Archeologinio Afganistano paveldo atradimai

Spalio pradžioje į Lietuvos atkuriamą Afganistano Goro provinciją išvyko archeologijos projektų centro „Antiqua“ direktorės Daivos Luchtanienės ir Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesoriaus Aleksejaus Luchtano vadovaujama ekspedicija. Beveik tris savaites Lietuvos grupė ieškojo archeologinio paveldo liekanų. Užsienio reikalų ministerijos remiamos misijos tikslas buvo identifikuoti rastus objektus, sudaryti jų registrą ir įsitikinti, kad Afganistanui reikia šios misijos, o Lietuvos archeologai gali ją vykdyti. Ekspedicijos metu Lietuvos grupė aptiko 11 iki šiol nežinomų archeologijos objektų – ir tai tik 31–40 kilometrų spinduliu nuo Goro sostinės Čagčarano, palei Hari Rudo upės krantus.

Archeologinė ekspedicija be kastuvo

D. Luchtanienė tyrinėtą Afganistano archeologinį paveldą linkusi skirti į dvi dalis – specifines kalveles (tape) ir tvirtovių bei apžvalginių bokštų liekanas. Vienos kalvelės didelės, aukštos, gerai išlikusios, kitos nežymios, vos išsiskiriančios iš aplinkinio kraštovaizdžio. Kai kurios iš jų panašios į Lietuvos piliakalnius – galima įžiūrėti priešpilį ir aikštelę.

Vietovėje, kurią lietuviai praminė Trimis Šuliniais, kalvelės suplokštėjusios, jas sunku atpažinti, tačiau jų ten labai daug – penkios ar šešios. Gyvenvietę žmonės visiems laikams paliko pasikeitus aplinkai – jų naudojamas vanduo tapo sūrus. Prie Ahangarano, esančio dviejų upių santakoje, aptikta aukšta, klasikinės išvaizdos kalvelė. Čia žmonės gyveno su pertraukomis – pirmaisiais mūsų eros amžiais ir musulmoniškuoju periodu – XI–XIII a., nors šioje vietoje buvo rasta pavienių šukių, galimų datuoti II tūkst. pr. Kr.

Legendomis apipintos pasakų pilys

Šalia vos kelis kilometrus nuo Čagčarano nutolusios gyvenvietės lietuvių archeologai rado vos ne klasikinės europietiškos pilies liekanas –Qala Zahak. Nesunku atpažinti pastatų, sienų kontūrus. Aiškūs vandenvietės pėdsakai – prie telkšančios balutės ir dabar atsigerti susirenka gyvuliai. Šiek tiek toliau stūkso apnykusi kalvelė. Apsigyventa čia buvo kelis kartus.

Pilis pavadinta ten gyvenusio turtingo genčių vado Zahako vardu. Tai buvo rūstus ir žiaurus valdovas, turėjęs labai gražią dukterį. Mergina įsimylėjo gretimuose kalnuose avis ganiusį piemenį. Ši meilė supykdė nuožmų vadą, todėl jis nutarė susidoroti su dukters mylimuoju. Ant krosnių Zahakas augino gyvates, o šerdavo jas priešų smegenimis. Tokio likimo susilaukė ir piemuo – jis buvo ketvirčiuotas, jam išdurtos akys, ir galiausiai – jo smegenimis pašertos gyvatės.

Slėnyje, ant nedidelio ploto, tačiau gana aukšto kalno, stovinti Qala Malek Antar, ją pamačius nuo gretimos viršukalnės, palieka pasakų pilaitės įspūdį. Grakštumas jaučiamas žiūrint į išlikusius bokštus ir sienų liekanas. Bokštų angokraščiai – gotikiniai, kryžiaus formos. Patekti į pilį sunku, nes ji gynybinės paskirties – saugojo slėnio prieigas. Pagal šukes galima spręsti, kad pilimi naudotasi taip pat dviem laikotarpiais – II a. ir XI–XIII a. Pilis strateginė, šalia gyvenvietės nebuvo, aplinkiniuose laukuose nerasta nė vienos šukės.

