau šiandien. Deklaruoti pajamas Lietuvoje galima net nežinant, kur yra mokesčių inspekcija. Bendraudami lietuviai visu pajėgumu naudojasi internetinėmis kameromis (angl. webcam). Įjungti sauną sodyboje nuotoliniu būdu galima jau dabar, o automobilio pagal laikraščio skelbimus jau kuris laikas nebeįmanoma nusipirkti. Viskas slypi internete.

Ir jeigu koks nors architektas pasiūlys pastatyti įspūdingas didžiules struktūras, kaip ką tik įvykusiame teritorijos prie Vilniaus sporto rūmų renovacijos konkurse, netikėkit juo. Tai utopija. Tikroji e-topija jau šalia jūsų.

Romas Kučinskas

2008 m. Pavasaris

Kategorija: Kita