Rytų civilizacijų kultūros pasiekimais mūsų šalyje imta domėtis jau senokai. Daug rytietiško stiliaus interjero elementų tapo neatsiejama kai kurių lietuvaičių būstų dalimi. Ne vienas iš jų skuba pasigirti, kad už savo gerbūvį ir sveikatą yra dėkingas senovės kinų dekoravimo menui Feng Shui. Tačiau tik nedaugelis jų gali didžiuotis būstu, kuris buvo sukurtas autentiško Feng Shui pagalba. Problema ta, jog daugelis tokio pobūdžio patarimų pasiekia mus visai ne iš rytų, o iš Vakarų.
Klasikinio Feng Shui pradžia – VIII a
Įprastai Feng Shui istorija pradedama nuo teiginio, kad ši kinų estetikos suvokimo mokykla ir jos propaguojamas dekoravimo menas buvo taikomas dar prieš 3000 metų, nors iš tikrųjų pilnaverčio autentiško Feng Shui gyvavimo dienas (taip kaip jis suvokiamas šiandien) galima pradėti skaičiuoti tik nuo VIII a. Pradžioje kinai rėmėsi daosistų mąstytojų suformuota Kan Yu (kin. 堪輿) (liet. Dangaus ir Žemės Dao) sistema. Ši sistema apibūdino jėgų, esančių tarp dangaus ir žemės, ryšį ir rėmėsi išimtinai Penkių pirmapradžių elementų Wu Xing (kin. 五行) bei Yin ir Yang (kin. 陰陽) principų taikymu.
Tangų dinastijos valdymo metai (618–907) laikomi Kan Yu klestėjimo era. Būtent tuo metu ši sistema imta itin plačiai taikyti. Ypač išpopuliarėjo patobulinta jos forma vadinama San He (arba San He Shui Fa, liet. Trijų harmonijų vandens metodo mokykla). Tai seniausioji klasikinio Feng Shui forma. Ši mokykla ypatingai pabrėžė kalnų bei vandens telkinių svarbą gyvenamajai aplinkai ir pasižymėjo savo grandioziniais užmojais.
Mingų (1368–1644) dinastijos valdymo pabaigoje išsivystė naujoji ideologija, vadinama San Yuan (liet. Trys ratai). San Yuan buvo kuriama remiantis esminiais San He principais, tačiau turėjo keletą skirtumų, kurių pagrindinis tas, jog San Yuan labiau pabrėžia laiko aspekto svarbą, tuomet kai San He sutelkia dėmesį į fizionomiką, išvaizdą, formą bei tekantį vandenį.
Įkūnija mokslą ir meną
Feng Shui ar McFeng Shui?
Dažnai tenka nugirsti diskutuojant apie tai ar Feng Shui principai, taikomi pastato viduje ir lauke, yra skirtingi? Atsakymas: jie negali skirtis, todėl, kad yra kuriami remiantis bendrais Feng Shui principais. Kitas populiarus klausimas, ar patalpa iš anksto gali turėti „blogą“ Feng Shui? Atsakymas: Feng Shui iš anksto neegzistuoja, jis turi būti kuriamas.
Jei jums kažkada teko susidurti su teiginiu, kad virtuvėje jokiu būdu begali būti fontano ar akvariumo – žinokite, jog tai netiesa. Tai klaidinga elementų interpretacija, kad vandens buvimas užgesina ugnies stichiją, kurią simbolizuoja virtuvė ir tai kažkokiu mistiniu būdu turėtų sugriauti jūsų gerovę.
Dažnai galima sutikti teiginį, kad, pavyzdžiui, „jei jūsų akvariume nugaišta žuvis, tai reiškia, kad ji absorbavo kažką negatyvaus, kas galėjo nutikti jums“. Tačiau iš tiesų, tai greičiausiai reiškia, kad jus tiesiog blogai ja rūpinotės.
Dar vienas plačiai paplitęs klaidingas teiginys – „nenaudokite dienos šviesos šviestuvų jūsų darbo vietose, nes tai skatina „gerovės ir sveikatos nutekėjimą iš patalpos“. Netiesa. Kaip dienos šviesos šviestuvas gali blogiau įtakoti kambarį nei, pavyzdžiui, dienos šviesa sklindanti per langą? Kai nėra galimybės pasitelkti natūralų apšvietimą, dienos šviesos šviestuvas gali būti geriausias sprendimas, kitaip neatsiejamu jūsų darbo vietos „Feng Shui elementu“ taps akiniai. Toks požiūris – neproduktyvus kūrybos bei gerovės atžvilgiu ir prieštaraujantis autentiškojo Feng Shui racionalumui.
Šie mitai pasiskolinti iš vieno žymaus JAV Feng Shui autoritetų, kurio darbai ir šiandien mielai verčiami į lietuvių kalbą. Iš tokių knygelių geriausiu atveju galima pasimokyti kaip nereiktų suvokti Feng Shui.
Ryškus pavyzdys gali būti JAV leidžiama knygelių serija „McFeng Shui“. Jų autorė savaip interpretuoja gydymą kvapais ir Feng Shui, iškraipydama jų pirminę prasmę. Savo darbuose autorė įpina iš konteksto ištrauktų ne tik kinų, bet ir europietiškos kultūros elementų, visiškai nesusijusių su šia tema. Be to, iškraipo istorinius faktus, pati sukuria ryšį tarp įvairių dvasinių ir kitų sistemų bei pateikia jas kaip nuodugnias studijas ir mistinį pažinimą.
Todėl ne veltui tokie skaitiniai vadinami „opiumu masėms“. Tokių veikalų skaitytojų auditoriją šios knygelės veikia lyg narkotikai. Taip pat kaip ir populiarūs meilės romanai bei psicho–religinė literatūra, kuri yra pritaikyta tam tikram žmonių tipui, o jų turinys visiškai skiriasi nuo realybės.
Niekas negali nuteisti už fantazijos pardavinėjimą, bet tik ne tuo atveju, kai fantazija parduodama mokslo pavidalu. Tokio pobūdžio teismai Kinijoje, o ypač Taivanyje jau tapo kasdienybe.
Tomas Lapinskas