Gynybinius bokštus datuoti sudėtinga. Slėnyje esančioje Šinja vietovėje stūkso keturi gynybiniai bokštai. Natūralu, kad tokiose vietose nėra kultūrinio sluoksnio – jose nebuvo nuolat gyvenama, budinčios įgulos keisdavosi. Tokiais atvejais datuojant objektus ekspedicijai padėdavo legendos, pasakojimai (jei apie pilį sukurta legenda dažniausiai senesnė nei 200 metų). Vieno bokšto amžių pavyko nustatyti, kai garbaus amžiaus žmogus iš šalia esančios gyvenvietės papasakojo, kad statybas atsiminė jo senelis. Vadinasi, bokštas statytas maždaug XIX amžiuje. Pagal architektūrinius ypatumus galima spręsti, kad kiti bokštai statyti musulmoniškuoju laikotarpiu. XIX a. Afganistanas nuolat kariavo, todėl trys bokštai buvo sustiprinti, o ketvirtas pastatytas.

Archeologiniai paminklai – gyvenimo proza

Per dabartinę Goro provincijos teritoriją vingiavo svarbus Šilko kelias, praėjo Aleksandro Makedoniečio armija, vietovę nusiaubė Čingischano palikuonys. Nepaisant šlovingos praeities, vietos gyventojai nelabai saugo istorinius paminklus – išaria kalveles, griuvėsiuose įkuria daržus, gano gyvulius.

Ekspedicijos dalyvius nustebino netoli Goro sostinės Čagčarano matyta kelių šimtų metų tvirtovė, kurioje gyvena žmonės – trijų kartų vienos giminės atstovai – su visais savo jaučiais, asilais ir vištomis. Ekspedicijos dalyviams pasikalbėjus su vienu tvirtovės gyventoju, išaiškėjo, kad jis žino, jog jo namas – sena gynybinė tvirtovė, pastatyta ant dar senesnės tvirtovės liekanų.

Tvirtovės bokštuose kurui džiovinamas gyvulių mėšlas. Vienoje patrankos sviedinio išmuštoje nišoje apsigyveno teliukas, kitoje įrengta šuns būda. Gyventojai įėjimo ir išėjimo angas išsikerta kur užsigeidę. Apie jokią paminklų apsaugą ar senesnės tvirtovės kasinėjimus negali būti nė kalbos.

Ekspedicijos metu visiškai neaptikta laidojimo paminklų. Laidojimo būdai priklauso nuo epochos ir kultūros. Pavyzdžiui, zoroastristai mirusiųjų kaulus sukraudavo ant olose įrengtų lentynėlių.

Būti Goro provincijoje ir neaplankyti Džamo minareto – tas pats, kas būti Paryžiuje ir nepamatyti Eifelio bokšto. Vienintelį provincijoje UNESCO saugomą paminklą ekspedicija aplankė kaip turistai.

Šalia minareto esantis Čingischano sūnaus sugriautas Guridų miestas – puiki archeologinė vietovė. Tačiau, kaip ir visur Goro provincijoje, archeologinis paveldas labai nukentėjo nuo talibų režimo metais siautėjusių nelegalių kasinėtojų, lobių ieškotojų.

Pilietinių karų nualintas Afganistanas – viena skurdžiausių pasaulio šalių. Nors ir iš lėto, viskas keičiasi geryn. Atstatant Goro provinciją svarbu ne tik steigti mokyklas ir ligonines. Pasak Lietuvos specialiosios misijos vadovo Aleksandro Matonio, Afganistano rekonstrukcija neatsiejama nuo turtingos praeities, todėl ne mažiau svarbu išsaugoti ir sparčiai nykstantį archeologinį paveldą. Šalyje, kur nuo 1978 m. nebuvo vykdyta jokių legalių kasinėjimų ir archeologinių tyrimų, yra už ką atsigriebti, todėl žadama, kad pirmoji Lietuvos archeologinė misija Afganistane nebus paskutinė.